ŪŪŪŪ, aš NIJOLKOS VAIDUOKLIS, nes ji padvėsė nuo ilgo nerašymo į savo blogą, tai dabar aš vaidensiuos jums, nes kažkas gi turi čia parašyti. Kol voratinkliais neapsinešė blogo lapai, puslapio gale neatsirado žiurkių ir kandžiai nespėjo pragriaužti senų įrašų. Ha, juokauju (žiauriai nejuokinga), tai aš, senoji (nelabai) Nijolka. Grįžau pas jus po ilgos pertraukos ir kaip visada pradėsiu nuo atsiprašymų koncerto, papasakosiu apie savo dingimo priežastis, nes jūs to neklausėt, niekam neįdomu, bet aš labai noriu. LABAI.
O Nijolka, kur dingai?
Perdegiau
Aš perdegiau. Nors tai nutinka reguliariai, ypač žinant, kad dirbu kūrybinį darbą, vis tiek nesugebu greitai ir neskausmingai surinkti savęs iš naujo. Išsibarstau, išdalinu viską, ką turiu geriausio, visas patirtis, širdį, kitas strategines vietas, pasilikdama sau absoliučiai nieko. Ir kai ateina akimirka, kai reikia padirbėti sau, dėl savęs – rašyti blog’ą ar pribaiginėti knygą, jėgų ir noro visiškai nėra. Atsiveria kažkokia juoda skylė ir nieko negaliu padaryti – joje nesimato prožektoriaus, kuriuo pasišviesčiau kelią, degtukų taip pat nėra. Tokiais juodais gyvenimo momentais, kai pribaigi save patį, reikia susiimti, pasikviest save į pasimatymą, perskaityt gerą knygą, nueit pas psichologę, suvalgyt torto ir ilsėtis. Nuleisti tą aukštą kaip striptizo šokėjos batų kabliukai kartelę, kurią susikūrei ir duoti sau laisvės. Nustoti save be perstojo teisti, kritikuoti, jaudintis dėl to, kad mėnesį nesukūrei nieko prasmingo. Nežinau kaip jums, bet kai pradedu dėti pastangas dėl savo gerovės ir nustoju pliekti Nijolkišką subinę už tai, kaip nieko doro nesugebu, kūrybinės mūzos pradeda skrajoti ore, nuotaikos rodikliai iš poplintusinių kyla į patenkinamus ir viskas atrodo neblogai. Na, ar bent šviesiau.
Sukruštas perfekcionizmas
Dar viena priežastis, dėl ko dingau yra ta, kad užstrigau bukame perfekcionizme. Kad ir ką sugalvodavau parašyti, jums papasakoti, tai atrodė buka. Dar vienas rašinys apie liūdesį? Oho, nu tikrai labai įdomu. Pezalionė apie darbus? NIEKAM NERŪPI. Apie jausmus? Kiek GALIMA… tą patį per tą patį malti. Tai va, visą mėnesį galvojau, kad viskas, ką rašau ir darau yra verta visiškai nieko. Praėjus šitam bizui supratau, kad man rašymas čia yra prasmingas, nes tai darau DĖL SAVĘS. Kiekvieną eilutę čia rašau dėl savęs ir mano dideliam džiaugsmui, kažkas tomis mintimis susidomi. Taigi, verta kalbėti kad ir apie visišką nieką! Nesu aš protinga, įkvepianti ar visų galų žinovė. Esu paprastas žmogus ir to užtenka. Gyvename pasaulyje, kuriame žmonių – ištisi milijardai. Visi savaip įdomūs, nuostabūs ir kai kurie jų turi galimybę dėlioti mintis viešai bei sulaukti skaitytojų. Gal kažkam tai yra labai mažai, bet man – daug. AČIŪ MAMA, KAD SKAITAI. Tą norėjau pasakyti.
Noriu daugiau
Nijolka man tarsi antra oda. Čia jaučiuosi gerai, saugiai. Tačiau atėjo laikas, kai savo realioje skūroje pradėjau jaustis saugiai, pasitikėti savimi ir negalvoti, kad esu tik durnas šūdo gabalas. Pradedu priimti faktą, kad esu ne tik nusišnekėtoja, bet ir šiaip įdomus žmogus, kuriam nebereikia slėptis už pirmokės su riebiais akinių rėmais. Noriu permainų šiame tinklaraštyje, bet bijau jį negrįžtamai sugadinti. Ir taip, nors protingi žmonės sako, kad geriausi sprendimai būna tie, kuriuos priimti sunkiausia, vis tiek baugu. Internetuose rašau beveik pusę savo gyvenimo, tad kas aš esu be tų rašliavų? Atsakau: visiškas niekas.
