Pradėsiu nuo to, kad šį įrašą rašau jau ANTRĄ KARTĄ. Mano didžiuliam džiaugsmui ir agonijai, pirmasis variantas wordpresse paprasčiausiai NEIŠSISAUGOJO. Tačiau jaudintis ar bijoti neverta – paverkusi gerą pusvalandį prie tuščio blogo lapo, išgėriau kavos, tada būdama tikra emocine valgytoja iš sielvarto suėdžiau bandelę. Po bandelės, apėmus gėdai dėl naktinio ėdimo nusprendusi pasportuoti, grįžtu rašyti įrašo iš naujo. Nes aš – MOTERIS. Aš galiu gimdyti vaikus, kraujuoti visą savaitę, išvirti cepelinus… gerai, paskutinio punkto aš tikrai negaliu, bet mintį supratom – būdama Nijolka, paprasčiausiai negaliu pasiduoti. TAD GRĮŽKIME PRIE ĮRAŠO. DAR KARTĄ.
HA HA HA, čia aš iš ateities rašau. Nuo to laiko, kai nusprendžiau įrašą rašyti iš naujo, praėjo penkios dienos. Tą kartą prisivalgiusi ir pasportavusi smigau miegančiosios gražuolės, arba tiksliau – nabašnikės miegu. Esu absoliuti bevalė, atleiskit, bet tokia tiesa.
Vasaros melancholija, arba liūdesio fronte nieko naujo
Ir vėl išgyvenu tą laiką, kuomet atrodo jog aš ir mano gyvenimas ritamės nuo aukščiausio kalno tiesiai į pragarą – nei riebalinių palendricų perteklius, ar menkas noras išlikti nepadeda sustabdyti to beprasmio garmėjimo žemyn. Tiesiog eilinį kartą parsirandu į savo blog’ą būdama depresyvia nuobodyla, iš kurios televizoriaus ekrano dingo visos spalvos. Tiek sau rodau, tiek kitiems transliuoju tik juodą ir baltą koloritą, kitas spalvas paprasčiausiai pamiršau. Užtenka lyrinės kalbos, metas pradėti bėdų turgų, juk to čia visi ir susirinkom, ar ne taip?
Noriu atostogų
Blet, nesikeikiant, kaip aš noriu atostogų… Visą vasarą nusprendusi paaukoti darbams, dabar suprantu, kad tai visiškai neapsimokėjo. Nereikėjo aukoti savo vasaros, eiti kryžiaus žygius, vaidinti karjeristės ir feilinti kiekviename žingsnyje. Geriau būčiau išvažiavusi į kokį kaimą ir verkusi, kai naktį mane ėstų šimtas ant dietos ilgai gyvenusių uodų… Žinoma, poilsiauti atsibostų po kelių dienų, tada fantazuočiau, kaip trokštu grįžti į darbą su mega super jėga. Ką noriu pasakyti yra greičiausiai tai, kad esu tas žmogus, kuriam niekada nebus gerai. Niekada. Net tada, kai bus gerai, galvosiu, kad gali būti dar geriau. Kaip mano mama mėgsta sakyti: “gerai ten, kur mūsų nėra”. Visiškai pritariu šiam posakiui, įrašykit jį į mano memuarus.
Didingi atostogų planai
Verkdama dėl atostogų supratau, kad pasibaigus festivaliui (Nijolkinė pastaba – jis baigėsi pirmadienį, rugpjūčio 12. DABAR ANTRADIENIS JAU) ir jo komunikacijos darbams, turėsiu laisvesnio laiko iki rugsėjo, tad kodėl gi jo prasmingai neišnaudojus ir neišvykus pailsėti prie jūros? Žinoma, jokia Turkija, Egiptais ar Graikijomis nekvepia, tai greičiausiai bus paprasčiausia Palanga ir jos myžalais dvelkiantis pliažas arba saugesnis ir geresnis variantas – Dreverna.
