Turiu jums kai ką pasiaiškinti – be didelių ceremonijų primityviai pakeičiau blogo dizainą ir visiškai nesentimentaliai atsisveikinau su mylimiausio lietuvių fotografo Antano Sutkaus „Pirmoke“, kuri kelis metus jus sveikindavo vos atvėrus blogą. Kodėl? Jau seniai norėjau pokyčių – jaučiau, kad dabartinės mano idėjos ir siekiai nebetelpa „Pirmokėje“ ir kad užtenka slėptis. Užtenka dangstytis, nes šiuo metu visai gerai ir patogiai jaučiuosi savo kūne, tad kodėl gi ne? Tad sudie, Sutkaus pirmoke. Tu visada išliksi mano mylimiausia fotografija.
Niekam neįdomu
Puikiai suprantu, kad Nijolka kai kuriuos domino vien dėl paslaptingumo, kuomet mintyse paliekama vietos interpretacijoms, kaip gi galėtų atrodyti tas už fotografijos pasislėpęs veikėjas, tačiau noriu surizikuoti ir būti savimi. Be jokių apgailestavimų, pasiteisinimų.
Nors daugelis žino, kad tikrasis mano vardas yra URTĖ, blogo pavadinimą ir širdžiai, inkstams, kepenims mielą Nijolkos vardą pasiliksiu ir ateityje, šiame fronte niekas nesikeis. Kodėl? Todėl, kad Nijolka gimė iš mano neturėjimo ką veikti, iš noro pasislėpus po kitu vardu lieti širdį blogo lapuose be jokios gėdos.
Grįžtame prie įprastos programos – gyvenimo kryžkelės
Gyvenu aš neblogai, darbų netrūksta (oho, kokia naujiena), gyvenimo nėra kaip visada, bet nesiskundžiu. Šią vasarą žadėjau nieko neveikti, tik lyriškai išsidrėbus prie kokio Lietuvėlės ežero pribaiginėti savo knygą, bet viskas apsivertė aukštyn kojom. Netikėtai prisidėjau prie festivalio „Masters of Calm“ komunikacijos, kitame darbe pilnu tempu kepu straipsnius portalams ir kaip visada esu gyvenimo kryžkelėje. Na žinote, tokioje dulkėtoje vieškelio kryžkelėje, kurios pašonėj ganosi karvės ir netoliese guli padvėsęs arklys.
Gal ir per daug įsijaučiau su tokiais vaizdiniais palyginimais, bet tiesiog norėjau pasakyti, kad nežinau kur eisiu dirbti nuo rudens. Žinau tik tai, kad televizijoje likti nebenoriu, o festivalis baigsis rugpjūčio viduryje. Taigi, vasaros gale turėsiu daug gražaus laiko naujiems projektams. Žinoma, būtų laimės pilnos kelnės, jeigu projektai į mano apgailėtiną gyvenimą atneštų ne tik užimtumo, bet ir PINIGŲ. Aš paprasta mergina – ateities darbai nebūtinai turi atnešti milijonus. Gali ir milijardus, ha ha ha (žvengia tik mano desperacija). Apibendrinant – mane kankina kryžkelių nuotaikos. O kaip laikotės jūs? Tikiuosi, kad neblogai.
Penkis mėnesius nepriklausoma
Klišiškai kalbant apie gyvenimo kryžkeles, vis drąsiau galiu džiaugtis, kad vaduojuosi iš bulimijos – skaičiuoju jau penktą mėnesį, kaip nevartoju jokių vaistų, nekankinu savo kūno ir juo nesišlykščiu 24 valandas per parą. Visa tai nyksta, prie vaistų ir organizmo alinimo tikrai nenorėčiau sugrįžti – prisimindama tą laiką, tuos ŠEŠIS metus nuolatinės neapykantos sau ir jausmo, kad eidama galiu bet kurią akimirką nualpti, nejaučiu jokio ilgesio.
Galbūt tie tragiški prisiminimai ir palaiko mano dvasią judėti toliau bei sveikiau. Suvokiu, kad noriu to ar ne, bet šį gyvenimą turėsiu praleisti savo kūne – ir ne, jis tikrai neprimena Beyoncės formų, ar modelio kaulų linkių, bet turiu tai priimti ir iš savęs lipdyti geriausią savo versiją. O tai jau šis tas. Žinoma, sau visų titulų atiduoti negaliu – keli metai psichoterapijos, valios pastangos ir BANDYMAS save pamilti tikrai prie to prisidėjo. Pagaliau, jaučiuosi… laisva. Ir tai nuostabus jausmas.