Visgi, svajoju apie pokyčius, naują dizainą, o kol kas noriu padėkoti MANTUI, kad pagaliau, po melejono metų ir jūsų prašymų, telefoninėje blogo versijoje padidintos raidės! Valio! Nebereikia padidinamojo stiklo, argi ne šaunu?
Pavadavau redaktorę ir tai man labai nepatiko
Nuo birželio pradžios buvau paprašyta pavaduoti vieno žinių portalo, kuriame dirbu redaktorę, nes ši išėjo atostogų. Aš, būdama visiška beprote, žinoma, sutikau su šiuo pasiūlymu iš karto negalvodama, nes tiesą sakant, norėjau bent savaitę būti vadinama REDAKTORE. Vis solidžiau skamba nei žurnalistė / rašytoja, ar ne? Sutikusi TIKRAI nepagalvojau apie tragiškas darbo apimtis ar tai, kad nei vienas portalo žurnalistas nežadės su manimi skaitytis ar justi bent truputį pagarbos. Taip pat nesukau galvos dėl to, kad paroje neužteks laiko visiems darbams atlikti nes dar sėkmingai dirbu žurnaliste, rašau straipsnius ir užsiimu festivalio komunikacija. Kažkaip tuo metu neužteko man jėgų pamąstyti, kad ši šventa darbų trejybė virs tikru pragaru jau ir taip karštose mano dienose.
Nėriau stačia makaule į redaktorės pavadavimą ir jau sekančią dieną žliumbiau, kaip noriu viską mesti ir išsikraustyti į Antarktidą pas pingvinus. Žinote, mes žurnalistai tikrai turime per daug laisvių šiam pasaulyje – rašome straipsnius, jeigu vėluojame, atsiprašome ir prasitęsiame terminus, nesukame sau dėl to galvos. Juk svarbu GEROS pašnekovų mintys, šimtus metų trunkančios korekcijos, tad kiek reikės, tiek dirbsim. Tačiau redaktoriaus barikadų pusėje laikas tampa priešu. Turime išleisti tam tikrą kiekį straipsnių per dieną, nors pasikark. Jeigu to nepadarysime (neišleisime straipsnių, o ne pasikarsime) ir žurnalistai neatsiųs mums medžiagos laiku, mums paprasčiausiai galas. Atsakysime aukštesnei valdžiai ir gausime per sėdynę, kai tuo tarpu žurnalistas ir toliau tingiai kelias savaites organizuosis pokalbius su pašnekovais. Kad taip nenutiktų, aš ne tik redaktoriavau, bet ir rašiau daugybę straipsnių, kad TIK išleisčiau jų reikiamą kiekį, nes visi žurnalistai mane apvylė ir neatsiuntė savo medžiagos per deadline’us. Plušau kaip reikalas, nebuvo kada nei į tūliką, nei pavalgyt nušliaužti, buvau tikra vergė Izaura, tik ne kukurūzų laukuose, o prie kompo klaviatūros. Ar kartočiau šią patirtį? Aišku, kad taip, juk aš myliu mazochizmą.
Užsiėmusi filmais ir serialais
Manau metas baigti savo pasiteisinimus ir eiti prie kitų reikalų. Visų pirma, prieš kelias savaites buvau filme “Rocketman“ apie Eltoną Džoną ir visiškai jį įsimylėjau!!!!
