Klausau Lily Allen dainą „Smile“ ir pagaliau prisiruošiau parašyti tekstą. Tikiuosi, kad jūs laikotės puikiai, nuostabiai ir nepakartojamai, nes aš tikrai ne. Eilinį kartą visą savaitę jaučiausi paskutine nevykėle, tačiau vakar viskas pasikeitė. Vadinkime tai hormonų disbalansu prieš laimingiausią mėnesio savaitę – bobdienes (mėnesinės, išverčiu nežinantiems), tačiau prabuvusi žemumose emociškai pagaliau šoviau į viršų. Ir vėl mano galvoje daug revoliucinių idėjų, noro veikti ir antžmogiško pasitikėjimo savimi, kuris po kelių dienų sprogs kaip adatos pakutentas balionas. Kadangi mano psichologė išėjo mėnesio atostogų, aš pagalvojau – kodėl gi jūs negalite pabūti mano nemokama pagalba ir mano klausytojais (na, skaitytojais tiksliau)? Tikrai šauni idėja, tad jaukiai įsitaisykite ant sofkutės, ant kitos atsigulsiu aš ir pasikalbėkime, visai kaip psichologo kabinete.
Nijolka, kaip tau sekasi?
Visą savaitę man sekėsi visiškai šūdinai, bet dabar išgyvenu pakilimą. Kodėl šūdinai? Atsakymas paprastas – turėjau galimybę (?) pradėti visai šaunius santykius, bet viskas žlugo dalykams nespėjus įsivažiuoti. Žinote, santykiuose aš esu proceso žmogus – lėto, kankinančio judėjimo mažais žingsniais į priekį, su nuolatiniais pasitikėjimo išbandymais ir sunkiu darbu. Man nereikia paviršutiniško ryšio, tokių santykių skylę užpildo kasdienybės pokalbiai su aplinkiniais. Na tai va, atsirado žmogus, kuris man tikrai patiko, nors nebuvo jokio šarmo, jokios ugnelės, ar širdyje užkurto fejerverko – tiesiog pagalvojau, kad štai, atsirado bičas su stabiliu gyvenimu ir NORI SU MANIMI BENDRAUTI! Pakenčia mano naivumą, kvailumą, padeda man augti, kas yra tiesiog nuostabu. Nenurašykite šito noro mano poplintusinei savivertei, tiesiog metams negailestingai bėgant pradėjau mąstyti, kad reikia nuleisti savo kosminius standartus ir PAMĖGINTI žmones priimti tokius, kokie jie yra. Tai žinokit šitas bajeris visiškai nepaėjo. Vadinkite mane idiote, bet kai pradėjau visus PRIIMTI, pakęsti, išgirsti, pasidarė labai nuobodu gyventi – nesijaučiau savimi, o tas nuolatinis šiknų laižymas neišėjo į gera mano psichinei sveikatai.
Grįžtant prie to bičo – tai va, gražiai mes bendravome, susitikdavome, būdavo smagu, bet jokios ugnelės iš mano pusės. Gal aš rimtai tapau aseksuale? Staiga jis dingo gerai savaitei, tačiau ir aš nieko nerašiau, nes esu principinga durnė. Kitą dieną jo feisbuke užmačiau„įsipareigojusio“ statusą, kas švelniai tariant buvo tikra naujiena. Dar po kelių dienų jis mane vėl užkalbino kaip niekur nieko ir papasakojo, kad atsirado viena panelė, kuri visai sutinka įsikelti į jo namus gyventi kad ir šią akimirką (jis liguistai norėjo gyventi ne vienas) ir kad greičiausiai jiems nieko neišeis, bet vis tiek pamėgins. Po tokių naujienų pagalvojau – nu blet, negi vėl gyvenau fantazijose ir tikėjausi, kad kažkas mums iš to išeis? Kaaip atrasti tą sveiką radarą ir matyti, kur rišasi santykiai, o kur tik akių dūmimas? Aišku, išgirdusi tokias naujienas apsimečiau, kad man visiškai nerūpi, kad žiauriai džiaugiuosi už naują porą haha, žiauriai fainai viską ten. Nors nė velnio ne fainai. Tas bičas yra puikus, stabilus, bet tuo pačiu ir banalus variantas, kurį praradau. Bet žinote ką? Na ir gerai. Aš esu stipri, nepriklausoma moteris, kuriai bičai ir jų keliamos dramos nesugadins dienos. Arba gyvenimo. Kelias savaites ignoravau to bičo žinutes, galiausiai visiškai užghostinau ir išmečiau iš draugų – taip, pasielgiau kaip paskutinė kiaulė, bet nenoriu savo aplinkoje turėti žmonių, kurie kelia nusivylimą ir liūdesį. Ar tai per daug savanaudiška, ką manote jūs?