Įsimylėjau
Draugai ir šeima žino, kad turiu naują MANIJĄ. Na gerai, galbūt ne maniją, bet naują hobį, kuris mane taip įtraukė, kad rimtai svarsčiau keisti profesiją. Ši manija – SUKULENTAI. Jeigu nežinote, kas yra sukulentai, prisisekite saugos diržus, nes tuoj jums viską paaiškinsiu (ekspertės tonu, žinoma). Sukulentai – kambariniai augalai, dažniausiai kilę iš kaktusų genčių, sugebantys kaupti vandens atsargas. Tai reiškia, kad sukulentai nereikalauja ypatingos priežiūros, dažno laistymo, kas yra super patogu NERŪPESTINGOMS šeimininkėms (kai ieškojau info apie sukulentus Lietuvos portaluose, radau šį straipsnį ir intriguojantį pavadinimą):
Tai va, turiu nemenką sukulentų kolekciją, kuri vos telpa ant palangės. Žinau, kad daugelis mano, jog tai – psichologinė fazė, kuri greitai pasibaigs ir aš vėl jausiu apatiją augalams. Greičiausiai jie yra teisūs, bet žinote ką? Dabar mėgaujuosi savo augalėliais, jaučiuosi laiminga žiūrėdama kaip jie savo lapelius kreipia link saulės šviesos… Pašnekėjau kaip vieniša pensininkė, bet tai nesvarbu. Sukulentų auginimas yra puiki terapija, žymiai geresnė už nuobodžias jogas, namastes ar meditacijas. IR ČIA TIK MANO NUOMONĖ. Štai keli mano augalėliai ir jų vardai (taip, visiems tai labai įdomu):
GERAI, BAIGIU SU TAIS AUGALAIS…
Žinau, kad žiūrėdami į žalėsius pradėjote žiovauti, tad pagailėsiu jūsų ir nustosiu juos rodyti. Beje, mano naujai atrasta smagiausia vieta pasaulyje yra…. „Senukų“ prekybos centro sodo skyrius… TAIP, žinau, man vos per dvidešimt metų, bet mano pomėgiai jau yra pensininkų lygio ir žinot ką? IR GERAI. Ir gerai, aš priimu save tokią, kokia esu, su visomis ydomis ir meile sodui, daržui bei gėlėms. Beje, buvau šokiruota sužinojusi, kad sodo dalykų prekybininkai yra beprotiškai išmanūs – vaikščiodama pro prekių lentynas užmačiau šitą gėrį:
Trąšas užvadinti tikru vardu „O, mėšlas“ yra labai originalu, tad aš ir mano desperatiškos sielos likučiai įsimylėjo šį produktą. Nu atraskit tobulesnio pavadinimo prekę, apibūdinančią mano gyvenimą. Aš palauksiu.
Spritzas išvertė iš klumpių
Taip jau išėjo, kad šiandien nusprendžiau su drauge iškeliauti į Laisvės alėją, skaniai papietauti, išgerti Spritzo, kuriam jaučiu tokią didžiulę meilę. Įsitaisiusios vienoje kavinėje lauke, stebėjome tuntus turistų su savo fotikais pyškinančius kiekvieną sutiktą balandį, statulą, medį, gėlę. Buvo LABAI karšta, prisiglausti pavėsyje nebuvo galimybės. Sėdėdamos saulėje skaniai papietavom, prigėrėm Spritzo, kurį taip dosniai dalino pardavėjai, kad net nepajautėme, kaip greitai apgirtome. Staiga gyvenimas pasidarė toks lengvas, šviesus, siūbuojantis… Supratome, kad mums šakės – vidury baltos dienos, būdamos jaunos, nepriklausomos moterys, nusitašėme per pietus… NET VAKARO nesulaukėme, kaip tai apgailėtina? Juokas juokais, bet alkoholis ir karšta saulė pakeitė mūsų šeštadienio planus. Iš žygio po miestą, pasivaikščiojimo po senamiestį planas transformavosi į važiavimą namo bei pietų miego terapiją. Arba komą, čia jau kaip pažiūrėsi. Kadangi namuose smigome abi, atsikėlusios vakare supratome, kad niekur nenorime eiti. Nieko nenorime daryti… Kam tie žygiai po miestą, vakarėliai, baliai, kai gali tiesiog būti namuose, valgyti čipsus ir žiūrėti serialus? TOBULIAU NEBŪNA, ar ne taip, draugučiai? Pasiimkite tuos nuotykius, o aš sau pasiliksiu komforto zoną, treningus, čipspakius ir nesibaigiančius serialų rezervus.
Nauja mano mūza – Lizzo
Įdomus dalykas – kuomet rašant stinga geros nuotaikos ar kažkoks bizas trukdo kūrybinius laukus, visada įsijungiu Lily Alen dainą „Smile“. Nežinau kodėl, bet ji nuteikia mane žaismingai, o ir sakiniai pradeda geriau dėliotis. Maždaug: “berneli, tavo skausmas verčia mane šypsotis, hahaha“… Tačiau, persiklausiusi Lily ir pritrūkusi scenarijų, kuomet esu stipri, nepriklausoma moteris, kuri paliko manęs nevertą vyrą ir dabar rašo eiles, kurias skaito milijonai, Spotify pagalba radau Lizzo. Ir ką galiu pasakyti… WOW!
Lizzo – amerikiečių atlikėja, užbūrusi mano atlėpusias ausis nuo pirmųjų dainos „Juice“ akordų. Tai – geros nuotaikos užtaisas, o dar geriau pasidomėjus supratau, kad ši mergina dar ir puikus pavyzdys jaunoms, užsikompleksavusioms panelėms visame pasaulyje. Ji nebijo atvirų drabužių ir nepaisant to, kad Lizzo nėra „tradicinių grožio standartų“ (apsivėmiau tai rašydama), ši spindi seksualumu ir pasitikėjimu savimi. To šiai gražuolei aš velniškai pavydžiu ir džiaugiuosi, kad kažkas gali taip nuostabiai jaustis savo kūne.
Tiek žinių iš mano fronto. Tikiuosi jūs laikotės gerai ir esate laimingi. Na, ar bent stabilūs. Grįžtu į įprastą, savaitinį režimą, tad susirašysime jau visai netrukus.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 