Kadangi realiai ištrūkti pavyks tik priešpaskutinę rugpjūčio savaitę, šią akimirką belieka tik svajoti apie savo trumpąjį pabėgimą prieš vasaros pabaigą. Kad būtų ko laukti, suplanavau TOBULAS atostogas (kol kas tik savo galvoje, jokių veiksmų nesiėmiau, nes o kam? KAM ruoštis iš anksto, kai galiu viską įveikti paskutinę minutę? Ha ha ha… verkiu viduje). Štai koks mano atostogų planas, arba dalykai, kuriuos noriu nuveikti iki vasaros pabaigos:
- Įdegti lygiai, gražiai ir taip, kad įdegis laikytųsi visus metus – tamsų rudenį, šaltą žiemą ir iš numirusiųjų besikeliantį pavasarį. Žodžiu, įdegti taip, kad visus metus atrodyčiau kaip Beyonce, o ne kaip avižinis šūdas. IR NEBANDYKIT teigti, kad tai visiškai nerealistiškas noras, čia mano sąrašas, jo kritikuoti ir žeminti negalima.
- Būtinai kelias dienas apsistoti mylimiausiame namuke, stovinčiame Drevernoje ir jo balkonėlyje, iš kurio matosi marios, perskaityti bent vieną knygą. Na, ar cosmopolitan’o žurnalą, šiam momentui jau ne taip ir svarbu – senokai kažką skaičiau ir jaučiuosi visiška analfabetė.
- Prisipirkti veido kaukių, gero nealkoholinio vyno, čipsų, rūgščių guminukų (mh, aš tikrai turiu išlavintą skonį, ypač maistui) ir visą dieną praleisti lovoje VISIŠKAI NIEKO NEVEIKIANT. Tik miegant, medituojant, žiūrint filmus ir svajojant. Realiai tai viskas ko trokštu 24/7.
- Palikti kompą namuose bent keturioms dienoms ir nustoti dirbti. Šiame gyvenimo etape jaučiuosi taip lyg aš ir mano kompas būtume tarsi sulipę dvyniai, kuriuos išskirtų tik pažangi plastinė operacija (tuo pačiu gal ir riebalus man nusiurbtų? Na, čia šiaip logiška mintis).
- Tada, po Drevernos dieną ar dvi pernakvoti naujame nužiūrėtame namuke Palangoje, visai šalia Olando kepurės. Noriu pusdienį praleisti prie jūros kranto, žiūrėti, kaip vėjas daužo jūros bangas, pasikapstyti smėlyje, o vakare nuvykti į mylimiausią Palangos kavinę – Vandenį, kurioje – patys skaniausi varškėtukai. Jeigu ir jūs mėgstate keptus varškėtukus su kilogramu grietinės ir uogienės, Vandenis jums labai patiks, prisiekiu. Idealiu atveju norėčiau patekti į Vandenyje rengiamą belenkokį koncertą, pasiklausyti neįpareigojančios muzikos, o vakarop, renginiui pasibaigus nušliaužti iki Palangos tilto ir taip uždaryti savo vasaros sezoną.
- Pasibaigti tatuiruotę – pamenate, pasakojau, kad šią vasarą spontaniškai nusprendžiau “pasipuošti“ ir per pusę kojos nusipiešti gyvatę? (na, žinoma, ne pati su kokiu flomasteriu, o su tattoo meistrės pagalba) Tai va, jai dar trūksta juodų šešėlių, tad puikiai žinau, kad iki vasaros pabaigos turiu sugrįžti į tattoo saloną ir pabaigti gyvatės reikalus.
