Kiekvieną dieną pabundu ir jaučiuosi paskutine nevykėle. Žmogumi, kuris nuvilia kitus, o svarbiausia – save. Vos pramerkusi akis, prieš pirmą kavos gurkšnį, sugebu pasikartinti dieną nepasitenkinimo, nusivylimo mintimis, kurios lėtai, bet užtikrintai mane naikina. Žinau, kad blogmas metu reikia laikyti pakilią dvasią, pozityvias mintis ir šikti džiaugsmu laukiant Kalėdų, bet šiandien taip paprasčiausiai negaliu.
Man sunku, man skauda ir jau gerą pusmetį gyvenu su šiuo beprasmybės jausmu. Galite mane guosti sakydami, kad tai – fazė, lengvas bizas, netikėtai užsukęs į svečius ir pasilikęs ilgesniam laikui, bet tai nėra tiesa.
Su depresija gyvenu nuo paauglystės, kuri man buvo tikras baisių išgyvenimų pragaras (tėvų skyrybos, mamai išsiaiškinus tėvo neištikimybę, kurią padėjau slėpti, tėvo alkoholizmas ir asocialumas, dėl jo nutrūkę mūsų santykiai, bankrotas, mano paralyžius, du kojos lūžiai, žaibiškai pasibaigusi pianistės karjera). Kad ir kaip man pavyko metams bėgant iš viso to išplaukti, išgyvenimų padarinius jaučiu iki šiol.
Mano nelaimei, jie kartais atgimsta ir su atšipusiu peiliu bado tiesiai į širdį. Ten, kur skauda ir taip jautru. Kad ir kaip bandyčiau priimti visas savo bėdas bei jas paleisti – psichoterapijos, vaistų pagalba, didžiąją laiko dalį jaučiuosi šūdinai. Jaučiuosi maža, silpna, niekam nereikalinga žmogysta, kuriai gyvenimo paprasčiausiai per daug. Prieš kelis metus tikėjau, kad šitas jausmas galiausiai dings, tačiau vėliau atėjo suvokimas, kad greičiausiai taip nenutiks.
Kaip ir kiekvienas save gerbiantis depresikas, kartais pamąstau apie savižudybę, bet tai man ir mano asmenybei nėra tinkama išeitis. Kad ir kiek neteisybės, blogų žmonių ir dienų bebūtų, gyvenimo grožis ir žmonės, supantys mus, atsveria viską. Draugai, šeima, augintiniai perima dalį skausmo, kurį talpiname savo širdyje. Tereikia išdrįsti atsiverti ir tuo skausmu pasidalinti. Tada pasidaro lengviau – nors ir trumpam, bet tai daug ką reiškia.
Taip pat nenorėčiau žudytis, nes manęs nežavi mintis, kad prisigėrus tablečių kažkas mane ras apsišikusią ir apsivėmusią. Jeigu pasitraukti iš gyvenimo – tai tik oriai. Pavyzdžiui, su baline sukne, cheminiu sušukavimu ir su karūna ant galvos. Na, ar bent neprišiktais pantalonais. Žinau, kad kalbos apie savižudybę jums gali būti nejuokingos ir aš tai gerbiu, tačiau humoro jausmas man padeda irtis iš kiekvienos šūdų duobės (nu ir vėl šūdai, pilnai jų rašliava…) ir minčių apie galo sau pasidarymą.
Blogiausia tai, kad aplink save sukūriau linksmos, visada puikiai ir pozityviai nusiteikusios merginos įvaizdį. Aš visada būsiu tas žmogus, į kurį galima atsiremti, su kuriuo smagu kiaurą naktį blevyzgoti apie viską ir nieką vienu metu. Šypseną ir šviesą veide nešioju plačiau už saulę, bet tai tik kaukė. Kaukė, už kurios galiu pratempti sunkią dieną, savaitę, mėnesį, metus. Kaukė, kuri, dienai pasibaigus skaudina, nes ji visiškai nereflektuoja mano tikrųjų jausmų, išgyvenimų.
Kita vertus, negatyvo ir svetimo skausmo niekam nereikia, tad galbūt darau pasauliui paslaugą nešdama pozityvo vėliavą ir suteikdama viltį kitiems, kad VISKAS BUS GERAI. Dėl šio nemaraus pozityvo jaučiu, kad niekas manęs tikros šiame gyvenime taip ir nepažino. Nei mano draugai, nei mano šeima. Ir dėl to dar liūdniau.
Nenoriu šiandien daugžodžiauti, pasakoti tai, ką jūs su malonumu norėtumėt perskaityti. Visa ši diena buvo prasta, slogi ir kiekvieną akimirką grūmiausi su savimi, kad tik kažkaip išgyvenčiau nesprogusi iš liūdesio ir beprasmybės. Kad nepraverčiau to ašarų krioklio, kuris man būnant namuose, užpiltų net kelis kaimynų butus.
Šią akimirką aš vos laikausi, jaučiuosi silpna ir pažeidžiama, tad geriausia, ką dabar galiu padaryti – tai eiti miegoti. Šiuo savo protingu patarimu ir pasinaudosiu. Jeigu ir jums sunku, o ašarų kriokliai ir širdies skausmai neduoda ramybės – jūs esate ne vieni.
Papais ir alkūnėm į priekį, draugužiai.
Skanių kotletų.
–Nijolka.
Urtė Caspo 