Diedukas norėjo tapti žvaigžde ir darbo pokalbis, iš kurio nesitikėjau išeiti gyva

Sveiki draugai ir nelabai, kaip sekasi? Man tai visai neblogai – šis pirmadienis neprimena paskutinės apokalipsės, sugebėjau gerai išsimiegoti, o ir dienos darbai nėra jau tokie baisūs. Ir taip, nors skauda širdį, inkstus ir kitas strategines vietas, kad Ingrida Šimonytė netapo Lietuvos prezidente, bet ir čia randu pozityvo – iškilo dar viena, velniškai stipri, išsilavinusi, “netradicinė“ ir nepriklausoma nuo jokio vyro ar penkių vaikų moteris, kuri visoms “netipinėms“ merginoms dar kartą priminė, kad pasiekti be jokio kachalio pagalbos galima LABAI DAUG. Tereikia būti savimi, nepamesti sveikos savikritikos, nežadėti to, ko negalėsi ištesėti, nepamesti humoro jausmo ir nepaisant visų kliūčių judėti į priekį. To ir linkiu Ingridai – ši moteris mane įkvepia tapti geresne, mažiau bliaunančia dėl pasaulio neteisybės savo versija. Taškiukų revoliucija for the win.

Diedukas per mane norėjo patekti į panoramą

Ėjimas sekmadienį balsuoti taip pat neapsiėjo be kuriozų. Po visų registravimosi procedūrų prie rinkimų stebėtojų staliukų, atidavusi savo balsą už Ingridą ir konservatorius (NETEISKITE manęs, kad balsuoju už pensininkų partijas) visa hipsteriškai nusiteikusi nusprendžiu nufotkinti kaip metu rinkimų lapus į balsadėžę, taip paskatindama draugus eiti balsuoti. Kol greitai selfinu tą didingą momentą savo gyvenime, prie manęs pristoja diedukas, kuris staiga sustingsta ir šypsosi stovėdamas su savo rinkimų lapu. Man pasidaro neramu, gal jam koks insultas, infarktas, paralyžius užėjo ar ką, niekad nežinai… Tačiau po kelių sekundžių šis atsipalaidavo ir galiausiai nusiminęs tarė: „ galvojau jūs čia televizijai mane nufilmuosit, tai norėjau gerai atrodyti“. Oi dieduk, atleisk, bet neturiu tiek ryšių, kad patektum į žinias ar panoramą…

Patarimai iš darbo pokalbių guru

Grįžkime prie kasdienių pabliovimų, nes to čia ir susirinkome. Praeitame įraše minėjau, kad išgyvenu kažkokį RELAKS/ČIL ramybės laiką, kuomet darbų nėra daug, o iki televizinio sezono pabaigos liko vos savaitė. Minėjau, kad vasarą nežadu versti kalnų ir užsiimti kokia nors grandiozine veikla, kad trokštu ramybės, bet žinot ką? Viskas eilinį kartą apsivertė aukštyn kojomis. Vieną naktį atradau darbo skelbimą, kuriame ieškomi žmonės, dirbę su internetų komunikacija / socialine medija VASAROS laikotarpiui prisidėti prie vieno lietuviško festivalio. Kadangi buvau DESPERATIŠKA darbo ieškojimo klausimais (praeitą vasarą turėjau 20 pokalbių, iš kurių susidomėjimo sulaukiau tik iš VIENOS įmonės, o šį pavasarį buvau pakviesta į pokalbį vos 2 kartus, kai siunčiau apie 30 laiškų į skirtingas įmones, kas neslėpsiu, labai numuša ir taip poplintusinę savivertę), nusprendžiau išmėginti savo jėgas. Ir ką jūs sau galvojat, kitą dieną sulaukiu skambučio, kad esu kviečiama į darbo pokalbį kuo greičiau. Kaip patyrusi darbo pokalbių dalyvė, ekspertė, pastebiu vieną dalyką – jeigu su jumis dėl darbo susisiekiama tą pačią arba kitą dieną nuo CV išsiuntimo, jus GREIČIAUSIAI kvies dirbti. Tačiau jeigu dalykai užsitęsia savaitę ar dvi – galima manyti, kad darbdaviai nelabai ieško darbuotojų į šią poziciją arba, kad jus paprasčiausiai prametė už borto. Liūdėti neverta, nes tie darbdaviai nežino, koki nuostabų lobį, TY JUS, prarado.

