
Šiandien gyvenimas man atrodo gražesnis. Suicidines nuotaikas panaikino geras nakties miegas, o pozityvo lygius dieną pakėlė bliūdas salotų su avokadu. Žinote, kai pasijaučiu esanti giliame emociniame dugne, pradedu atsigręžti į save, savo fizinę būklę, mitybą. Bandau bent kelias dienas gyventi švariau, dozuoti kavos puodelius, valgyti daugiau daržovių, reguliariai krutinti savo riebalines palendricas sporto salėje. Rodos, tai veikia. Jaučiuosi geriau. Ne puikiai, ne gerai, bet… geriau.
O žemės trauka, mano naujoji prieše
Nežinau, kas tiksliai nutiko, ar tai sugedo mano biologinis laikrodis, ar dar koks šūdas, bet nuo šio rudens pradėjau stipriau jausti gravitaciją ir tai, kaip ši veikia mano kūną. Nors einu sportuoti į salę tris kartus per savaitę, judu pakankamai, bet matau, kaip mano subinės palendricos veikiamos žemės traukos, leidžiasi vis žemiau, ši jėga taip pat paveikė ir mano veidą. Pirmą kartą gyvenime pamačiau, kad turiu pagurklį. Ir nors jis dar nėra kritinio dydžio, bet naujasis mano draugas pagurklis parodė savo egzistavimą ir savo teises. Dėl šių kūno pokyčių, kuriuos veikia gravitacija (arba žieminis rūkytų dešrų valgymas vakarais, būkim realistai), pradėjau stipriai panikuoti ir PASIŽADĖJAU, kad kiekvieną kartą salėje bent pusvalandį skirsiu ėjimui bėgtakiu į aukštą kalną, intensyviu greičiu.
Tiesa, pirmadienį turėjusi vykdytį šį savo pažadą supasavau, nes kavinėje barista man, netoleruojančiai laktozės, netyčia (ARBA SPECIALIAI) padarė kavą su tikru, o ne augaliniu pienu, dėl ko salėje jaučiausi kaip tiksinti šūdų bomba, o ne super sportininkė – apolonė. Jeigu kam kils klausimas, kodėl paprasčiausiai negėriau tos padarytos kavos su tuo laktoziniu pienu, tai turiu pripažinti, kad nuoširdžiai pagalvojau, kad jau įpratau prie augalinio pieno skonio ir kapučino su migdolų pienu man pagaliau yra skanus. Klydau ir už klaidas susimokėjau ant šikpuodžio, toks gyvenimas.
Geriausia dovana visame pasaulyje
Esu sužavėta, sujaudinta, apsibliovusi ir kaip reikiant nustebusi, nes šiandien pagaliau atkeliavo mano ilgai lauktas siuntinys. Tai – dailininkės Karolinos Alejūnienės ant džemperio pieštas Kubos (mano ciuces) atvaizdas, skirtas man ir mamai.

Prisiduosiu, esu labai prasta staigmenų laikytoja, tad nieko nuostabaus, kad šis menas nesugebėjo po Kalėdų eglute nematomai pagulėti dar dvi savaites. Bet žinot ką? Jokios kaltės nejaučiu, nes šis nesusilaikymas to vertas.


Šie džemperiai atkeliavo iš dailininkės Karolinos, kuri feisbuke pasivadinusi – „Ramus Triušis“. Nenustebinsiu, kad esu lengvai kvaištėlėjusi dėl tos plaukuotos moters ciucės pavidalu, tad ši dovana man nuo manęs yra labai brangi. Tai nebe TIK džemperis, o kažkas brangesnio ir šimtą kartų mielesnio. Tad nešiosiu atsakingai, plausiu atsargiai ir mylėsiu beprotiškai.
Labai labai labai labai labai dėkoju Karolinai už jos nuoširdų ir kruopštų darbą mano modelišką ciucę perkeliant ant džemperio. Ji atliko kosminį darbą, net sunku atskirti nuo originalo!
Širdis džiaugiasi už galimybę bent virtualiai pabendrauti su Karolina ir pasidovanoti sau jos darbą, kuriam įdėta labai daug minčių ir širdies.
Mokslininkė, daranti mokslinius dalykus
Didžiąją šios dienos dalį skyriau mokslams, o tiksliau – vieno rašto darbo apie šiuolaikines medijas ir jų pavojų visuomenei, kūrimą. Nors turėjau šiam darbui net kelias savaites, laikydamasi savų principų ir savo religijos, nusprendžiau viską pasilikti paskutinei dienai, nes kodėl gi ne? Aš galiu sau tai LEISTI. Juk aš esu stipri, nepriklausoma moteris…
Vos sėdusi rašyti darbo supratau, kad nieko nesuprantu, nieko nemoku ir net nesuvokiu, apie ką dabar turiu rašyti. Po kelių valandų netikėtai atėjo nušvitimas, padėjęs suvokti, ko iš manęs nori dėstytoja ir galiausiai aš parašiau savo TOBULĄ esė.
Nežinau, kaip bus, bet mano kuklia nuomone, mano parašytas darbas prilygsta aukščiausio lygio mokslininkų kūrinius, keičiančius žmonių gyvenimus, tad dešimtukas jau mano rankose. Na arba penketas, esu tolerantiška ir nebijau gyventi pasaulyje su penkiabale sistema.
Tiek žinių šiandien iš mano fronto.
Skanių kotletų.
-Nijolka.