Tas nepakartojamas romantinis gyvenimas
Tačiau čia mano tariamo „romantinio“ gyvenimo tragedijos nesibaigia. Privalau jums papasakoti apie dar vieną personažą, kuris reguliariai sukiojasi mano pusėn. Pavadinkime jį KAZIU. Su Kaziu mes pažįstami kelis metus, per kuriuos tai bendraudavome, tai nustodavome bendrauti, bet gyvenimas vis sumesdavo į vieną krūvą, be jokios inercijos. Kazys – iškalbos meistras, makaronų ant ausų kabintojas ir žmogus, su kuriuo bendraujant tu niekada nežinai ką šis iš tiesų galvoja. Kazys visada buvo su manimi draugiškas – nuolat kviesdavo susitikti, pasibūti, pasakodavo, kaip norėtų mūsų bendravimą perkelti į „kitą lygį“, bet reikia abiems labai to norėti. Tiesą sakant, netikėjau jo žodžiais ir tam turėjau pagrindą: Kazys yra pagarsėjęs babnikas ir esu beveik tikra, kad jis tai sako kiekvienai sutiktai merginai. Visada jo kalbas nurašydavau į eilinius nusišnekėjimus, dėl ko jis įsižeisdavo, nes „na dabar tai viskas kitaip“. Nė velnio ne kitaip, žmonių įpročiai nesikeičia, tad su savo lokatoriais nepriimu jokių saldžių kalbų.
Beje, Kazys niekada nepasakoja apie savo gyvenimą – per tiek metų nieko nesužinojau apie jo vidinį pasaulį, draugus, pomėgius, svajones. Visiškai nieko, nes tokių kalbų jis vengia kaip velnias kryžiaus, kas mane šviesmečiais tolina nuo santykių su šiuo persona. TAIP PAT jis visiškai nesidomi apie mano gyvenimą, kas kaip ir keista, ypač žinant, kaip jam NORISI santykių. Taip mes ir bendraujame – susirašome kartą į savaitę, susitinkame kartą į mėnesį ir vis ta pati dainelė, kaip MUMS REIKIA NORĖTI SANTYKIŲ. Ne kartą aiškinau, kad vertinu atvirumą ir pradėti santykių su žmogumi, kurio per tiek metų nesugebėjau pažinti nėra gera mintis. Jis man siūlo tiesiog pradėti, o pažindintis eigoje, kas man tikrai netinka. Kai tai pasakau, paaiškinu, kodėl man tai neveiks, šis to tarsi neišgirsta ir vėl varo dainą apie SANTYKIUS SU ABIPUSIU NORU. Tai kaip jis mane girdėtų tariamų santykių metu? :DDD Žodžiu, kažkur čia dingsta logika, tad geriau tausosiu laiką ir lauksiu to tikrojo princo ant balto žirgo, ar ant dviračio, tai visai nesvarbu, aš ne barakuda.
Kad ir kaip būtų, santykiai ir visokios draugystės neaprėpia viso mano gyvenimo – tai tik menka dalis ilgos ir nenuobodžios gyvenimo kelionės būnant senmerge, ne daugiau. OK, užtenka apie tuos diedus, pakalbėkime apie smagesnius dalykus, gerai?
Nuvažiavau prie jūros ir įdegiau kaip girta turistė
Taip jau išėjo, kad praėjusią savaitę praleidau prie Kuršių marių, Drevernoje, kur perkėliau savo darbo stalą su visais darbais. Nieko įspūdingo ten nenuveikiau, bet sugebėjau pačią pirmą dieną skaudžiai įdegti nosį sėdėdama pavėsyje. Vakare nusipraususi ir pamačiusi save veidrodyje pamačiau raudoną klouno nosį, kuri dar ir magiškai ištino, kad būtų tikroviškiau… Galiu prisiekti visais šventaisiais ir savo gyvybe, kad niekas, nei netikri gintariniai karoliai iš Basanavičiaus gatvės prekeivių, nei CD su S. Donskovo parašu, kurį nusipirkai Vakarų Salūne po koncerto, nei kriauklės, kurias pats rinkai nuo jūros kranto neprilygs pačioms geriausioms lauktuvėms iš pajūrio – SKAUSMINGAM ĮDEGIUI! Tai va, aš namo parsivežiau alkašės stiliaus įdegį, kurį meiliai vadinu “kelias paras be sustojimo pilanti turistė“. Štai kaip iliustravau šitą savo grožio triumfą:
Pasidariau tatuiruotę ir jau gailiuosi
Praėjusiame įraše minėjau, kad prieš išvykdama prie jūros keliausiu pasidaryti tatuiruotės. Kadangi man tai jau trečiasis šedevras ant kūno, nuėjusi į naują saloną, nustebau gavusi anketą, kurioje reikėjo patvirtinti, kad nesu nėščia, nesergu ŽIV, nerūkau ir 24 valandas nevartojau narkotikų. Kaaip apsidžiaugiau, kad tą dieną nenusprendžiau šnioti kokso pusryčiams! Prisistačiusi lygiai vienuoliktą ryto salone suskaičiavau, kad manęs lauks dar vienas vizitas (šešėliavimui ir sugijusios tatuiruotės gražinimui) ir kad tatuiruotę greičiausiai padarys per tris valandas. HA HA HA, kokia naivi buvau! Nors mano meistrė buvo tiesiog nuostabi, tatuiruotę darė nuo vienuoliktos iki penktos valandos vakaro be PERTRAUKŲ. Jūs įsivaizduojat ką tai reiškia? ŠEŠIOS VALANDOS BADOMAI ADATŲ.
