Šiandien mane pažadino Kuba (aka mano nuostabusis šuo), nusprendusi kurmio rausimo judesiais palįsti po kaldra. Nepykstu, juk baigiasi spalis, o šilumos norisi ir gauruotiems žvėrims. Niekada negalvojau, kad žiemos laikui suknisus miegojimo grafiką, pirmadienį atsikelsiu prieš 8 (ryto) ir dienos darbus pradėsiu nuo blog’o. Matyt, dar galiu save nustebinti, tad Kubai susirangius po pledu visai šalia manęs, pradedu pasakojimą apie sunkią ir emociškai skausmingą praėjusią savaitę.
Finansų ministrė, patyrusi bankrotą
Nežinau, ar yra dar šūdinesnis jausmas nei tuščia banko sąskaita. Dvasingi žmonės pasakys, kad tai visai nesvarbu, bet nemanau, kad jie tai sako nuoširdžiai. Pinigai moka mūsų mokesčius, už juos perkame vaistus, einame į kiną, valgome ir turime stogą virš galvos, tad be jų vargiai mums pagelbės dvasingumas. Dėl finansinės katastrofos kalta esu tik aš, nes turiu kažkokį kompleksą siųsti sąskaitas už savo darbą (dirbu freelancere).
ŽINAU, tai skamba visiškai nelogiškai, tačiau visada laukiu paskutinės akimirkos sąskaitoms išsiųsti, niekada nepriekaištauju dėl darbdavių vėluojamų mokėjimo terminų – tokia jau aš, nemokių darbdavių džiaugsmas. Tačiau suprantu, kad pasiekiau visišką dugną ir dabar sąskaitas už darbą siųsiu kaip Šveicariškas laikrodis – tiksliai, tuo pat metu, su griežtais terminais, po kurių pabaigos laukia mokesčių inspekcija. ATSIBODO būti minkšta, gera, draugiška bobše ir dėl to kentėti finansiškai. Savo gerumu ir samarietės požiūriu nusigyvenau tiek, kad šiuo metu man darbdaviai skolingi virš 1000 eurų, ALIO.
Nors mano savivertė ir poplintusinė, savo kelių centų vertės orumą išlaikyti privalau. Tad po šio teksto skubėsiu visiems darbaviams išsiųsti sąskaitas ir lauksiu savo milijonų.
Tuščia banko sąskaita = depresija
Visą savaitę žlugdęs supratis, kad dėl savo finansinės padėties kalta esu tik aš ir mano vėluojančios sąskaitos, vertė mane jaustis šūdinai. Taip, pinigai dar ne viskas, tačiau jie sukuria saugumą, kurio man, vienišai moteriškei velniškai reikia. Galiausiai, už pinigus galiu įsigyti gražių batų, spalvingų marškinių ir džinsų su nauju, nesugedusiu užtrauktuku, kurių dabar žiauriai reikia.
Ach, jeigu nebūčiau tokių aukštų idealų ir moralės, mielai susirasčiau kokį aklą, kurčią, nejudantį cukrinį tėtuką ir mesčiau blogą įprotį ilgai ir sunkiai dirbti. Nors, kita pus, žinant mane, susiradusi turtingą cukrinį tėveliuką greičiausiai pati jam atiduočiau visus paskutinius savo centus, nes tokia jau esu. Nesu išnaudotoja, greičiau – leidžiu kitiems išnaudoti mane. O kol kas belieka gyventi su šiais žodžiais, rastais feisbuke:
Kovodama su diskriminacija apsiblioviau
Gana šnekėti apie tuos skurdžius finansus, pakalbėkime apie diskriminaciją, kurią patyriau universitete. Perskaitę prieš tai buvusį sakinį greičiausiai pagalvojote, kad dabar parašysiu kokią nesąmoningą dramą ir iš musės darysiu dramblį, tai būsite teisūs. Tiesiog, situacijos palikti ramiai nebegalėjau.
Taigi, situacija: penktadienio rytas, skubu į socialinės visuomenės struktūros paskaitą, baisingai vėluoju susikuisti iš namų, tad apsirengusi baisiausią džemperį, savaitę neplautas kelnes ir susivėlusius plaukus pakišusi po kapišonu, kaip tikra LEDI išlėkiau į tuos nelemtus mokslus.