- Pasiruošti rudeniui ir įsigyti NUOSTABŲJĮ Levis džinsinį švarką, kurį nusižiūrėjau vienoje parduotuvėje. Jį pamačius man suspurdo širdis, prasidėjo ir pasibaigė penki orgazmai, piniginė savarankiškai atsidarė ir tą akimirką aš supratau, kad tai likimas. Mums lemta būti kartu. Na, po mano atlyginimo, nes kai ją pamačiau, piniginėje buvo likę tik pora centų ir desperacija, sudėliota kupiūromis. Aišku, turiu įspėti, kad jis užmatytas vyrų skyriuje. Kiaulė Levis išleido tik trumpąją moterišką švarko versiją, kuri man visai ne prie širdies ir kitų strateginių vietų, tad pabudus unisexsinėms mūzoms, esu pasiryžusi prisijaukinti šį švarką ir pritaikyti jį savoms, MOTERIŠKOMS reikmėms (prie suknelių, šilkinių bliuzelių ir panašiai). Beje, draugams vyrams, skaitantiems šį blogą noriu pasakyti – jeigu užmatysite šį švarką, būtinai pasimatuokite, kažkas NEREALAUS!!!!
- Ir galiausiai – bent sekundei nustoti pisti sau protą ir gerai pailsėti. KAIP IR VISKAS.
Aušros pažadas, pravirkdęs nuo pirmųjų minučių
Praėjusią savaitę nusprendžiau pamatyti filmą „Aušros pažadas“. Tai – 1914 metų Vilniuje gimusio pasaulinio garso prancūzų rašytojo Romain Gary istorija, papasakota pagal to paties pavadinimo autoriaus biografiją (labai verta paskaityti). Dievinu Romain kūrybą, jis mano mylimiausias autorius. Jis rašo knygas tarsi virtuozas, o kur jau orgazmiškai dėliojami sakiniai! Kažkas tobulo. Priminsiu, kad mano mylimiausios Gary knygos yra: „Gyvenimas dar prieš akis“ ir „Karaliaus Saliamono baimės“, kuriose plėtojamos gyvenimo laikinumo ir senatvės temos. Kadangi nemėgstu senų žmonių, nes neturiu kantrybės ir tolerancijos, jo knygos man padėjo suprasti visą gyvenimo kaitą, žmonių ir jų svajonių susidėvėjimą, suvokimą, kad visi galiausiai numirsim ir supūsim ir nieko čia nepakeisi. Jeigu ir jūs norite suprasti senus žmones, šios knygos tikrai vertos dėmesio.
Grįžtant prie filmo – „Aušros pažadas“ buvo nuostabus, graudinantis nuo pat pirmos minutės. Tai pasakojimas apie beribę, beprotišką motinos meilę, kuri dažnai darė gėdą, skaudino, tačiau buvo tokia vienintelė. Kuomet būsimasis rašytojas buvo mažas, išėjus tėvui jis augo tik su ugningo charakterio motina, kuri nuo pat vienturčio sūnaus gimimo buvo šventai įsitikinusi, kad jo laukia didinga ateitis. Kad jis bus žymus rašytojas, diplomatas, karo didvyris (ironiška, Romainas visus šiuos punktus susicheck‘ino) – tai ji mėgdavo kartoti net visai nepažįstamiems žmonėms. Šie motinos lūkesčiai padarė vyrui didžiulę įtaką – dažnai knygose Romain prisipažindavo, kad už viską, ką pasiekė gyvenime, yra dėkingas tik jai.
Visą filmą galvojau apie savo gyvenimą. Apie tai, kad kaip ir Romainas, aš turiu labai stiprų ryšį su savo mama. Ir viena didžiausių gyvenimo baimių man yra galimybė ją nuvilti. Visada stengiausi, kad ji galėtų manimi didžiuotis, kad visos aukos, kurias padarė dėl manęs, būtų prasmingos. Tačiau mano gyvenimas nesusiklostė tradiciškai, – aš nebaigiau mokslų universitete, pasinėriau į kūrybinį darbą, kuris nepasižymi finansiniu stabilumu, nežadu ženytis, kurti šeimos, gimdyti vaikų. Nors su mama sutariame puikiai, kažkur giliai savo širdyje jaučiuosi ją nuvylusi – juk netapau gydytoja, mokslininke ir greičiausiai šiame gyvenime neatrasiu vaistų nuo vėžio. Galbūt ir klystu, bet manau mes visi kartais taip jaučiamės? Kažką nuvylę, nepateisinę vilčių, lūkesčių, neišpildę svajonių. Tai va, būtent šis filmas ir kalba apie tą siekį tapti tėvų pasididžiavimu ir beprotišką baimę juos nuvilti. Ir motinišką meilę, kuri, deja, gyvenime yra tokia vienintelė, nepakartojama ir neišblėstanti. Tad pasiimkite nosinių, mamą, močiutę ar svarbią savo gyvenime moterį ir keliaukite į „Aušros pažadą“, labai rekomenduoju pamatyti.
