Dar viena šūdina diena eina į pabaigą. Širdis džiaugias, kad ji beveik įveikta, negatyvios nuotaikos rodikliai stabilizuojasi su pozityviais, gyvenimas šviesėja. Galima ir vėl sau egzistuot. Dievinu nakties laiką, nes žinau, kad niekas manęs neterorizuos, neskambinės, bus tyla ir ramybė. O kaip šį antradienį egzistuojate jūs? Kaip šeima? Kaip darbai? Bedarbystė?
Įkvėpimai ir iškvėpimai
Įrašo viršeliui papuošti pasirinkau David Bowie ne šiaip sau. Kažkurį tais niūrų vakarą, įsijungusi LRT PLIUS kanalą užmačiau dokumentiką apie šią iškilią personą, tikrą roko žvaigždę, kurio stilius, muzika ir povyza įkvėpė visą pasaulį. Tiesa, dokumentika pasakojo istoriją ne apie tą svaiginančiai sėkmingą jo laikotarpį, o apie dešimtmečius nesėkmių, kurias lydėjo depresija ir didžiulis, desperatiškas noras tapti žvaigžde.
Nors “Finding fame“ yra niekuo neišsiskirianti, banaloka dokumentika, jos pasakojama istorija apie tai, kaip žmogus tikslingai ėjo savo svajonės link ir kad super žvaigždėmis niekas negimsta, tikrai įkvepia ir priverčia susimąstyti.
Mes ligotai idealizuojame žvaigždžių gyvenimus, jų sėkmės istorijas. Nemaža dalis mūsų galvoja, kad vieną stebuklingą dieną gerbiami žvaigždūnai atsibudo ir tapo nesuvokiamai populiarūs. Tačiau taip nėra – kiekvieną sėkmės istoriją lydi šimtai nesėkmių, ašarų, skausmo, abejonių, tik kažkodėl apie jas neįdomu kalbėti. Juk neįkvepia, juk liūdna ir ne taip jau ir gražu.
Šis filmas man priminė, kiek iš tiesų turime paaukoti vardan savo tikslų ir kad geri dalykai negimsta per naktį. Jiems reikia kelių dešimtmečių ir reguliariai užtrenkiamų durų prieš pat nosį. Manau, kad gyvenimas remiasi labai paprasta logika, kurią esame linkę pamiršti. Tikiu, kad ji skamba kažkaip taip: “dirbk, tikėk tuo, ką darai ir niekada neprarask vilties“. Tai tikrai nėra raketų mokslas, bet šiame greitame pasaulyje, kai visko norisi čia ir dabar, išlaikyti blaivų protą ir logiką tampa sudėtinga. Tad ačiū Bowie istorijai, kad ši įkvėpė nepasiduoti. Žiū, vieną gražią dieną gal ir aš tapsiu pasauline roko žvaigžde. Arba tik Kauno, ar kokios Karmėlavos, kaip kad Liveta ir Petras Kazlauskai, juk nėra taip ir svarbu.
Česnakinė dama 3000
Jūs puikiai žinot, kad aš – tikrų tikriausia ledi, moteriškumo, grožio ir gracijos įsikūnijimas. Tad nusprendžiau su jumis pasidalinti savo nuostabia kasdienybe, kad jūs visi (ir moterys, ir mane skaitantys du vyrai) galėtumėte būti tokie kaip aš. Galbūt net geresni, nors vargiai tai įmanoma.
Aiškinu, kaip būti dama 3000:
- baiminantis sulieknėjimo, Mon Ami kepykloje nusipirkti keptos duonos su česnakais, kuri smirda kaip česnakinis branduolinis reaktorius (praktiškai mirtinai) ir saugant gamtą atsisakyti plastikinio maišelio, leidžiant duonos kvapams mirkti popieriniame.
- Įsidėti duoną į kuprinę, tvirtai ją susegti, kad keptos duonytės nepaveiktų rudens šaltis (aš kaip “Maxima“ – pas mane apie viską pagalvota).
- pamiršti apie jos egzistavimą kelioms valandoms (labai sandariai susegtą, primenu).