Šiaip ne taip spėju laiku ir dėstytojui įleidus mus į auditoriją, atsisėdu į pirmą eilę. Įsivaizduokite, mūsų auditorija primena kino salės išplanavimą, kuomet su kiekviena eile reikia palipėti bent vienu laiptu. Žinant mano bėdas, kad vaikštau su lazdomis ir paauglystėje buvau paralyžiuota neurologinės ligos, aš vengiu lipti tais laiptais į patį auditorijos galą, nes nenoriu netyčiomis nukristi, apsijuokti prieš visą kursą, tad kai tik yra galimybė, laiptais nelipu.
Nors dėstytojas tikrai pastebėjo mane, prasidėjus paskaitai jis nuėjo į trečios eilės (ten, kur jau negaliu užlipti) vidurį ir pradėjo studentams dėstyti paskaitą, man atsukdamas nugarą ir visiškai nekreipdamas dėmesio. Pradžioje nieko blogo nepagalvojau, galbūt jam taip patogiau komunikuoti su studentais, tačiau visą paskaitą buvo tas pats. Jis kreipė dėmesį tik į kitus, į mane nebuvo atsisukęs nei vieną kartą, mačiau tik jo liesą subinę, kuri tikrai nebuvo tai, ką troškau atsiminti iš visuomenės struktūros paskaitos.
Pasijaučiau nesmagiai – tiek prieš kitus studijų draugus, tiek prieš save. Pasijutau menkesne ir ignoruojama dėl to, kad neįveikiu kelių laiptų.
Kyla klausimas, kodėl nieko nepasakiau dėstytojui iš karto? Ogi todėl, kad mums dėstoma paskaita apie socialinius sluoksnius, jautrias visuomenės grupes, t.t. ir buvo gėda ir ironiška išskirti, kad paskaitos apie socialinę žmonių padėtį ir kartais patiriamą diskriminaciją metu, diskriminuojama buvau aš.
Pasijaučiau labai nesmagiai, troškau pabėgti, bet nelemtas mandagumas liepė likti. Sėdėdama mąsčiau, ar jo elgesys yra teisingas ir ar mano reakcija į jį yra adekvati. Pasidariusi išvadas po paskaitos nusprendžiau kartu su dėstytoju iškelti šią problemą, pasakyti, kad jaučiausi nesmagiai, jaučiausi atskirta. Kai išdėsčiau savo nusiskundimą, jis atsakė man, kad nežinojo, jog “turiu specialiųjų poreikių“. Šis atsakymas mane nustebino, nes jeigu sveikas studentas sėdėtų pirmoje eilėje ir jam būtų atsukta nugara, tai būtų normalu ir gerai? Na taip turėčiau tai suprasti? Ir po velniais, ar norint būti paskaitos dalimi reikia turėti specialiųjų poreikių, pagal jį?
Po šios jo frazės prasiveržė mano ašarų kriokliai – rodos, vėl grįžau į mokyklą, kurioje kentėjau mokytojų, valdžios patyčias ir kiekvieną kartą pabrėžiamą faktą, kad esu ne tokia kaip visi.
Pamatęs mano ašaras, dėstytojas atsiprašė ir pabrėžė, kad negalvojo, jog tai mane įžeis asmeniškai. Taigi, “susitaikėme“, jis pažadėjo, jog atkreips į tai dėmesį ir viskas tvarkoje. Pagrindinis argumentas iš jo pusės buvo, kad gale sėdintys studentai neklauso, todėl jis stengėsi paskaitą dėstyti iš trečios eilės. Vėlgi, ironiška, nes į tuos, kurie nori klausyti ir sėdi priekyje, nekreipiama dėmesio.
