Cukrus ant blogos nuotaikos ir žudikai sapnuose

Dievinu nijolkinio įrašo viršelius puošti nežemiško grožio modelių fotografijomis, taip suteikdama savo kaimo rašliavoms nors kruopelytę glamūro ir stiliaus. O dabar, grįžkime prie įprastos programos.

Pirmadienius išrado velnias

Pirmadienius išrado velnias ir padovanojo juos žmonėms, kurie nuoširdžiai nekenčia savo darbo. Man, kaip statistinei pirmadienių nekentėjai, kuri mieliau degtų pragare o ne kentėtų tą apgailėtiną atsipaipaliojimą po savaitgalinės prokrastinacijos, gyvenimas patampa labai sudėtingas.

Noriu PABRĖŽTI, kad man pirmadienis yra TA diena kai viskas blogai. Pavyzdžiui, šį pirmadienį pozityvo atsargos pasiekė neregėtas žemumas, nes lijo visą dieną, o mylimiausias megztinis po džiovinimo susitraukė iki crop topo dėl ko teko dėtis kažkokią raudoną katastrofą, kuria pasipuošusi priminiau Kalėdų Senelio šeštos eilės brokuotą pusseserę vardu DEPRESanta.

Vakar norėjau tik dviejų dalykų: klausyt ABBOS ir būti milijoniere (arba pasaulio valdove, nelabai svarbu), tikrai nieko daugiau. Mama, pajutusi geras nuotaikas ir žiežirbas vietoj aureolės nusprendė užkalbint:
M: ne ta diena?
U: ne tas gyvenimas…

Puikiai su gimdytoja pasišnekėjom 👍 .

Cukrus ant blogos nuotaikos nėra išeitis

Žinote, nors daug bumbu jums apie viską, manau, kad savo jausmų ir nuotaikų pripažinimas bei realus jų vertinimas (be viso to pozityvios psichologijos šūdo) mums yra labai sveikas. Nebandę cukraus apibarstyti ant blogos nuotaikos, depresijos, mes priimame savo liūdesį, su juo susidraugaujame, o galiausiai išspardome jam subinę ir atėjus laikui išvejam iš namų. Paprasta. Širdyje ir smegenų vingiuose pagaliau įsivyrauja taika ir ramybė.

Skaitant spaudos pranešimą suvirpėjo širdis (ne infarktas)

Šiandien netikėtai patyriau pozityvų nušvitimą. Ramiai sau kiurksodama darbinio pašto puslapyje, vartydama mums atsiųstus pranešimus spaudai pamačiau vieną pažįstamą pavardę ir dar geriau pažįstamą veidą. Tai – mano vaikystės simpatija iš muzikos mokyklos (vienpusė žinoma, jis manęs net nepažinojo, tad mylėjau ir žavėjaus už mus abu, nieko čia tokio). Ši simpatija – žiauriai talentingas ir perspektyvus pianistas, kurio grožis mane žavėdavo kiekvieną kartą prasilenkiant mokyklos laiptais. Nors gerą dešimtmetį apie jį visai negalvojau (neslėpsiu, atsirado kitų susižavėjimo objektų, kurie taip pat nežino apie mano egzistavimą), pamačius gražią jo fotkę vėl suvirpėjo širdis. Ir ne, tai tikrai nebuvo infarktas, ar insultas, būkite ramūs. Gera prisiminti tas vaikystės meiles, nekaltus susižavėjimus, kuomet viskas buvo gražu, tyra. Galbūt nepasiekiama, bet tai nereiškia, kad pamačius tą slaptą meilę mažiau linksta keliai (ir kitos strateginės vietos). Beje, ar čia tik man vienai atrodo, kad žodis “simpatija“ yra tragiškai pagyvenęs? Nes kažkodėl jį vartodama jaučiuosi kaip pensininkė… Nors gal ir klystu.

Perskaičiusi spaudos pranešimą apie koncertą, padariusi standartinę socialinių tinklų patikrą supratau, kad jis ne tik gražus, talentingas, bet dar ir aktyviai koncertuojantis. Džiaugias mano širdis, kad bičui pavyko prasisukti ir nepasimesti beribėje talentų jūroje.

Ši nuotaika ir gražūs prisiminimai mane lydėjo visą dieną. Pagalvosite, kad aš paskutinė idiotė, bet man savotiškai miela, kad galime žavėtis kitais jiems to visai nežinant. Svajose kurti santykius ir gražų gyvenimą – juk niekam dėl to neskauda. Pavyzdžiui, su aktoriumi Jeremy Irvine mes ne kartą atšventėm mūsų draugystės metines, susiženijom kelis kartus ir auginam bent šimtą šunų. Jis mėgsta tvarkyti namus ir pasako man bent dešimt NEBANALIŲ komplimentų per valandą. IR VISKAS DĖL TO YRA GERAI.