- prisiminti, atsidaryti kuprinę ir suvokti, kad ji visa prasmirdus, kaip ir visi joje esantys daiktai – dokumentai, lūpdažiai, rašikliai, tamponai. Viskas dvokia česnaku, tad dėl vampyrų užpuolimo jaudintis man tikrai nereikės.
- supanikuoti ir į ją pripurkšti stiprių rytietiškų kvepalų.
- suvokti, kad padarei siaubingą klaidą, nes dabar kuprinė rytietiškais česnakais smirda.
O gyvenimėli, nu kada tu pagerėsi? Po tokių damiškų incidentų suprantu, kad nebeturiu sau ką pasakyti. Esu suaugusi moteris, kurios protas – kaip šešiametės (ir tos, kuri mažiau protinga, mėgstanti snarglius valgyti ir klijus uostyti).
Sukrušto pasaulio pabaiga sugrįžo
Jeigu esate serialo “The End of the Fucking World“ gerbėjai, mylėtojai, žiūrėtojai, kaip ir aš – greičiausiai jau žinote, kad kūrėjai iškepė ne mažiau intriguojantį, liūdnai linksmą antrą sezoną! Pamačiusi, kad jau publikuotos visos serijos supratau, kad sekmadienį praleisiu lovoje, su čipspakiu rankoje ir praperstais treningais. Kam ta socializacija, susitikimai su draugais, kai galiu lovoje vartytis su geru serialu apie du psichiškai sutrikusius ir pasimetusius jaunus žmones? Čia nepalyginami dalykai, tad TURĖJAU likti namuose.
Sužiūrėjusi sezoną džiaugiuosi, kad jis tikrai nebuvo prastesnis už pirmąjį. Kuomet pirmajame jauni vaikiai bėgo nuo visų savo problemų į miškus, laukus, patirdami daug nuotykių ir sutikdami daug psichopatų, šį sezoną jie – suaugę, brandūs, tačiau nemažiau įskaudinti ir pasimetę. Jie sugeba prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, pažiūrėti problemoms į jų žvairas akis, kas parodo personažų brandą. Ši veikėjų branda ir išlikęs žaismingumas mano nuomone antrąjį sezoną pavertė nemažiau sėkmingu. Kas nematėt – būtinai pažiūrėkit.
Šis serialas žavi mane savo paprastumu – jame užmirštas materialus pasaulis ir jo gėriai. Čia susitelkiama į sužeistų žmonių vidinį pasaulį, parodoma, kaip šie save iš šukių stato iš naujo. Pažiūrėjęs serialą supranti, kad mums visiems reikia žmogaus, į kurį galėtume atsiremti. Ir ne, paprasta siena jo neatstos. Mums visiems reikia to, kuris būtų brangus ir visai nesvarbu, kraujo ryšiais, ar ne. Nieko naujo nepasakiau, tačiau dar kartelį pasidžiaugiau, kad šalia turiu mamą ir Kubą. Būtent jos yra ta tikroji priežastis, kodėl vis dar sukasi mano pasaulis.
Taip pat man patiko meilės tematika – čia veikėjams, kaip ir man, sunku reikšti tikruosius savo jausmus, paprašyti žmonių pasilikti.
Esmė tokia, kad mūsų pasaulis yra velniškai skaudus ir labai sudėtingas. Kol nesuprasime, kad negyvename romantinėje komedijoje su idealiais, skausmo nepažinusiais žmonėmis, tol nieko tikro ir neatrasime. O tai suvokti yra sudėtinga. Tad džiaugiuosi ekrane matydama daugiasluoksnius santykius, kurie, kaip nelygiai sudėtos kaladėlės, gali bet kada nusitėkšti žemyn. Tuomet belieka nusivalyti savo ašaras, išsipūsti snarglius ir vėl tas kaladėles dėlioti iš naujo. JĖZAU KAIP UŽSIFILOSOFINAU, nu klousykit, Sokratas nr. 2. O jeigu rimtai, tai atleiskit, man bobdienės. Jausmai ir filosofija liejas per kraštus.
O, Nijolka, tai kada tu pasimokysi?
