Sveikinu save su blogmas pradžia. Palinkėsiu sau stiprybės ir netingėjimo, kad tik pavyktų visas dienas sąžiningai rašyti ir nepavesti savo skaitytojų. Linkėjimams pasibaigus, šampės taurėms susidaužus, metas grįžti į įprastą programą. TAI LABA DIENA, kaip gyvuojam sulaukę žiemos? Aš visai puikiai, nors iškritęs sniegas ir prasidėjusi sesija, kuriai dar nepradėjau mokytis, ėda nervus ir sąžinės likučius.
Blemba, kaip aš norėčiau būti ta atsakinga panele, kuri stropiai mokosi ir visiems meluoja, kad nesimoko, nors visada gauna dešimt. Deja, man toli gražu iki tokios, visuomet balansuoju ties neigiamo riba, save ramindama, kad pažymys – tik skaičius, neįrodantis mano žinių. Arba jų nebuvimo. Tokia logika reziumuojant galima manyti, kad amžius – taip pat tik skaičius, o kalėjimas – tik kambarys, tad gal netęsiu savo filosofijos.
Šiandien jums papasakosiu apie black friday išpardavimo džiaugsmus, vargus ir ubaginę depresiją, taip pat pakalbėsiu apie tai, dėl ko orgazmą patiria mano ausys. Gal ir jūs pasekę mano pavyzdžiu tai patirsit, aš tikrai nežinau.
Netikėta muzikinė hipnozė ir orgazmas viename
Penktadienį visi melomanai pradėjo kalbėti apie tai, kad grupė Coldplay išleido savo naują albumą „Everyday Life“ ir dėl klimato kaitos krizės nusprendė nedaryti turo. Tiesa, pasaulį nustebino ne tik pranešimas dėl nerengiamo turo, bet ir neįprastas albumo pristatymas – penktadienį grupė surengė du koncertus Jordanijoje, Amano miesto citadelėje. Vieną koncertą – tekant saulei, o kitą – leidžiantis. Idėja susijusi su faktu, kad dvigubas albumas simboliškai suskirstytas į 2 dalis: „saulėtekio“ ir „saulėlydžio“.
Šeštadienį neturėdama ką veikti ir visais būdais vengdama mokymosi sesijai, nusprendžiau perklausyti to visų apkalbamo Coldplay koncerto Amane, Jordanijoje, kurį transliavo youtube (koncertas saulei kylant: https://youtu.be/NFf2VFREkZo ir koncertas saulei leidžiantis: https://youtu.be/0wysCoAm2Yo). Sprendimą koncertuoti Jordanijoje laikiau kaip eilinį buką pijarą, kuriuo bandoma atkreipti dėmesį į save, primetant politiką, kurioje ši grupė tikrai nesireiškia. Tačiau klydau – šiame albume Coldplay nevengia drąsių politinių idėjų reiškimo (tai atsispindi dainų „Trouble in Town“ , „Daddy“ , „Guns“ žodžiuose), o visas koncerto apipavidalinimas, užmanymas tiesiog gniaužė kvapą. Atrodė, tarsi egzotiškiems Jordanijos vaizdams, siauroms miesto gatvelėms, senovinei architektūrai grupės muzika suteikė švelnumo, taikos jausmo, kurį skleidė kiekviena pasirodymo sekundė.
Supratau, kad į šalis, kuriose tebevyksta kariniai konfliktai mes žiūrime įtariai, su baime, kartais užmiršdami, kad ten taip pat gyvena žmonės, tokie patys kaip ir mes. Jie kasdien keliasi į darbą, mokosi, džiaugiasi, liūdi, myli, tiki, egzistuoja. Tas žmogiškumas ir bendrystės troškimas buvo puikiai išreikštas grupės pasirodyme, o sprendimą nevykti į turą aš irgi palaikau. Juk youtube platformoje šis koncertas pasiekė daugiau nei 15 milijonų klausytojų visame pasaulyje. Tai nuostabūs skaičiai, o tokios auditorijos turais grupei tikrai nepavyks pasiekti. Tad kodėl gi ne? Manau, kad Coldplay pavyzdžiu ateityje paseks ir kitos nemažiau garsios grupės.