Kadangi dievinu miuziklus, šis filmo formatas, kuomet visi pakalba ir pradeda dainuoti, man labai patinka, kaifavau viso filmo metu. Priešingai, nei netoli manęs sėdėję marozai, kurie didvyriškai kentė visas erotines scenas tarp vyrų, neatitraukdami akių nuo ekrano ir nedrįsdami tuo metu pažvelgt į šalia sėdinčius draugelius. Tai va, filmas labai gražus, nors ir melejoną kartų liūdnesnis nei Bohemian Rhapsody. Pats E. Džonas, tapęs vienu iš filmo prodiuserių teigė, kad jo gyvenime “the lows were very low, but the highs were very high“. Šis pasakymas labai jautėsi viso filmo metu ir tai buvo nuostabi patirtis. Rekomenduoju nueiti ir prižadu, kad jo dainas niūniuosit dar kelias savaites išėję iš kino teatro. Na, bent jau aš, nes visą mėnesį negaliu išmest dainų “I want love“, “Rocketman“, “Tiny dancer“ iš savo galvos. Jos kaip koks šalutinis efektas po filmo, niekaip neiškrenta iš ausų, net Beyonce nepadeda…
Jo, aš mačiau Černobylį, nustokit to klausti
Kad jau kalbam apie filmus, noriu pasigirti, kad ir aš, kaip ir kiti šio pasaulėlio hipsteriai, jau pažiūrėjau serialą apie Černobylį. Neslėpsiu, tos penkios serijos buvo nuostabios, įdomios, bet tuo pačiu kelis kartus slėpiausi po kaldra, kad tik nematyčiau tų žiaurumų (nuo radioaktyvių medžiagų nudegusių žmonių arba kareivių, kurie prigėrę vodkos žudė vietinius šunis. Ups, čia kaip ir paspoilinau truputėlį, nepykit). Paprasčiausiai negalėjau pakelti to žiaurumo ir pamąstymų, kad realybėje, realiu laiku, tai atrodė dar klaikiau. Nors gal ir ne taip klaikiai? Gal nelaimės akivaizdoje mūsų blaivią galvą saugo savisaugos instinktai, uždėję šalmą ir tokiu būdu išjungę mūsų jausmus ir emocijas? Neežinau. Šiaip serialas puikus, labai laukiau, kad draugės namą Fabijoniškių rajone parodytų ir likau nenusivylusi.
Pamečiau banko kortelę, ištardama savo milijonams ATE
Jau kurį laiką esu velniškai išsiblaškiusi – nelabai pamenu, kur palieku daiktus, kur pasidėjau raktus ar akinius nuo saulės. Pradžioje galvojau, kad “uoj, kokia aš meniškai išsiblaškiusi, kaip fainai, kaip šmaikštu, haha, nu va tokia vejavaikė esu“, kol nepamečiau banko KORTELĖS. Blogiausia ne pats pametimo faktas (likimo draugams primenu, kad iš karto pametus kortą, banko appse galima ją užblokuoti, kad koks piktavalis radęs nesumanytų apsišopinti be leidimo), bet tai, kad nepamenu KUR ir KADA paskutinį kartą ją turėjau rankose. Neturiu jokio supratimo, kur dedasi mano daiktai ir tai mane neramina. Esu neatsakinga moteriškė ir linkiu sau pametus kortelę pasidaryti išvadas. Arba, įsigyti PINIGINĘ. Taip, aš gyvenu be piniginės – dokumentus ir korteles laikau telefono dėkle ir jeigu JĮ pamesčiau, prarasčiau VISKĄ. Visiška idiotė, žinau. Bet nieko, aš galiu susiimti, tapti atsakinga (arba mažiau išsiblaškiusia lope) ir dar tikiu, kad turiu vilties šiam gyvenime.
Metas tatuiruotei nr. 3
Šią vasarą netikėtai nuplaukė mano video montavimo kursai – paprasčiausiai organizatoriai nesurinko grupės, tad jie nukeliami į rudenį. O gal ir dar vėliau, nežinau. Tai va, liko laisvų pinigų, kažkaip piniginė per sunki, per turtinga pasijutau, tad nusprendžiau išpildyti savo svajonę ir pasidaryti TREČIĄ tatuiruotę. Ir taip, žinau, kad jau esu pakankamai apsipiešusi (turiu dvi masyvias tatuiruotes ant rankų), bet metas leistis žemyn… LINK KOJŲ, tikiuosi nepagalvojot kažko negražaus? Rytoj manęs laukia ilgas ir nuobodus tattoo seansas, tikiuosi, kad viskas praeis sklandžiai ir galėsiu jums pasigirti savo meno kūriniu. Šį kartą nusprendžiau pakeisti tattoo saloną – keliausiu į „Green Buddha“, nors prieš tai savo skūrą patikėdavau tik Artūrui iš „ArtaTattoo“. Žiūrėsim, kaip čia bus, blogiausiu atveju turėsiu tik visą likusį gyvenimą praleisti su nesėkmingu piešiniu, kas čia TOKIO??? Nors kai taip parašiau, tikrai pradedu isterikuoti…
Šiaip, gyvenimas visai neblogas. Antradienį išvažiuoju prie Kuršių marių, taip trumpam pakeisdama savo darbo vietą. Tikiuosi ten nieko nepamesiu. Nebent savo galvą. O gal ir ne.
Informuosiu jus apie savo nuotykius jau visai netrukus, o kol kas galite mane sekti socialinėje erdvėje:
FB: https://www.facebook.com/ukasparav
INSTA: https://www.instagram.com/b.caspo/
Tiek žinių mano fronte šiandien.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 