Grįžtant prie manęs ir tolstant nuo tragiškų pastebėjimų apie darbo pokalbius. Šią trumpą akimirką kviečiu jus paspėlioti, į kokį festivalį mane pakvietė dirbti. Akivaizdu, kad netrukus tai atskleisiu, bet šią akimirką pabandykite spėti, tai kur gi ta Nijolka pasidėjo, koks tai festas? „Visagino country“? „Akacijų alėja“? O gal „Velnio akmuo“, nes po kojos lūžio operacijos kūne turiu metalų? Lauksiu jūsų spėjimų komentaruose, labai įdomu.

Prisiekiu negriaužti salierų ir nerašyti apie budizmą

Jeigu esate asocialūs kaip aš ir nežinote jokių festivalių, nes dalyvavimas juose reikštų išėjimą iš komforto zonos, kuris visiškai netraukia, atskleisiu, kad prisijungiau prie festivalio „Masters of Calm“ komandos. IR TAIP, žinau, kad kai kuriems mane gerai pažįstantiems žmonėms tai gali pasirodyti keista, nes esu absoliuti šio festivalio idėjų priešybė (citatomis apie gyvenimo kelią dalinuosi tik ironiškai, o nuo rytų religijų esu nutolusi šviesmečiais), bet nusprendžiau plėsti savo tolerancijos ribas, pažinti naujus dalykus atvira širdimi. Ir ne, tai nereiškia, kad po festivalio rašysiu tik apie budizmą, krišnaizmą, vaikščiosiu su balioninėm kelnėm ir griaušiu salierus. Tiesiog man velniškai reikia naujų iššūkių, nuotykių ir darbų, tad kodėl gi nepabandžius?

Buvau įsitikinusi, kad gyva iš darbo pokalbio neišeisiu

Turiu pripažinti, kad šio festivalio darbo pokalbis buvo pats keisčiausias mano gyvenime. Esu turėjusi labai nuobodžių pokalbių, “net nenumanau kodėl jie mane pakvietė“ pokalbių, linksmų pokalbių, liūdnų pokalbių (abipusiai), bet šis pokalbis greičiausiai bus toks vienintelis. Tai va, tą gražų antradienį atsikeliu, nusiprausiu, pasidažau, užsidedu mylimiausią džinsinį švarkelį dekoruotą perlais. Ir visai nesvarbu, kad tą dieną buvo karšta kaip šiknoj ir su tuo gražiuoju švarkeliu šutau kaip pirtyje – jeigu jis duoda man taip trūkstamo pasitikėjimo, negaliu jo nesidėti. Kaip visada, tragiškai vėlavau išvažiuoti iš Kauno, tad pokalbį paprašiau pavėlinti pusvalandžiu. Mano laimei, festivalio žmonės sutiko. Galiausiai pasiekusi Vilnių judu link vietos, kurioje vyks pokalbis. Atvažiavusi suprantu, kad čia paprastas butų kvartalas, kas savaime nustebino – negi pokalbis vyks bute? Ar tai nei kiek ne keista? Mano išlikimo instinktai suaštrėjo, paranoja pasiekė neregėtas aukštumas – einu į pokalbį su žmonėmis, kurie propaguoja veganizmą, jogą, sveiką gyvenseną, galbūt net budizmą ir krišnaizmą, tad natūraliai pradėjau mąstyti, kad pokalbis bute gali reikšti tai, kad šiandien mane nužudys. Arba užverbuos tapti sektos nare (gerai, gal dėl šito įsitikinimo kaltas redditas, kuriame naktį prieš susitikimą perskaičiau apie Terri Hoffman – vienos labai DVASINGOS sektos įkūrėją, kurios visi pasekėjai žuvo ir jai paliko turtą). Dėl viso pikto parašiau draugei, kad jeigu po valandos neatsakysiu į jos žinutes, lai skambina policijai, nes greičiausiai mane užverbavo.