„Everyday Life“ – drąsus, neįprasto skambesio britų scenos veteranų darbas, kurio turinys stebina įvairove: čia išgirsite gospelo (pasitrauk, Kanye Westai, tu ne vienas toks sumanus), klasikos, country stiliaus elementų, gražių baladžių, improvizacijų ir himnų, skirtų stadionams.
Nors mano ir Coldplay santykiai jau kelis metus atšalę dėl jų supopsėjimo ir muzikinės impotencijos, šis albumas atgaivino mano priblėsusius jausmus ir leido juos iš naujo įvertinti, pamilti. Mano mylimiausios dainos šiame albume, sukeliančios ausų (ir ne tik) orgazmą: „Daddy“, „Arabesque“ (o kur dar dainoje išgirstas seniai matytas Stromae! VISIŠKAI SUSILYDŽIAU), „When I Need a Friend“ (iki bliovimo, prisimenant savo vienatvę), „Cry Cry Cry“ (melancholiška iki nagų galiukų), „Orphans“, „Guns“, „Everyday Life“ . Kitaip tariant – beveik visas albumas. BŪTINAI PAKLAUSYKITE, manau jis vertas jūsų ausų.
Blet friday
Užtenka melomanės pezalų, grįžkime prie rimtesnių dalykų, tokių kaip black friday išpardavimų savaitgalis. Penktadienį prasidėjo Black friday – geriausias prieškalėdinis šmutkių išpardavimas, kurį mano piniginė ir finansai meiliai vadina blet, friday.
Šiai nesąmonei kiekvienais metais pasimaunu ir aš, nes esu pseudointelektuali ubagė, kuri tikisi sutaupyti, kad nereikėtų paskutinę mėnesio savaitę tik duona ir vandeniu gyvent (nors pripažįstu, praverstų, gal sukūsčiau ir tapčiau modeliu).
Tiesa ta, kad į tokius išpardavimus aš žiūriu kitu, kiek iškreiptu kampu. Didžiausias azartas man – rasti tikrai padorų kainos pasiūlymą man reikalingam daiktui. Aš jau pasimokiusi, nepasimaunu ant tų nesąmonių, kai perki vien todėl, kad PIGU ir paskui leidi kandims spintoje tuos nupigintus skudurus suėst. Tad noriu pasidalinti savo PiRkInUkAis, mieli skaitytojai ir skaitytojos. Mieli diedai, jeigu jums neįdomu – nuo čia galit jau nebeskaityt, vis tiek nieko gero nerasit, papų taip pat nežadu parodyt, ačiū.
Anastazkos palėtka, kad spindėčiau kaip žvaigždė
Šią highlighterių paletę norėjau išbandyti jau ilgą laiką, bet mano ubagiška piniginė tikrai nemokės už ją 48 EURŲ. Lookfantastic parduotuvėje pasitaikė puiki nuolaida šią paletę įsigyti už 28 eurus, tad supratusi, kad pigiau šiam gyvenime jau nebebus, nusigriebiau ją. Jeigu ja pasidažiusi netapsiu modeliu, jie turės man grąžinti pinigus, nes po šio pirkinio bankrotas pradėjo kvėpuoti į nugarą.
Anastazkos antakių markeris
Šį produktą taip pat senokai norėjau išbandyti, bet dėl tos pačios skūpumo priežasties taip ir nepasiryždavau. Per Blet friday šį antakių markerį, kuris paprastai kainuoja apie 28 eurus pavyko nugriebti už 18… taip, žinau nuolaida tikrai ne kosminė, bet tiek to. Po trijų mėnesių sėdėjimo be algos, kurią darbdaviai delsė sumokėti, galiu dabar pasilepinti ir savo krūmus virš akių pamozoti mandru pieštuku. Jeigu kam įdomu, pasirinkau medium brown spalvą. Tai jei taip išeitų, kad spalva man netiktų, nenustebkite realybėje mane sutikę su keistos spalvos antakiais, nes vis tiek teks tą markerį sunaudoti.
