SUSIMOVIAU. Ir nors susimaunu kiekvieną mielą dieną, visą savo gyvenimą, vis tiek skaudu nesilaikyti terminų bei duotų pažadų blogmas laikotarpiu rašyti kasdien. Taigi, nuo blogmas #1 žaibo greičiu šoksime į #8 dieną kaip niekur nieko, apsimesdami, kad visas septynias dienas visi draugiškai gulėjome komoje (atskirose ligoninės lovose, jeigu reikia tikslumo). Dalykas toks, kad pirmąją gruodžio savaitę kasdien laikiau po egzaminą. Tikėjausi, kad pasiruošimas jiems netrukdys man rašyti, tačiau trukdė.
Džiaugias širdis tik dėl to, kad visas šis vargas atsipirko – išlaikiau visus egzus, beliko tik du rašto darbai ir aš laisva kaip kalnų erelis. Na, kažkaip labai lyriškai čia išėjo, bet mintį supratot. Nors nesikalbėjome savaitę, bandysiu kuo išsamiau papasakoti, kas gi įdomaus per tą laiką įvyko. Tad prisisekit saugos diržus ir važiuojam.
Egzai egzai egzai
Pirma savaitės pusė prasidėjo ypač skausmingai, nes visą savaitgalį bimbinėjusi supratau, kad laiko ruoštis egzams paprasčiausiai nebeliko. Tad sukaupusi super galias ir vidinės stiprybės likučius, nusprendžiau save įmesti į gilų mokslų liūną, visišką nolifinimą, kurio metu kiekvieną parą kaliau sau į galvą viską, kas tik sugeba ten įlįsti ir užsibūti ilgiau nei dvi minutes.
Čia akimirka iš pirmos mokymosi dienos (tiksliau nakties), kurios metu mane aplankė skaudi realizacija, kad visko išmokti per vieną parą paprasčiausiai nepavyks. O kur dar šimtai lapų mokslo medžiagos, kurios nesuprantu. Po šių jausmų mane aplankė ir nusivylimas, nes tai nėra mano pirmos studijos, kuomet nežinočiau, ką reiškia egzaminai ir pasiruošimas jiems. Keista, bet atmintis ir išmoktos pamokos kartais ima ir dingsta, nors tu ką.
Kad ir kaip ten bebūtų, šitas pragaras jau baigtas. Rezultatai visai patenkinami, nors į proto genijų nepanašu. Visą laiką besiruošdama egzams svajojau bent TRUMPAM įgyti fotografinę atmintį. Bandžiau melstis tam, kad įvyktų stebuklas ir galėčiau įsiminti viską, ką tik panorėjusi, tačiau dievas senos ateistės maldų neišgirdo.
Įsivaizduojat, kaip pasikeistų mano gyvenimas su fotografine atmintimi? PZ… Jau seniausiai būčiau poliglotė, mokėčiau korėjiečių kalbą (ne tai, kad noriu išmokti, bet šiaip, tai pirma man kilusi mintis), mintinai išmokčiau lietuvių kalbos žodyną, dėl ko niekada nebereikėtų gėdingai kreiptis į google su klausimais, kaip gi rašosi ąsotis – su Ą ar su A… (yra buvę, būtent šis atvejis, žinau, labai gėda). Taip pat vieną kartą perskaičiusi mokslų konspektus nueičiau į egzaminą ir ramiai sau gaučiau 10, uždominuodama visus. Po tokio aukšto įvertinimo dėstytojai man atneštų gėlių už sunkų, pasiaukojantį darbą ir prašytų, kad aš vesčiau paskaitas bei mokyčiau, o ne jie mane. Na gerai, gal dėl to mokymo ir per daug čia užsisvajojau, bet gėlių gauti būtų visai smagu. DEJA, kol dievas (arba velnias, būkim tolerantiški) neišgirs mano maldų, kol neįgysiu super galių, tol apie fotografinę atmintį galiu tik pasvajoti.
Egzaminams pasibaigus ketvirtadienį, smigau visai dienai kominiu miegu, o vėliau kibau į darbus. Kaip žinia, prie mano mokslų, kaip vyšnia ant torto puikuojasi darbas, nuo kurio pabėgti negaliu. Tad besiruošdama egzams didelę dienos dalį skirdavau ir darbui, nes turėjimas už ką susimokėti mokesčius ir nusipirkti picos yra nuostabus dalykas, rekomenduoju.
Vainikų dizainerė, laukianti užsakymų (UŽ BRANGIAI)
Kaip ir kiekvienais metais, gruodžio pradžioje, būtinai pasipuošiu namus ir nusiperku jau gatavą kalėdinį vainiką su karkasu, kurį papuošiu pasitelkdama karštų klijų šautuvą ir savo ribotą fantaziją.
