Pasiklydimas ambicijose, gyduoliai-šizofrenikai ir šlovingas sugrįžimas

Nežinau net kaip sugrįžti į savo pačios tinklaraštį po dviejų mėnesių dingimo be žinios. Rodos, nesipasakojau jums gerus du šimtus metų, susvetimėjau ir mielai iškviesčiau mums visiems laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“, kur visokio plauko sentimentalios bobutės iš kaimų prisimena savo trečios eilės pusbrolio žmonos tėvus, kurie seniausiai emigravę į užsienį gyvena gerą gyvenimą be trečiaeilių giminių. Laidą kviesčiau todėl, kad nežinau, ar jūs pamenate mane, ar vis dar skaitote, o gal radote įdomesnę mano versiją kažkur giliai internetuose? Niekada negali žinoti, tai tikrai baugina. Kad jau prisiruošiau jums pasivaidenti, metas papasakoti, kur buvau dingusi visus du mėnesius ir kodėl vėl nusprendžiau grįžti.

Pasiklydusi ambicijose

Kaip žinia, vasarą praleidau dirbdama su festivalio „Masters of Calm“ komunikacija. Tiesą pasakius, ši vasara darbo prasme buvo tikrai nuostabi, bet ariau kaip juodas jautis. Dieną, naktį, atsidavusi visu 10000000000000%. Artėjant rudeniui staiga užklupo nusivylimas, kad iš tiesų nedarau to, ką noriu. Paviršutiniškai ieškojau naujų darbų, projektų, kuriais galėčiau save realizuoti, bet tai nėra TAI, ko man iš tiesų reikia. Tokie atradimai yra velniškai skaudūs, bet prasmingi, ypač žvelgiant į mano miglotą ateitį ir liūdnas karjeros perspektyvas (būkim realistai).

Neišeik iš komforto zonos

Kuo labiau analizuoju save ir savo veiklas, tuo labiau suprantu, kad komandinis darbas ir didinga jo dvasia greičiausiai nėra skirti man. Visa siela ir kitomis strateginėmis vietomis nekenčiu tų team buildingų, didelės žmonių komandos. Ir nemanau, kad vieni kitus kolegos privalo mėgti, būti gerais draugais. Nuoširdžiai manau, kad visai užtenka ir toleravimo. Teambuildingo užsiėmimai nėra man ir mano asocialumui skirta veikla. Jeigu norėtumėte man paprieštarauti senu geru „TAI IŠEIK IŠ KOMFORTO ZONOS“, tai aš dariau ne kartą ir deja, geriau nepasijaučiau. Nesupraskite manęs klaidingai – myliu žmones, jų istorijas ir skirtingus požiūrius visais įmanomais klausimais, bet greičiausiai nesu tokia tolerantiška, kokią save laikiau.

Dvasiniai ieškojimai nežavi

Tolerancijos stoka yra dar viena priežastis, dėl kurios palikau „Masters of Calm“ festivalio komandą. Nieko įspūdingo jums nepasakysiu, tačiau supratau, kad aš ir mano komanda stipriai skiriamės. Aš kasdien nesikeliu penktą ryto, negeriu kavos be kofeino, nedarau jogos, valgau mėsą ir dešras kai tik užsimanau, prisiliuobiu vyno kai tik užklumpa liūdesys ar ilgesys, meditaciją laikau nuobodylų veikla, depresija yra mano geriausia draugė, visai kaip ir savigaila bei šiame gyvenimo etape visiškai nenoriu realizuoti savęs kokioje nors religijoje, kad ir krišnaizme. Būtų per daug ironiška, nemanot? Aš, išgyvenusi mielitą (naujiems puslapio draugams primenu, kad susipažinti su mano bff galite čia: https://nijolka.com/2018/04/12/fuck-you-mielite/), sunkią ligą, kuri sušiko visą gyvenimą jam net neprasidėjus, pasineriu į dvasinius ieškojimus… Pradedu deginti smilkalus, groti būgneliu laisvalaikiu ir persikeliu gyventi į miške esančią landą su lauko tualetu ir eglišakių spygliais vietoj šikpopierio. Šis gyvenimo pokytis būtų per gera pasišaipymo iš manęs medžiaga draugams. Per gera. Negaliu to leisti. Ir prašau šios eilutės nesuprasti kaip kažkokios kritikos, tikrai ne. Paprasčiausiai išmokau labai svarbią pamoką – retai kada galėsi būti geras ir prasmingas darbuotojas, jeigu netiki projekto idėja, vizija bei misijomis. Tai paprasčiausiai neįmanoma, būkime realistai. Realizmo vedima susipratau, kad man metas išeiti ir ištarusi „sudie“ pasijaučiau laiminga. Pasijaučiau laisva ir šis jausmas padėjo suvokti, kad sprendimas buvo teisingas. Žinoma, darbo praradimas eilinį kartą kirs per ir taip ribotus finansus, bet žinau, kad viskas bus gerai. „Papais ir alkūnėm į priekį“, – kaip sakydavo mano mylimiausia lietuvių kalbos mokytoja. Atsarginiame plane manęs visada laukia karjera eskorte.

Išspardysiu savivertės subinę

Rugsėjį mane užgriaužė sąžinė, kad dirbu tokiose šauniose vietose, tačiau taip ir nesugebėjau baigti jokių mokslų. Žinote, kartais tylią naktį žema savivertė smogia tiesiai į paširdžius, primindama apie mūsų trūkumus. Tą naktį šūdina savivertė priminė apie manąjį – aš neturiu aukštojo išsilavinimo. Ir taip, žinau, kad tai primityvu ir banalu, tačiau mano šeimai tai neduoda ramybės. Ir aš nesiruošiu eiti kryžiaus žygių vien dėl to, kad įrodyčiau savo mega dydžio IQ (melas, jo nėra).