Nūdinis lūpdažis mano lūpoms (viršutinėms, jeigu kam kyla klausimų)
Šito seksualiuko iš „Too Faced“ norėjau ilgą laiką, bet taip pat taupydavau, visgi, 20 eurų visai dideli pinigai, už kuriuos galima nusipirkti kelias bandeles iš Lidlo arba susimokėt už internetą. Per išpardavimus jį nugriebiau už 15 eurų IR TAIP ŽINAU, kad čia šūdina akcija, bet norėjau jo ir taškas. Mano išsvajota spalva: Birthday Suit.
Skudurinė Onutė
Metas pašnekėti apie skudurus. Turiu pripažinti, kad ilgą laiką neatsinaujinau savo spintos, nepirkau jokių drabužių, nes nejaučiau tam nei reikalo, nei nuotaikos. Turiu kelis megztinius ir dvejas kelnes, kurias keičiu kurdama padorų stilių, bet daugiau nieko. Viskas juoda, tamsu, nes būtent taip jaučiausi visą rudenį, kuris tiek kūrybine, tiek darbine prasme buvo žlugdantis. Tačiau širdis suvirpėjo lietuvių drabužių brendui „3,14“ pristačius rudens kolekciją „BACK TO THE CITY“. Joje man patiko, kaip klasikinio stiliaus rūbai suderinami su greitu gyvenimu. Rūbams naudotos medžiagos – tvarios, besitampančios, kas man labai svarbu. Nemėgstu, kai rūbas mane varžo, net ir tada, kai jo funkcija aptempti riebalines palendricas. Pamačiusi šią rožinę suknelę susilydžiau, bet kaina nepradžiugino. Visgi, 55 eurai visai nemenka investicija, ar ne taip? Per išpardavimą ją nupigino iki 38,90 ir aš supratau, kad mes PRIVALOME būti kartu. Todėl ją įsigijau.
Kad ir kaip mylėčiau greitąją madą ir jos suteiktą galimybę pirkti daug už mažai, vertinu kokybę, etiškumą, tad stengiuosi kiek įmanydama mažinti greitosios mados produktus savo spintoje.
Kitas daiktas, dėl kurio seniai varvinau seilę – mano išmylėto, numylėto brendo „Labadiena“ fanny pack’as. Kainavęs 45 eurasikus, išpardavimo metu jis buvo nupigintas iki 34, dėl ko greitai ir mažiau skausmingai atsidūrė mano pirkinių krepšelyje.
Mano stilius, kaip ir aš pati – impotentiškas, banalus, nuobodus ir bandantis paslėpti visus vidinius nesaugumus, tad toli man iki tos mados ikonos.
Apie gyvenimą ir ne tik
Be išpardavimų, naujo Coldplay albumo ir sesijos, kuriai nežadu ruoštis, nieko įdomaus šią savaitę nenutiko. Mano nuotaika tai kyla, tai leidžiasi kaip amerikietiški kalneliai, patiriantys menopauzę. Esu vieniša, esu nelaiminga, bet bereikšmiais pirkiniais ir Kalėdų laukimu vaduojuosi iš visagalės egzistencinės krizės. Dirbu, mokaus, sportuoju – sukuos kaip voverė beprasmiam rate ir laukiu kažkokio stebuklo. Laukiu, kad viskas imtų ir pasikeistų – gyvenimas vėl taptų įdomus, žadintų mano vaizduotę, kūrybiškumą, skatintų kabarotis iš komforto zonos, bet puikiai suprantu, kad tol, kol nesiimsiu radikalių veiksmų ir nesuimsiu savęs į rankas, tol niekas ir nepasikeis. Tačiau kažko aš vis dar laukiu. Gal stebuklo? Velnias žino.
Tiek žinių iš mano fronto. Susitiksime rytoj vakare.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 