Ši ceremonija neapsieina be vyno (nealkoholinio) ir kalėdinių dainų. Čia aš, nusprendusi LINKSMAI pasifotkint, taip parodant visiems, kaip su manimi smagu ir kokia aš šelmė šiam gyvenime. HA, tikiuos pavyko visus apgauti:
Paprastai, kaip ir kiekvienas fantazijos stokojantis žmogus, prieš vainiko kūrimo ceremoniją, panaršiau pintereste ir radau labiausiai mano stilių ir sugebėjimus atitinkantį šedevrą.
Nors nesigavo visai taip, kaip norėjau, tačiau galutiniu rezultatu aš džiaugiuosi – vieną vainiką atidaviau seneliams (irgi geros anūkės tradicija), o kitą pasilikau sau.
Kasmetinė Kubos fotosesija
Kitą dieną, po vainiko puošimo, įvyko svarbiausias dalykas – eglutės puošimas ir kasmetinė Kubos fotosesija. Šį kartą nusprendžiau išbandyti tokią paslaugą, kuomet tau atveža eglutę (rinkausi vazone, nes noriu tikėti, kad ji bus persodinta ir užaugs į kilometrinę gražuolę), o po švenčių ją pasiima, taip išvengiant to bereikalingo žaliaskarės tampyno nuo parduotuvės iki namų. Esu beprotiškai patenkinta savo sprendimu, nes į namus sutartu laiku buvo pristatytas diiidelis, gražus kėnis, kuriam visai nereikia blizgučių ar žaisliukų. Jis iš savęs labai gražus, bet žinoma, vardan Kalėdų dvasios ir metus rūsyje dulkėjusių žaisliukų, jį papuošiau. Štai, prašome pamatyti mano eglę ir kadrą iš kasmetinės Kubos fotosesijos.
Kasmetinė Kubos fotosesija – labai svarbus įvykis prieš kiekvienas Kalėdas, kurio metu priverčiu savo ciucę (skaniukais, maldavimais ir šuniškais žaislais) pozuoti prie eglutės, dėl ko ši nekenčia manęs dar labiau. Geriausiu kadru iš fotosesijos pasidalinu savo socialiniuose tinkluose su prierašu, kad jau laukiame dovanų. Galbūt kažkas galvoja, kad aš juokauju, bet tikrai ne – mes tikrai laukiame dovanų. Ir tų, kurios vokeliuose, ir skaniukų (abi), ir pakvietimų į pasimatymą prie karštos kavos puodelio, ar nuoširdaus apkabinimo. VISKO LABAI LAUKIAM.
Tiesa, šis vienas kadras nieko nepasako apie tikrą tragediją, kuri vyksta fotosesijos metu. Štai keli vaizdai, kad suprastumėte, kokia grakštuolė yra mano Kuba:
Jeigu kam dar kyla klausimas, ar savo šunį laikau vaiku ir esu jos apsėsta, tai galiu tai patvirtinti. Aš labai myliu Kubą, ji mane gyvenime palaikė pačiais šūdiniausiais momentais, tad mes turime tą ypatingą ryšį, kuomet aš esu jos vergė, skaniukų davėja, o ji – mano gailestinga valdovė, už kurios povyzą turiu būti dėkinga.
Vyras grįžo namo
Dar vienas smagus dalykas, nutikęs šią savaitę – mano mylimo vyro grįžimas namo. PAGALIAU, metus prabuvęs rūsyje, dėžėje, ant kurios užrašyta “Kalėdinis šūdas“, jis grįžo namo! Nežinau, ar jūs pažįstami, bet jeigu ne, tai štai bendra mūsų fotografija:
Mano vyras – Kalėdų Senelis. Reikia pripažinti, kad turiu silpnybę gerokai už save vyresniems vyrams, kurie mėgsta nakčia įsibrauti į svetimus namus per kaminą ir palikti dovanų nepažįstamiems vaikams. Dėl to jį labai myliu, gerbiu ir džiaugiuosi, kad visą šventinį laikotarpį mes galime būti kartu.
Tiesa, šiais metais vyrelis iš rūsio grįžo ne tuščiomis – atvilko nuostabius, snaigės formos auskarus su BRYLIKAIS. Ką galiu pasakyti – esu palaiminta, laiminga žmonelė. Jis mėgsta duoti, aš mėgstu imti, tad mes tobuli partneriai.
Tiek nuotykių iš mano fronto. Egzaminų pasiteisinimui išėjus iš galiojimo, nebeturiu kito pasirinkimo, kaip grįžti į kasdienį rašymą savo bloge, tad susitiksime jau visai netrukus.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 