Nebeturiu savęs jau niekaip pateisinti dėl to, kad blogmas nuėjo šuniui ant uodegos, atleiskite. Tiesiog šiuo metu nekenčiu gyvenimo, nematau prasmės ir patiriu eilinę egzistencinę krizę, kuomet norisi viską pasiųsti NX. Su šiais jausmais gyvenu nuo gruodžio pradžios ir nemanau, kad mes su jais greitai išsiskirsime. Ar man kokia prieškalėdinė depresija, ar šiaip koks bizas užėjęs? Niekap nesuprantu. Tiesiog negaliu savęs pakęsti.
Kadangi neturiu nuotaikos, nesu nusiteikusi rašyti kasdien, tad pasilieku su savo irzuliu viena. Burbuliuoju, pykstu, esu nuolat gyvenimu nepatenkinta moterytė, kuri nuoširdžiai nebežino, kaip sau padėti.
Rodos, turėčiau šikti pozityvu ir kaifuoti nuo Kalėdinių dainų… šį tekstą iki čia rašiau vakar, kai neturėjau nuotaikos, vadavausi slogiomis mintimis ir sukrušta savigaila dėl visko, kas blogai mano gyvenime. Nežinau kokiais būdais, bet iš šių jausmų sugebėjau išsivaduoti ir greičiausiai grįžau į ritmą. Sveiki atvykę į mano pasaulį – ribinį, chaotišką ir visada ties absurdo riba. Noriu palikti šį tekstą ir jo netrinti tam, kad prisiminčiau, kad visos prastos nuotaikos galiausiai praeina ir pasidaro geriau.
Savižudybė prekybos centre
Pirmadienį nusprendžiau tapti absoliučia suicide, tad iš pačio ryto, po darbo susirinkimo, išskubėjau į Akropolį paskutinių dovanų supirkti. Tai daryti man sekėsi šūdinai – vos įėjusi pro baisias automatines prekybcentrio duris pajutau skausmą rankoje. Pasirodo, kažkokiais būdais sugebėjau įsipjauti. Tai buvo ženklas, kad dabar į prekybos centrus važinėja tik visiški bebaimiai. Arba idiotai.
Nuėjusi į “CD Style“ nusipirkti kokybiškų kelioninių puodelių (bent taip save tikinu) paklausiau pardavėjos, ar yra daugiau puodukų spalvų pasirinkimų – visgi čigoniška auksinė ir sidabrinė kažkaip nežavėjo. Ji net nepasižiūrėjusi man mestelėjo, kad ne, nėra, niekada ir nebuvo ir iš viso, ko čia klausinėju nesąmonių. OHOHO galvoju, tobulas vaibelis iš pačio ryto, ne aš kalta, kad tu – beprotnamio centre, miela pardavėja.
Pasirodo, vos už kelių metrų nuo manęs stovėjo kelios skirtingos puodelių spalvos, tad nusprendusi neknisti pardavėjai proto ir susilaikiusi nuo teisuoliško “VAT AŠ TAI RADAU“, išsirinkau sau patinkančias spalvas. Tad jeigu dar ieškote kokybiškų ir lengvai buityje bei gyvenime panaudojamų dovanų greitai gyvenantiems – tai puikus pasirinkimas.
Kita stotelė – Pegaso knygynas. Va čia aš palūžau. Pasirodo, Pegase nebegalima įsigyti dovanų čekio už 20 EUR. Jeigu nori pradžiuginti kokį knygų mylėtoją Kalėdų proga, teks tuštinti piniginę ir dovanoti čekį už 30 arba 50 eurasikų. Šis pareiškimas man pasirodė absurdiškas, nes prisiminiau, kad prieš šimtą metų, caro laikais, aš pirkdavau knygyno čekį ir už 5, ir 10 bei 20 eurų ir nebūdavo jokių problemų. Atsisakiusi savo piniginę patuštinti daugiau nei dvidešimt eurų, išėjau iš knygyno. Supraskite, aš myliu tą žmogų, bet ne taip, kad praleisčiau su juo visą savo gyvenimą iki mirties ir dar nupirkčiau čekį už trisdešimt eurų. Tikrai ne taip.
Tačiau pasiduoti skūpa mano širdelė neketino – nusprendžiau pagooglinti ir sužinoti, kad galbūt čekį už mažesnę sumą galiu įsigyti internetu, tačiau gerb. Google man rado geresnį sprendimą. Pasirodo, tuose niekam nereikalinguose geradovana.lt kioskeliuose galima įsigyti Pegaso dovanų čekį už belenkokią sumą. Nuo 5 eurų iki 200 – tereikia lakios fantazijos ir bagotos piniginės. Taigi, nuėjau iki to nuostabaus kiosko, nupirkau čekį už tinkamą sumą ir negalėjau nustoti šypsotis žinodama, kad bent vieną kartą gyvenime apėjau sistemą (nors visai aš jos neapėjau) ir Pegasas neatėmė iš manęs paskutinių dešimties eurų. EUREKA.