Metas bėdų turgui. Papasakosiu jums tai, dėl ko šiuo metu nelaiko nervai. Nenustebinsiu pasakydama, kad vėl noriu keisti darbo vietą. Tik šį kartą priežastis svarbesnė – jau trečias mėnuo nemokamas atlyginimas. Ir ne, negalvokite, kad aš kažkokia pinigų vergė, bet būtų faina laiku gauti algą ir nesijaudinti dėl to, ar pavyks šį mėnesį savarankiškai susimokėti mokesčius, ar ne. Blogiausia šioje situacijoje yra tai, kad per savo naivumą pasirašiau žiauriai man nepalankią sutartį, kurios nutraukti taip paprastai negalėsiu iki kitų metų gruodžio. Šiuo metu, pasitelkusi šeimos teisininkus bandau rasti vilties iš šitos klaikios situacijos, kuomet esu įkalinta apkerpėjusiame pastate su sovietinio mentaliteto žmonėmis, kurie nesiteikia man sumokėti už atliktus darbus. Tiesą sakant, šiuo metu man pikčiausia yra ant savęs. Na kiek dar galiu būti ta durnele, nuolat patenkančia į absurdiškas, visiškai man nepelningas situacijas?
Moralas jums, mieli skaitytojai čia būtų toks – kruopščiai perskaitykite tai, ką pasirašote, nes vėliau svils šikna ir nieko negalėsite padaryti. NAMASTE.
Scanoramos atgarsiai: tapau impotentiška kinui
Apsiskelbiau, kad esu labai kultūringa, nuolat besilankanti įvairiuose su kinu, menu ir muzika susijusiuose renginiuose, tad noriu jums prisiduoti, kad aptingau ir vietoje didingų planų pamatyti dešimtis Scanoramos filmų, nuėjau vos į du. Gėda, žinau, bet lapkričio depresija suvaržė mano socialumą ir nenorėjau kelti kojos iš namų. Net popkornai ar kartoniniai nachos iš Forum Cinemo nesugundė, jūs įsivaizduojat? Nors kino eksperte skelbtis negaliu, pasidalinsiu įspūdžiais apie du pamatytus filmus.
Dafnė: visi mes protingi savaip
Pirmas pamatytas filmas, kurį drąsiai rekomenduoju ieškantiems pozityvių pasakojimų, sugebančių suvirpinti širdį – italų režisieriaus Frederico Bondi filmas “Dafnė“. Tai juosta apie merginą, gimusią su Dauno sindromu – Dafnę, kuri ne tik savarankiška, bet ir labai išmintinga. Ji gyvena visavertišką gyvenimą, turi mylimą darbą, nuostabią šeimą, tačiau netikėtai mirus mamai turi išmokti gyventi toliau. Nors Dafnė demonstruoja didžiulę stiprybę po mamos netekties, jos tėčiui sekasi kur kas prasčiau – diena iš dienos jis klimpsta į vis gilesnę depresiją, gyvenimo beprasmybę. Supratusi tėvo vidines būsenas ir liūdesį, Dafnė nusprendžia jį išgelbėti.
Mane sužavėjo tai, kad filmo režisierius subtiliai pateikia brandą ir jos sąvoką. Kad brandai nereikia amžiaus ar proto sugebėjimų cenzo. Tai procesas, kurį kiekvienas išgyvename ir suvokiame savaip.
Taip pat šiame filme nustebino žmonių su Dauno sindromu integracija į Italijos visuomenę. Jie ten – lygiaverčiai žmonės, kuriems nereikia būti visuomenės paraštėse. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje vieną gražią dieną šie žmonės galės gyventi tokį gražų ir pilnavertį gyvenimą, be jokių išankstinių nuostatų, ar sovietinio šleifo.
Rūgštis: mamos geriau nesivesk
Po “Dafnės“ triumfo labai daug tikėjausi iš šio visų hipsterių išgirto filmo, tačiau likau nusivylusi. Pirmoji klaida, kurią eidama į filmą padariau buvo ta, kad pasikviečiau savo mamą – ši juosta žibėjo grupinio sekso, nekaltybės atėmimo scenomis, kurias pamatyti su savo gimdytoja, kad ir kokie tobuli ir atviri santykiai bebūtų, vis tiek buvo kažkaip… labai nemalonu. Pasijaučiau taip, kad mamą būčiau pasikvietusi porno kartu pažiūrėti.