Mano geriausia draugė depresija

Nepaisant senų meilių apsireiškimo, turiu pripažinti, kad kenčiu kiekvieną mielą dieną. Dėl didelio darbų kiekio ir nulio laiko sau nebespėju nueiti pas savo psichologę ir tai tikrai jaučiasi. Neturiu kur dėti savo jausmų, nemoku su jais tvarkytis, galiausiai apima panika, kad su depresija ir tuo pilku debesėliu virš galvos vaikštau beveik dešimt metų. Tai velniškai ilgas laikas, pilnas liūdesio, nusivylimų, suicidinių nuotaikų ir savęs nuvertinimo.

Žinote, visada maniau, kad depresija yra laikinas dalykas, liga, kurią terapija įmanoma nugalėti ir vėl gyventi laimingą, pilnavertį gyvenimą. Tačiau galbūt aš klydau? Galbūt metams bėgant mes išmokstame susigyventi su savo liūdesiu, prie jo įprantame ir egzistavimas nebeatrodo toks skaudus bei beprasmis?

Aš keliuosi iš lovos kiekvieną mielą dieną, pasižiūriu į veidrodį su tokiu nusivylimu ir neapykanta kiekvienam savo kūno milimetrui, kad net bloga. Tada skubu dirbti darbų, kurie atrodo tokie tušti ir beprasmiai, einu į paskaitas, kurios neteikia jokių emocijų, pasportuoju klube ir grįžtu namo – į tą liūdesio guolį ant sofos ir nesibaigiančių darbų maratoną. Kad užsimirščiau, nemąstyčiau apie neišsipildžiusias svajones, kurias taip desperatiškai bandžiau įgyvendinti. Kad užmirščiau visą mane supančią vienatvę. Ir skausmą, suvokiant, kad sau esu pati didžiausia priešė.

Labai tikiuosi, kad neteisite manęs ir negalvosite, kad esu kažkokia išlepus bobšė, kuri skundžiasi prasimanytomis ligomis. Nuoširdžiai norėčiau, kad tai nebūtų tiesa, o tas širdį veriantis liūdesys tebūtų iliuzija. Bet deja. Gyvenu, prisitaikau, klausau daug ABBA dainų, pašoku apsikabinusi Kubą (aka mano ūsuotąją moterį, mylimiausią ciucę), išgeriu pepsio ir gyvenimas vėl tampa pakenčiamas.

Nusižudyti trukdo apsišikimo baimė

Plius, kadangi esu įmitusi, negalėčiau pasikarti namie ant kokio radiatoriaus ar vonioje esančio gyvatuko, nes greičiausiai nutrūktų virvė, tad dar ir dėl to tenka gyventi. Tablečių gerti taip pat nenoriu, nes nesižaviu faktu, kad mane negyvą rastų apsišikusią. Kažkaip ne pats gražiausias būdas išeiti, ar ne? Taip pat nedomina ir nukritimas nuo daugiabučio stogo, nes jeigu gyvenimas nuspręs pasišaipyti bei paliks mane gyvą, visą savo liūdną gyvenimą praleisiu su keliomis dešimtimis lūžusių kaulų, o ir šokių vakarų pagal ABBOS dainas tikrai nebebus.

Kaip spėjote suprasti iš ilgos rašliavos apie tai, kaip man liūdna, aš eilinį kartą sėdžiu visiškoje emocinėje šiknoje. Žinoma, išgyvensiu, atlaikysiu, išbrisiu, nes savo devizo “papais ir alkūnėm į priekį“ išsižadėti paprasčiausiai negaliu, tačiau tai nėra lengva. Ir puikiai žinau, kad jūs tai žinot, nes kiekvienas iš mūsų išgyvenam panašų šūdą kiekvieną mielą dieną.

Patarimuxai iš ekspertės

Jaučiu, kad labai jau negatyviai dėstau savo mintis, tad noriu jums duoti kelis stebuklingus patarimus, kaip bent trumpam nuo savęs nuvyti tuos niūrius liūdesio debesis. Tad išsitraukit užrašų knygutę, iš savo penalo pasiimkit gražiausią tušinuką ir užsirašykit šiuos išminties pilnus PERLUS:

• Jeigu jaučiat, kad tuoj apsiverksit ar pasinersit į dar gilesnę emocinę duobę, būtinai nueikite nusiprausti po dušu arba pagulinėkite vonioje. Puikiai žinodama save supratau, kad jeigu laiku nespėsiu to padaryti, prasėdėsiu namie nesipraususi bent kelias dienas, nes užklupus liūdesiui ir beprasmybei asmeninė higiena taps nebeaktuali. Tapsiu visiška sutre, savo išvaizda supanašėjusia su TV pagalbos laidos herojais. Pastebėjau, kad dušas ir vonia mane teigiamai veikia, o jeigu dar prausdamasi klausau smagių dainų (Lizzo, Beyoncės, Lily Allen ir kitų garsių divų hitų) ir apsimetu, kad esu higieniškame karaoke šou, kur vietoj mikrofono dainuojama į vandenį purškiantį dušą, tampa dar smagiau. Kartais dušo pagalba išsikapstau iš liūdesio ir tampu švaria, super higieniška, skaniai kvepiančia moteriške, kuri svajonėse jau seniausiai susituokusi su Jeremy Irvine.
• Pajutus artėjantį liūdesį, bėkit greičiau iš namų – keliaukit pasivaikščioti gryname ore, aplankykite jaukią kavinukę, užsisakykite puodelį kavos ir kokį super ekologiško torto gabalą. Susitikite su draugais, išsipasakokite jiems savo jausmus, leiskite jiems pasibėdavoti, įdėmiai klausykitės ir stenkitės nuoširdžiai patarti, nes draugystė ir tie jaukūs pokalbiai pilni skundų yra naudingi abiem pusėms. Nežinau kaip jums, bet man, vos užvėrus namų duris ir įkvėpus gryno oro atsiveria platesnis vaizdas, o depresinė perspektyva akimirksniu suraukia savo matomumo lauką.
• Jeigu netraukia gastrolės išėjus iš namų, visada galite likti juose, tai nieko baisaus. Kiekvienas iš mūsų susikuriame savo mažą (nebent jūs Kardashianai, tada jūsų troba didelė), bet jaukią tvirtovę, kurioje jaučiamės saugūs ir tūnoti ten nėra blogai. Gėrį namuose man sukuria papinyko atsikratymas, praperstų treningų madų šou ir skanus pusgaminis iš šaldyto maisto skyriaus, kurį pasišildžiusi jaučiuosi kaip geriausia pasaulio kulinarė. Namų režimu depresijos bandau kratytis serialų maratonu, saldžiai romantiškais filmais ir miegu. Nieko naujo, nieko ypatingo, bet toks kokybiškas laikas sau yra svarbus šiame greitame, beviltiškame gyvenime.
• VISU GARSU PASILEISKIT ABBA DAINŲ. Na gerai, baigiu su šituo, nes spėju, kad visus jau užknisau. Tačiau esu įsitikinusi, kad greitu laiku mokslininkus pasieks netikėtas atradimas, kurio metu šie sužinos neginčijamą tiesą, kad ABBA dainos gydo depresiją, stabdo senėjimo procesus ir yra sveikiausias natūralus narkotikas bei viagra viename.

Žudikai sapnuose

Nepaisant to, kad pastaruoju metu jaučiuosi kaip tiksinti emocinė bomba – suicidė, savaitgalį baigiau žiūrėti antrąjį “Killing Eve“ sezoną ir paveikta šio nuostabaus serialo naktimis pradėjau sapnuoti, kad mane kažkas nori nužudyti. Vietoj to, kad pasitikčiau savo mirtį kaip dora depresikė, bėgioju nuo žudikų ir visais įmanomais būdais stengiuosi išlikti, kas yra žiauriai ironiška, nes dienomis vos pabudusi svajoju apie smūgį su kočėlu (arba kirviu, nesu rasistė) per pakaušį, po kurio užmigčiau amžiams.

Jeigu kas nespėjote pamatyti šio serialo, tikrai jį rekomenduoju, gal ir jus paskui kas žudys sapnuose. Jame man patinka viskas – nuostabios lokacijos, veikėjų stilius, dialogai, muzika, tad mano nuomone šis serialas yra tikrai vertas jūsų laiko ir žavingų akių (va kaip pasakiau jums komplimentą netikėtai, nustebot? Nes aš tai taip).

Persikraustysiu gyventi į kino teatrą

Mano pseudointelektualios asmenybės laimei, ketvirtadienį prasidės kino festivalis “Scanorama“, kurio dėka kelioms savaitėms apsigyvensiu kino teatre, stebėdama Europos šalių kiną. Šiais metais noriu pamatyti “Dafnę“, “Aurorą“ ir “Namo“, tačiau tikiu, kad dar daug nuostabių filmų paprasčiausiai nespėjau pastebėti. Tad laukite niekam neįdomių mano rašliavų apie filmus, nes jų tikrai pasipils. KAIP GI AŠ NUEISIU Į KINĄ APIE TAI NEAPRAŠIUSI? Nesąmonė, taip nebūna.

Tikiuosi, kad jūs laikotės gerai. Ar bent neblogai.

Tiek žinių iš mano fronto.

Skanių kotletų.

– Nijolka.