Šeimos kivirčai dėl lagaminų
Kiekvienais metais prieš Kalėdas mes būtinai susipykstame su savo giminėmis iš Vilniaus. Tai – tarsi tradicija, panašiai kaip kitiems puošti meduolinį namelį, kepti imbierinius sausainius, taip mums susipykti su šeima, nes jie yra paskutiniai idiotai. Ir aš visiškai nejuokauju – tuo netrukus įsitikinsite patys.
Tai va, šiais metais mano mama padarė siaubingą klaidą ir tetos (aka savo sesers) paklausė, ko jos vaikai norėtų dovaų. Nesupraskite klaidingai – aš palaikau šiuos klausimus, bet tik ne tada, kai yra ribotas biudžetas. Su mama finansiškai nusiskausminome dar gruodžio pradžioje, kai beveik tūkstantį teko pakloti už visus mašinos draudimus, tad nenuostabu, kad aukso kalnų per šias Kalėdas dovanoti negalime.
Pasiteiravus, mama gavo atsakymą, kad VAIKAI nori dviejų lagaminų, kurių bendra suma siekia 266 eur. Mano galva, tai yra velnioniški pinigai, tikrai net pati už TIEK sau dovanos niekada nepirkčiau, tai peržengia mano biudžeto ribas. Visaip svarstėme šį lagaminų variantą, tačiau supratome, kad mums per daug. Net ir dedantis pusiau, tokia suma yra tikrai nemaža, ypač suvokiant, kad per Kalėdas pinigus leidi ne tik dovanoms, bet ir šventiniam stalui: vištai, žuviai, vaisiams, daržovėms, tortams, sausainiams ir taip toliau. Reziumuojant, Kalėdos yra brangu. Ir viskas dėl to ok.
Į šį lagaminų fiasko teta specialiai įtraukė ir mano močiutę, nes ji visada taip daro. Visada skambina jai, kai mes negalime suteikti to, ko ši nori, tai jos formulė, gyvenimo būdas ir slaptas pomėgis viename. Močiutė, supanikavusi, kad vaikai NEGALĖS BE LAGAMINŲ VAŽIUOTI Į SUPLANUOTĄ KELIONĘ Į EGIPTĄ, pradėjo mane ir mamą terorizuoti, prašydama nupirkti tuos nelemtus lagaminus, prie kurių ji taip pat žadėjo prisidėti.
Žinote, sumą dalinti trims žmonėms gal ir nieko, bet žinant mano babytę – su visa pagarba jai, ji tų pinigų tikrai neduos. Mano babytė yra tas žmogus, kuris visada sako “tu už mane uždėk, aš vėliau atiduosiu“ ir niekada neatiduoda. Nieko čia nepakeisi – ji tiesiog tokia, ji gyveno visai kitame laikmetyje nei aš, patyrė skurdą, badą ir kitas negandas, tad ją visiškai pateisinu. Tačiau taip pat suprantu, kad ji nėra nuskurdusi pensininkė – mano babytė pardavė sėkmingą verslą, gauna didesnę pensiją už mano atlyginimą ir gyvena tikrai apsirūpinusiai. Tad su šia moraline neteisybe nesutinku. Dar nežinau, kaip tiksliai baigsis su tais lagaminais (žinau tik tiek, kad dar bus daug dramų), bet būtinai jus informuosiu.
Biednas Kalėdas jaučia ir paštas
Reikėjo čia savoms reikmėms pašto ženklų nusipirkti (atidariau atvirlaiškių dirbtuves namuose), tad pasiunčiau šį garbingą darbą atlikti mamą, nes kodėl gi ne siuntinėti į visas keturias puses savo pavargusius gimdytojus?
Tai va, nuėjo ji tų pašto ženklų ir parsinešė fainą pastebėjimą. Pardavėja, įteikusi pašto ženklus mamai tarė: “jūs pažiūrėkit, kokios biednos Kalėdos šiais metais, tik su 7 Kūčiukais!“.
Pasakė ir nebegaliu kitaip į šį meną žiūrėti. Nu tikrai labai biednos Kalėdos pašte, ypač kai pigesnis pašto ženklas reikalingas laiškams siųsti Lietuvoje. Ta bliaunanti avis visai gal ir nieko, bet nežinia, ar avelė Kalėdų giesmę gieda, ar paskutinį kvapą leidžia vilko skerdžiama. Niekada nežinai.
Tiek naujienų iš mano fronto. Nežinau, ar susirašysime rytoj, nes viskas priklauso nuo mano nuotaikos – tik geros nuotaikėlės dėka galiu versti kalnus (didelius ar mažus – tai visai nesvarbu) ir parašyti tekstą.
Tikiuosi, kad jūs laikotės gerai ir dar neišprotėjote šiame beprotnamyje, pilname Kalėdų laukimo.
Skanių kotletų.
-Nijolka
Urtė Caspo 