Antra klaida buvo ta, kad būdamos paskutinės abžoros, prisipirkome guminukų, popkornų, kolų, na žodžiu visko, kas nusėda ant subinės šonų celiulito pavidalu. Pasirodo, kad tai nebuvo TAS filmas, kurį žiūrint palaimingai galėtum ėsti nutukimo link. Pripažinsiu, kad vieno iš veikėjų rūgšties gėrimas, nusideginant burną, kūdikio įmerkimas į šventintą vandenį su rūgštimi, tikrai nebuvo tas vaizdas, prie kurio vyksta ėdimas. Kąsniai strigo burnoje, vietoje kibiro popkornų mieliau būčiau išgėrusi valerijono, nes ši juosta laikė sukausčiusi žiūrovų nervus iki paskutinės minutės. Reziumuojant, šoko buvo, bet tikėjausi kažko daugiau. Galbūt, geresnio išrišimo, moralo. Nekenčiu, kai filmai verčia viską susidėlioti ir susivokti mums patiems. TINGIU. Juk čia ne Da Vinčio kodas…
Pražuvėlė atmintis
Užtenka apsimetinėti pseudointelektualia filmų mylėtoja, grįžkime prie paprastų dalykų. Noriu pasiteirauti, kokios būklės yra jūsų atmintis? Ar skundžiatės ja? O gal ne? Galbūt galite didžiuotis fotografine atmintimi? Žinau, kad jums bus netikėta, nes aš toks tobulas visų galų genijus, bet aš VISIŠKAI NETURIU ATMINTIES. Jokios. Viską pamirštu po gero pusvalandžio, ypač veidus, dėl ko dažnai jaučiuosi nepatogiai, kai kur einant mane sustabdo koks seniausiai pamirštas pažįstamas.
Atmintis (arba jos neturėjimas) yra labai įdomus dalykas. Galiu iki smulkmenų atsiminti visas nuoskaudas, net ir tai, kai būdama 5 metų iš floristikos parduotuvės gėlių vazono pavogiau dekoratyvinį akmenuką (už kurį tėvai suvaidino visą dramą, kaip mano tėvas važiuoja prisiduoti policijai už mano vagystę. Neklauskit.. dėl to dabar lankausi pas psichologę), kiek per išpardavimą kainavo patikę batai (125 EUR), gerą pletką žodžio tikslumu, bet niekaip neprisiminsiu savo asmens kodo, švedų kalbos veiksmažodžių bei studijų medžiagos. Niekaip. Visiškas blokas, juodoji skylė ir alzheimeris viename asmenyje.
Pasidariau išvadą, kad jeigu veiksmažodžiai būtų pletkai, o konspektai – seksovi atpigę batai, jau seniausiai sėdėčiau su keliais daktarės laipsniais…. ach tas neblėstantis potencialas!
BLOGMAS: niekas neprašė, bet vis tiek rašysiu
Žinau, kad tai skamba beprotiškai, ypač suvokiant mano laiko galimybes ir nuolatinį užsikrušimą darbais, bet šiais, kaip ir praeitais metais, tęsiu tradiciją ir darysiu BLOGMAS.
Tai toks influencerių sugalvotas išmislas, kuomet protingi žmonės rašo kiekvieną mielą dieną iki Kalėdų. Kadangi blogmas visuomet pakelia mano skaitomumo reitingus, džiaugiuosi galėdama tęsti tradiciją ir tikiuosi, kad mano tekstus perskaitys kokie … nežinau gal trys žmonės? Čia be mamos, aišku skaičiuoju. Taip kad, puikūs skaičiai, kodėl gi ne. Susitiksime gruodžio pirmą, ty sekmadienį. Tikiuosi, kad ateisit. Paruošiu baltos mišrainės visą kibirą, paserviruosiu stalą šventine staltiese ir į sovietinio krištolo taures įpilsiu putojančio turtuolių šampano – Alitos. Jūs tik ateikit.
Tiek žinių iš mano fronto.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 