Prisiduosiu – savo blog’e taip dažnai rašau apie filmus, kad atrodo, jog esu visai neprasta kinomanė! Norėdama sugadinti lyrišką atsiliepimą, kurį taip dailiai surašiau ir profesionalumo likučius, negaliu nepaminėti, kad pagrindinis aktorius Pierre Niney yra žiauriai seksy bičas! Tai jeigu filmas neužkabins, galėsite pavarvinti seilę žiūrėdami į simpatišką prancūzą.
Skambučių ignoravimas – mano fetišas
Aš esu tas žmogus, kuris nemėgsta kelti telefono, kai skambina nepažįstami. Na, gerai, prisiduosiu, kad kartais nemėgstu kelti net tada, kai skambina pažįstami, tiek jau tos… Aš nenoriu kalbėti, neturiu ką pasakyti ir šiame technologijų amžiuje visos asocialios asmenybės (tame tarpe ir aš) gyvena be streso žinodamos, kad jiems žmonės gali PARAŠYTI žinutę, elektroninį laišką, numest smailą feisbuke/instagrame ir viskas tampa aišku. Bet šiandien ne apie asocialumą, o apie tai, kaip tapau kirpėja.
Tai va, nuo penktadienio man įkyriai skambina nepažįstamas numeris. Būdama urvine mergina, kuri nežada komunikuoti su nepažįstamu pasauliu, nusprendžiu boikotuoti skambučius, prieš tai dar pagooglinus numerį ir išsiaiškinus, kad čia nieko savo nėra. Neteiskite manęs, visi turime savų fetišų, manasis – ignoruoti skambučius.
Tai va, mano nuostabai, tas pats numeris pradėjo skambinti pirmadienį nuo pat ANKSTYVO RYTO, kas yra absoliuti šventvagystė, turėt gėdos ir sarmatos reikia! Ir taip atsikeliame iš po savaitgalio, kaip iš įkapių, kam ta ankstyva komunikacija, gaidžiams dar nepradėjus giedoti? Ačiū, bet NE.
Aš, žinoma, nepasidaviau ir toliau nekėliau ragelio – ryto man nepažįstamieji negadins, tik per mano riebalingą lavoną…. Tačiau nepasidavė ir skambintojas. Nemeluojant ir nebandant išpūsti situacijos, po 10 kartų atkaklaus nouneimo skambinimo, nusprendžiau sukaupti visas savo asocialias jėgas ir pakelti tą suknistą ragelį – maža ką, gal policija (nes aš baisi neklaužada, teisių pažeidėja! Haha, juokauju, tai nėra tiesa, nesupraskite klaidingai), gal stichinės nelaimės, gal kažkas nori man atiduoti savo palikimą su jame esančiais milijonais ir laukia mano patvirtinimo, gal tobulas, turtingas ir labai gražus vyras man skambina ir nori, kad tapčiau jo žmona, o gal mane trukdo iš svajonių darbo ir siūlo svajonių karjerą, niekada nežinai. Suskaičiuoju iki 3, giliai įkvepiu ir atsiliepiu:
Aš: klausau?
Nouneimas: nu laba diena… tai gal sakau priimsit dažymukui penktadienį?
Aš: atsiprašau? Galite priminti dėl ko skambinat, man arba labai sunkus pirmadienis, arba kažko nesuprantu.