Beje, pradėjus tatuiruoti meistrė man prisipažino, kad blauzdos šonas yra antras skaudžiausias dalykas po šonkaulių, mat visur daug paviršinių nervų. Labai džiaugiausi, kad man tai pasakė, kai prasidėjo procesas ir tikrai negalėjau apsigalvoti. Tiesą sakant, skausmas tikrai buvo pakenčiamas, bet jis nėra skirtas visiems – aš motulės gamtos esu apdovanota mistiška nejautra ir aukštu skausmo slenksčiu, tad man tikrai nebuvo tragedijos. Po trijų valandų norėjau mirti dėl to, kad paprasčiausiai atsibodo gulėti išsiskėtus vidury kambario ir NEJUDĖTI, nes jeigu judėsiu, meistrė nupieš kreivas linijas, dėl ko tatuiruotė atrodys apgailėtinai.
Visgi, esu laiminga meistrės Linos darbu ir nekantrauju greičiau sugyti bei ateiti jos pasibaigti. Po šios tatuiruotės kokius metus ar du pamiršiu pomėgį badytis dėl meno, nes šešios valandos intensyvaus tatuiravimo daro savo. Į nebaigtą tatuiruotę galite pasidairyti ir jūs. Ar šis piešinys turi gilią prasmę? Tikrai taip: norėjau, kad piešinys atspindėtų gyvenimo kovą, pozityvą, šviesą, garsą, gerą energiją ir požiūrį, kad per negandas reikia eit aukštai pakėlus galvą su aukštakulniais, rožių žiedlapiams byrant. Gerai, prisipažinsiu – gilios prasmės čia nėra, man tiesiog labai patiko piešinys:
Atgimiau kosmetologės kabinete ir sukūriau verslo planą
Nuoširdžiai jums pasakysiu: kas kelis mėnesius mane užgriaužia sąžinė, kad nuo šokolado perdozavimo veidą nuspalvina spuogai, o ožio barzdelė ir Puaro stiliaus ūsai daro gėdą visai moteriškai giminei. Ir vyriškai, aš nesu seksistė. Tokiais skaudžiais suvokimo momentais nueinu pas kosmetologę ir po kelių valandų veido mirkymo riebaluose, masažų ir veidakrūmių genėjimo aš tarsi gimstu iš naujo.
Ir taip… jūs galite manyti, kad tokiai gražuolei kaip aš nereikia jokių procedūrų, bet tai nėra tiesa! Aš paprastas žmogus, kuris ne tik nueina pasilepinti, bet ir tuo pat metu sukuria verslo planą. Tai va, kadangi Blue Man group atšaukė koncertą Lietuvoje aš noriu juos pakeisti ir jus pakviesti į prastos kokybės, pigų, be garso, be šviesų ar vietos šou, kuriame būsiu tik aš, tai – Baltos moters grupė. Nieko rasistiško, tik grynas noras pasipinigauti, nes butas senamiestyje pats savaime nenusipirks ;).
Tiek žinių iš mano fronto šią savaitę. Nuo desperatiškų pezalų iki inspiruojančios trydos, nes toks gi tas gyvenimas. Tikiuosi ir jūs laikotės neblogai. O aš, užbaigusi šią rašliavą einu klausytis Eltono Džono „Goodbye Yellow Brick Road“ ir perkelti savo sukulentus iš balkono į namus, nes velniškai šalta, o man labai rūpi mano vaikučių gerovė.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 