Atsisveikinusi su juo pradėjau eiti link mašinos, o mano ašarų kriokliai jau priminė cunamį ar kitą stichinę katastrofą. Jaučiau, kad patiriu emocinę krizę, su kuria turiu susitvarkyti pati viena. Gerą pusvalandį prabliovusi mašinoje, pasidalinau savo skausmu Instagramo storiuose ir sulaukiau daug palaikymo. Žinote, nors dažniau mėgstu klounės vaidmenį, tačiau būna dienų, mėnesių, galiausiai – metų, kai nei šypsotis, nei juoktis nesinori. Jeigu mokame priimti juoką, tai mokėsime priimti ir ašaras, o jų gėdytis aš tikrai nežadu.
Grįžusi namo studijų koordinatorei parašiau laišką su visa ta situacija ir tikiuosi, kad ji atkreips į tai dėmesį. Prašau nesuprasti, kad esu kokia savo teisių ir laisvių reikalaujanti rėksnė – tikrai ne. Tiesiog manau, kad ši problema yra aktuali ir labai norėčiau, kad mano likimo draugai, kiti studentai tokių nemalonių akimirkų paprasčiausiai nepatirtų.
Kultūringa mergina
Gana bliauti apie tai, kaip niekas manęs nemato ir negirdi, metas pakalbėti apie KULTŪRĄ. Juk jūs žinot, kad aš labai kultūringa mergina, ar ne? Praėjusią savaitę turėjau progą sudalyvauti net dvejuose spektakliuose, kaip kokia intelektualė. Apie juos noriu papasakoti daugiau, nes visi žinome, kad dirbu nemokama teatro kritike.
Charonas
Praėjusį trečiadienį turėjau garbės sudalyvauti kolegės spektaklyje, kuris mane tikrai nustebino. Apie tai noriu papasakoti daugiau:
Taigi, grįžtam į trečiadienį, laikrodis muša 17:00 valandą. Deduos batus ir bumbu, kad pasižadėjau kolegei Justei nueiti į spektaklį “Charonas“, kuriame ji akomponuoja. Tingiu, nenoriu, mieliau jau likčiau namie ir užsidėjusi praperstus treningus vaidinčiau, kad labai sunkiai dirbu. Tačiau pažadų laužyt negaliu, tad morališkai kaupiuosi vidury savaitės ištrūkti iš savo urvo ir asocialumo.
Einant iš namų, Kuba sumąsto, kad eis kartu ir greitai pasišalina pro duris. Šūdas, reikia sugaut tą ciucę, juk teatre plaukuotiems padarams ne vieta. Taksi jau atvažiavo, šuo bėga iš namų – žodžiu, puiki vakaro pradžia.
Šiaip ne taip įsėdu į taksą, kur malonus diedukas veždamas mane pasidalino istorija, kaip šis veža į būrelius, klarneto pamokas ir baseiną svetimus vaikus, net parodė vienos mamos sudarytą vežimo grafiką, kuriame aiškiai nurodyta, kur koks vaikas turi būti pristatytas. Bumba diedukas ant tų vaikų, bet matosi, kad myli, kad rūpi. O man malonu, kad net takse gali išgirsti nuoširdžių istorijų, jeigu tik moki klausytis.
Atsisveikinu su taksioru, kuris bumbėdamas nuskuba pasiimti vaiko iš muzikos mokyklos ir lėtai nupėdinu senamiesčiu link “Teatro klubo“, kuriame gyvenime nebuvau. Tai – maloniai keista vieta, kurioje sutikau daug senyvo amžiaus intelektualų su tvarkingais portfeliais ir išlygintais marškiniais. Nereikia net sakyti, kad pasijaučiau kaip namuose.
Prasidėjo spektaklis, o aš negalėjau patikėti, kokia talentinga ir šauni ta mūsų Justė! Ji tobulai akomponavo spektakliui “Charonas“, kurį labai rekomenduoju pamatyti!
Neslėpsiu, ėjau su lietuvišku skepticizmu, kad susėdę bliausim klausydami liūdnų istorijų apie hospisą, tačiau viskas buvo gražu, gilu ir prasminga. Išėjau susižavėjusi! Nuo pasakojimo apie moters, pralaimėjusios kovą su vėžiu, laidotuves, į kurias visi susirinko su raudonomis skrybėlaitėmis iki vestuvių ligos patale. Viskas tyra, tikra, o ir prisimeni gyvenimo laikinumą ir praradimo skausmą.