Tą naktį net pyktelėjau ant savęs – negi tas suknisto išsilavinimo trūkumas ir toliau sėkmingai mane menkins kiekvieną akimirką? Gal metas susiimti ir pabaigti belenką? Bet kokį dalyką, kuris artimiausias mano darbams. Tai ir įstojau į viešąją komunikaciją. Jeigu norėsite manęs paklausti, ką mes ten mokomės, aš tikrai jums neatsakysiu. Pagal tai, ką matau šiuo metu, pasauliui ruošiami visų galų komunikacijos specialistai, kurie (ironiškai) pabaigę mokslus greičiausiai nemokės visiškai nieko. Primityvios, pasenusios žinios ir dar senesni jų pateikimo metodai griaužia akis ir ausis, bet kenčiu, laikausi, nes turiu tikslą – gauti diplomą ir išspardyti savo savivertės subinę, kad bent šiuo klausimu man ši nekvaršintų galvos.

Gilūs pamąstymai, kurių niekas neprašė

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, atskleisiu, kad jo nėra. Eilinį kartą skęstu darbuose, projektuose ir dėl to visai neliūdžiu. Žinoma, niūrų rudens vakarą tikrai pagalvoju apie savo gyvenimą, begalinį vienišumą, bet nenoriu nieko keisti. Pastebėjau, kad mes dažnai norime tai, ko iš tiesų visai nenorime. Intravertai trokšta tapti ekstravertais, temperamentingi žmonės trokšta atrasti savo vidinį ZEN, vienišiai siekia tapti socialiais padarais, spontaniški žmonės nori tvarkingai sukataloguoti savo gyvenimą į stalčius. Ir kokio velnio? Mes visi skirtingi ir tie trūkumai paprastai veža mus į priekį su didžiule jėga. Dažnai norime tai, ko neturime, bet kai turėsime – dings nuolatinis noras keistis, tapti geresne savo versija. Tad svajokime, bet leiskime sau būti tais netobulais idiotais, nieko čia baisaus. UOJIEZAU KAIP GILIAI ČIA PAMĄSČIAU, grįžkime prie įprastos programos.

Naujasis fetišas – sentencijų grupės Facebooke

Gyvenime turiu daug fetišų – stock’inių fotkių kolekcionavimas, alter ego kūrimas, darboholizmas, poplintusinė savivertė, sąmokslo teorijos, Iliuminači, meilė savo šuniui, nemeilė sau, sukulentų auginimas ir taip toliau. Prie šių fetišų prisidėjo dar vienas – sentencijų grupės feisbuke.

Sentencijų, posakių ir PRASMINGŲ citatų grupės – tai tokios primityvios grupės tiems, kam per 50, kuriose kiekvienas dalinasi iš kažkur pavogtomis citatomis apie gyvenimą, meilę, laimę, kartais vienas kitas anekdotas pasitaiko (žinoma, žiauriai juokingas). Šią grupę laikau puikiu įkvėpimo šaltiniu, nes tiek verbalinio šūdo vienoje vietoje jau senokai mačiau. Štai keli pavyzdžiai:

Kelis kartus vimtelėję tikiu, kad esmę supratote – širdis džiaugiasi skaitant tokius vidurinio amžiaus krizę išgyvenančių žmonių pezalus. Labai rekomenduoju ir jums tapti šios grupės nariais ir pajuokauti, kad dabar visi esam GRUPIOKAI, nes žiauriai juokinga, iš karto patapsit savu.

Robertai, aš tave myliu

Vieną naktį negalėdama užmigti ir kamuojama nesuvokiamo ilgesio (o gal paprasčiausiai alkio, nes propaguoju protarpinį badavimą ir nevalgau kelias dienas), nusprendžiau paklaidžioti po youtube’ą, paieškoti edukuojančių vaizdo įrašų. Netikėtai savo regos lauke pamačiau nuostabų vyrą, tiesos skleidėją Robertą Mackevičių, kuris yra gyduolis, lektorius, operatorius, stebuklingų akmenų pardavėjas ir žinoma, ekstrasensų žinovas.

Kodėl žudomi ekstrasensai? Kodėl skiepijami vaikai? Kaip išgyti nuo visų ligų (įskaitant autizmą, vėžį ir šlapimo infekcijas)? Kaip gydytis česnaku ir stebuklingais akmenimis? Kodėl neiti į bažnyčią bei kaip garinti actą? Kodėl skiepai yra blogis? Kodėl vaikams atsivėrusi trečia akis? Šis išminčius žino viską. Iš šio vyro pasiėmiau viską, kas geriausia. Tai – atsakymas, kodėl didėja suknisti mokesčiai. Roberto teigimu (ir dabar mano giliu įsitikinimu) mokesčiai didėja todėl, kad valdžia jau seniausiai atrado ryšį su ateiviais ir ruošdamasi karui su jais, iš mūsų plėšia mokesčius. Kad žemė plokščia jau taip pat neabejoju, tad labai kviečiu pasiklausyti jo išminties internetuose. Ypač, jeigu jus traukia šizofrenikai gyduoliai. Galite man nedėkoti, žinau, kad šia informacija keičiu jūsų gyvenimus, darau pasaulį geresne vieta.

Bėga dienos, bėga naktys

Va taip ir bėga mano dienos – moksluose, darbuose. Bandau gyventi, kasdien vis labiau priimti save tokią, kokia esu – su visais trūkumais, keliais privalumais ir širdį draskančiu pasimetimu gyvenime, kurį kartkartėmis pajaučiame kiekvienas.

Tiek žinių iš mano fronto. Tikiuosi jūs laikotės gerai.

Skanių kotletų.

-Nijolka.