Sukorusi daugiau nei šimtą kilometrų iš Kauno pasiduoti nežadėjau – pagalvojau, kad reikia nueiti į tą butą, juk nieko neprarasiu (nebent savo gyvybę, bet ko ji verta? Atsakau – nedaug ko). Einu link kodinių durų, prie kurių pamatau jauną merginą, kuri spaudžia tokį patį kodą, kuris duotas man. Pasisveikinau su ja ir paminėjau, kad greičiausiai aš pas ją į pokalbį atvažiavau. Ji atsakė, kad taip, labai apsidžiaugė, mes apsikabinome. Tą akimirką pagalvojau, kad galbūt šiandien ir nežūsiu, nes ta panelė labai maloni. Einame abi link buto, truputį pašnekame, bet daugiau tylime, o ta nejauki tyla jau ir taip mane žudo savaime – tokiu būdu pradėjau prisijaukinti mirties scenarijų. Galiausiai pasiekėme butą, kuriame manęs laukė kita taip pat labai maloni mergina, besisukanti virtuvėje prie puodų. Susigėdau, nes pamaniau, kad sugadinau joms pietus – pasijaučiu atėjusi labai ne laiku. Ta maloni mergina pakvietė mane prie stalo ir pareiškė, kad mes pietausime. Mano paranoja vėl pradėjo signalizuoti ir skambinti visais įmanomais pavojaus varpais – o jeigu šie pietūs apnuodyti kokiais nors haliucinogenais, po kurių aš atsijungsiu ir po kelių valandų atsikelsiu įšventinta į kokią sveikos gyvensenos sektą? NIEKADA NEŽINAI. Greitai šiuos pamąstymus nutraukė intelekto ir mandagumo likučiai, padėkojau už galimybę prisijungti prie pietų, nors tą dieną vietoje sveiko maisto labiau norėjau riebaus ledų kokteilio, dvigubo mėsainio ir bulvyčių. Prieš valgydamos padėkojome už šią dieną, pasidalinome, kas gero joje nutiko (kas man taip pat labai keista, bet iš kitos pusės smagu paieškoti pozityvo klaikiose dienose). Nors tame bute jaučiausi gan komfortabiliai, vis tiek galvoje svarsčiau ekstrinius pabėgimo scenarijus.

Neslėpsiu, nesu aš sveikos gyvensenos propaguotoja ir tai matosi iš mano riebalinio gelbėjimosi rato bei celiulito. Pietūs buvo visai neblogi, nors valgydama jau planavau, kaip grįžusi namo prigriebsiu kokį burgerį ir kolos, taip organizme atstatydama nesveiko maisto balansą ir galbūt net kokį tais rūgštingumą. Su merginomis pakalbėjome apie būsimus darbus, projektus, pabrainstorminome idėjas ir aš gyva išvažiavau namo. Pasirodo, kad visos mano baimės ir nepagrįsti įsitikinimai buvo visiškai išgalvoti – festivalio žmonės yra labai malonūs, ramūs, žinantys savo paskirtį gyvenime ir man bus labai smagu su jais darbuotis tuos du vasaros mėnesius. Tiesą sakant, net susigėdau gyvendama savo burbule ir manydama, kad praktikuojantys jogą, sveiką gyvenseną, sąmoningumą bei rytų filosofijas, savaime tampa sektantais. Dar kartą įsitikinau, kad esu paskutinė idiotė.

Tiek žinių iš mano fronto – metas kibti į darbus. Tikiuosi ir jūs laikotės neblogai, o pirmadienio vargai taip pat nesmaugia.

Skanių kotletų.

-Nijolka.