Tai va, eikit visi į “Charoną“, net jeigu ir labai tingėsit. Verta palaikyti studentišką teatrą, nes jis labai nuoširdus.
Senos bobos vizitas
Tai jau supuolė, kad praėjusią savaitę turėjau du spektaklius – Charoną ir A. Giniočio Senos damos vizitą. Nors pirmas, studentiškasis paliko puikų įspūdį, antrasis buvo tikra kankynė. Apie tai irgi noriu papasakoti plačiau, so let’s kamon:
“Nu nužudykit greičiau jūs tą diedą ir skirstomės!“, – tokios mintys man sukosi sekmadienį, leidžiant vakarą Kauno dramos teatre, kuriame buvo suplanuotas senos damos vizitas.
Priešistorė tokia, kad praėjusio sezono pabaigoje, gegužės mėnesį dramteatris pristatė A. Giniočio “Senos damos vizitą“, į kurį gauti bilietus buvo laabai sudėtinga. Nepavyko man tada gauti tų bilietų, tad teko Urtės vizitą į damos vizitą atidėti spaliui. Aišku, dar ir dvi senas damas kartu pasikviečiau – mamą ir babytę. Vis smagiau kartu (ps: jo, mano veidas netilpo, nes kompanijonės labai plačios):
Tačiau ilgai laukti nebuvo verta. Spektaklis buvo ilgas, nuobodus, mano kuklia, pseudointelektualės nuomone, ištemptas ir neturėjęs nieko, ką būtų verta žiūrovui išsinešti, apart frazės, kad kiekvieno iš mūsų laukia tos senos damos vizitas (suprask, žmogau, gyvenimo pabaiga, visiškas galas).
Spektaklio pastatymas buvo blankus, jeigu žiūrėtumėt jį užsimerkę, nieko neprarastumėt. Du suolai, keistas metalinis karkasas ir tuntas plastikinių gėlių garbės pastatymui taip pat nedarė.
Įsimintiniausias momentas man – vienos iš kartu ėjusių moteriškių, – babytės smigimas antro veiksmo pradžioje. Na kaip žaviai lingavo nuo spektaklio pavargęs jos vazonėlis! Su mama žvengėm iki šlapimo.
Reziumuojant, arba pjesė per silpna, arba pastatymas. Nei aktoriai, nei apipavidalinimas nesugebėjo įtraukti žiūrovo, ši istorija jo neįtikino.
Žinau, kad “Senos damos vizitą“ dramteatris rodys kaip naujametinį spektaklį, tad nuoširdžiai siūlau pataupyti savo kapeikas ir ieškoti kitų pramogų, nebent jūsų tikslas – šiltai smigti kelias valandas, kad būtų jėgų naujametinių fejerverkų sulaukti.
Viskas neblogai, ačiū, kad pasiteiravot
Apibendrinant visą šią kultūrinę ir diskriminacinę rašliavą noriu pasakyti, kad gyvenimas šiuo metu yra visai geras. Taip, sėdžiu bankrote. Taip, mano kelnių užtrauktukas sugedo. Taip, esu diskriminuojama, bet žinote ką? Aš ne ta mergina, kuri pasiduotų. Nors galiu greitai apsibliauti ir patirti emocinę krizę, tačiau pabliovusi visada atsistosiu, užsidėsiu karūną ir eisiu per gyvenimą aukštai pakelta galva, nes fuck it. Kas mus apgins, jeigu ne mes patys? Tiek tos motyvacijos ir dominavimo šiandien.
Dar manau, kad gyvenimas man siunčia žinutę, kad tikrasis mano pašaukimas – būti Snieguole, nes kažkokie paukščiai vis bando įskristi per mano balkoną į svečius. Kol kas jų neįsileidžiu, bet gal tai ženklas, kad turėčiau? Gal jie padėtų tvarkyti namus, kaip per filmuką, siūtų man rūbus, sutaisytų kelnių užtrauktuką? Čia tik šiaip mąstau…
Tikiuosi ir jūs laikotės gerai bei nesate bankrote.
Skanių kotletų.
– Nijolka.
Urtė Caspo 