Nouneimas: nu dažymukui noriu užsirašyt, gal sakau dar turėsit vietos, jau visai į žmogų nepanaši, o jau tos šaknys…
Aš: žinokit, man atrodo, kad ne ten paskambinote. Aš dar profesijos nepakeičiau, plaukų nedažau.
Nouneimas: baikit, nu kaip tai ne ten paskambinau? Taigi kirpyklos numeris.
Aš: ponia, nuoširdžiai, gal sumaišėte kokį skaičių, nes aš tikrai nesu kirpėja ir iki penktadienio tokia netapsiu.
Nouneimas: nu keista…. negali būti….
Aš: gali, aš nesu kirpėja.
Nouneimas: geerai (*numeta ragelį neatsisveikinus*)
Po tokių patirčių mano tariamas asocialumas ir nepažįstamų skambučių fobija įgauna prasmę. Norite man kažką pasakyti? Parašykit, bus greičiau. Palikite balso pranešimą, kurį išklausysiu po savaitės, bet juk tai vis šis tas, ar ne? Nes kitu atveju ir kirpėja, darančia gelinį laminavimą, greičiau patapsiu.
Darbas su geriausiu vasaros nuotykiu baigėsi – ką veiksiu dabar?
Jaučiu didžiulį norą tarti dar kelis žodžius apie savo patirtį Masters of calm vasaros festivalyje. Geriau mane suprantantys puikiai žino, kad aš nemėgstu ne tik telefono skambučių, bet ir festivalių. Minių. Poilsio miške. Savipagalbos seminarų, knygų apie tai, kaip pakeisti savo gyvenimą. Mane erzina, kad kažkas pagal savo kurpalių skelbiasi galintis pakeisti tūkstančių žmonių gyvenimus, tai labai narcisistiška. Žinant, kokia ribota ir konservatyvi esu, tikra gyvenimo ironija, kad atsidūriau Masters of Calm.
Ir ne tik atsidūriau, bet ir dirbau su renginio komunikacija (NIEKAM NEĮDOMU, žinau). Turiu pripažinti, kad tai buvo viena įsimintiniausių patirčių mano gyvenime. Turėjau visišką kūrybinę laisvę – kuriantys draugai supras, kokia reta tai galimybė ir netgi garbė įgyti tokį kliento pasitikėjimą. Tai tiesiog nuostabu.
Turėjau išeiti iš savo komforto zonos, plėsti tolerancijos ribas, įjungti voratinkliais apaugusį vaizduotės mygtuką ir kurti istorijas apie tai, kaip gera būti didelės bendruomenės dalimi. Kaip gera laukti gyvenimo nuotykio, būti atviram, draugiškam ir siekti pokyčių tam, kad tu ir tavo gyvenimas būtų šviesesnis.
Nuo pirmos akimirkos patikėjau geriausiu vasaros nuotykiu ir juo tikiu iki šiol. Ir nors šį festivalį dirbau kaip juodas jautis ir neturėjau nei menkiausios akimirkos poilsiui, tikiuosi, kad vieną gražią vasarą ateis diena, kai galėsiu Masters of Calm patirtį pasiimti iš dalyvės tribūnos. Tai buvo puiki, nors ir labai darbinga vasara su masteriečiais ir labai, LABAI tikiuosi, kad savo kolegų nenuvyliau.
O kur dėsiuos dabar, festivaliui pasibaigus? Grįšiu į teliką, rašysiu straipsnius portalams. Viskas kaip po senovėj ir dėl to visai džiugu.
Šiaip, gyvenimas dabar visai neblogas, skųstis negaliu, o ir nenoriu. Nors jaučiuosi labai vieniša ir atsiskyrusi nuo savo draugų, tikiuosi, kad sugebėsiu grįžti vėžes ir pailsėjusi vėl pradėsiu versti kalnus. Didelius ar mažus – tai visai nesvarbu.
Tikiuosi ir jūs laikotės neblogai, šeima gerai, valgyt gerai, gyvenimas gerai.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 