Sveiki, kaip laikotės? Aš tai visai neblogai. Šią savaitę buvau išlėkusi prie jūros – nusprendžiau mesti visus įmanomus darbus ir išvertus riebalines palendricas net dvi dienas pailsėti. Leisti jūros vėjams gerai prapūsti smegenis ir nustoti paranojiškai dėl visko erzintis. Ypač dėl neryškios savo ateities ir bukų sprendimų, dėl kurių galėčiau gauti daktarės laipsnį. Kaip bebūtų keista, darbų per atostogas visai nepasiilgau, nes eilinį kartą esu kažkokio virsmo epicentre – darbas televizijoje jau nebetenkina, nejaučiu džiaugsmo, o ir kito laidų sezono visai nelaukiu. Taigi, dar kartą noriu pokyčių ir desperatiškai jų ieškau. Galima sakyt, kad mano fronte nieko naujo.
Maži dalykai ir nuostabus diedukas – meistriukas
Būtent antradienį NET 2 dienoms pavyko iš Kauno pabėgti į Dreverną, prie Kuršių marių. Na žinot, tokiu šiltu oru pagaudyt saulės, įdegti kaip raudonam vėžiui, paskui skausmingai luptis ir laistytis kefyru. Galiausiai, pailsėti, nes esu darbo liaudis ir tuo didžiuojuosi. Mėgstu dirbti, mažai uždirbti, o viršvalandžiai man – tarsi palaiminimas, atsiųstas iš darboholikų dangaus.
Kelionė prie jūros prasidėjo tiesiog nuostabiai – atlipo mašinos korpusas užpakalyje ir visą kelią plėvesavo. Važiuojant galėjai tegalvoti, ar pamesi jį autostradoje, ar ne. Ir jeigu pamesi, ar jis neatsitrenks į kokio furisto langą? Niekada nežinai. Kadangi niekas neturėjo lipnios juostos, pleistro, šaliko ar kokio varžto korpuso prilipdymui, taip ir važiavom – ekstremaliai, vėžlio greičiu ir su savitaiga, kad viskas yra okey ir kad tikrai šiandien nemirsim.
Laimei, atlipęs mašinos gabalas kelionę atlaikė – Dreverną pasiekėm su visomis bolido dalimis, bet kiek pakrikusiais nervais. Paklausus vietinio miestelio meistriuko / statybininko, ar šis negalėtų mums padėti to korpuso prilipdyti, sulaukėm žinių, kad šis neturi tam reikiamų instrumentų. Ką jau padarysi, padėkojom už gerus norus ir patraukėm savais keliais su vis dar atlipusia mašinos subine.
Kitą dieną, kai jau spėjo atsibosti Drevernos saulės vonios (ty pantalonus kedenantis vėjas su lengva šalna, prašančia žieminės striukės), nusprendėm aplankyti Palangą – juk NORMALŪS lietuviai privalo užsidėti pliusą ir aplankyti šį nuostabų kampelį prie Baltijos jūros kranto. Nors tiesą pasakius, negalėčiau teigti, kad iš tiesų buvau Palangoje – nevalgiau metų senumo riebaluose besimaudžiusių čeburėkų, negėriau šalto alaus, nesutikau girtų baltarusių su kroksais, ir žinoma, neužėjau į „Vakarų Salūną“ pasiklausyt grupės „16 Hercų“ dainų. Dabar šis kraštas kaip niekad ramus – gali sutikti tik diedukų grupuotes iš sanatorijų bei verslininkus, statančius būsimas kebabines Basanavičiaus gatvėj.
Palangoje paskutinį kartą buvau gilioj vaikystėj, tad nieko apie jos grožį ir klestėjimą komentuoti negaliu – gražus tas tiltas, o žaluma prie pliažo vos papūtus vėjui smirda myžalais, nes netoliese žydi liepos. Bet šiandien ne apie tai.
Užsidėjus pliusą dėl Palangos, važiuojam atgal link Drevernos ir pastebim, kad anksčiau minėta mašinos detalė nesiblaško ore – ji gražiai prišriūbuota prie mašinos be jokių maišto ženklų. Pasirodo, kad tas pats anksčiau sutiktas diedukas – meistriukas sutvarkė mašiną, mums apie tai nepranešęs ir net nepasigyręs! O mes, žinoma, dar gerą pusdienį, kaip paskutinės IDIOTĖS to nepastebėjom – per veidrodėlį jokia detalė nesiblaško, tai kam čia ką pastebėti???
Šis gražus gestas suvirpino mano širdį ir kitas strategines vietas – tokie maži dalykai nusveria kasdienį susitikimą su nepilno proto idiotais ir duoda pozityvo visiems metams. Po tokių staigmenų rodos ir pats užsimanai visiems padėti ir būti geras! (aišku, nereikia per daug įsijausti, jūsų mašinoms remonto aš tikrai nepadarysiu ir nepadovanosiu jums milijono, nes tą dieną gražiai švies saulė…)
Ačiū tau, dieduk, kurio vardo nežinom. Ir pamiršom, kaip tu atrodai. Ir vietinė administratorė nežinojo, kas tu, bet tikiuosi, kad tu egzistuoji ir ten nebuvo koks dievas, nes tada man reikėtų mesti visus satanizmus bei grįžti į krikščionybę. Tik dėl tavęs ir tavo gerumo nieko nenutrenkėm su savo mašinos liekanom ir sutaupėm pinigų už remontą, nes tokią bukaprotę kaip aš visi pasaulio meistrai vis bando apsukti. Tu esi vo 👍.
Per ilgas kelias namo ir vieškelio Vanga
Deja, bet visi geri dalykai baigiasi (kaip ir atostogos), nes gyvenimas yra vienas didelis sadistas. Su gerb. meistriuko sutaisyta mašina po įspūdingų atostogų nusprendėme grįžti namo. Kažkaip visai nesinorėjo važiuoti ta nuobodžia, puikiai suremontuota autostrada, kai galima pasivažinėti žvyrkeliais, miškais, laukais, kuriuose ganosi karvės ir išdvėsę arkliai. Su tokiais gerais norais nusprendėm, kad grįšim į Kauną senuoju Palangos keliu – per visokius kaimelius ir miestelius, nes reikia gi pažinti tą Lietuvą, pasižmonėti, pamatyti kaip liaudis gyvena. Pripažinsiu, kad 4 valandų kelionės namo aš tikrai nesitikėjau net baisiausiuose savo sapnuose, o bet tačiau, važiuodamos plačiais pajūrio vieškeliais ne kartą paklydome, neklausėme navigacijos patarimų („ką čia tas kompas aiškina, geriau kelią jaučiu savo 69 jausmu, vadinkite mane vieškelio Vanga, kelių aiškiarege“), kol galiausiai atsidūrėme kažkokiame miške be jokio telefono ryšio, o benzino atsargos tirpo greičiau, nei mano ką tik gautas atlyginimas. Tiesiog NUOSTABU.
Pradėjus melstis dievams ir demonams atradome pažįstamą kelią į namus ir po keturių valandų grįžome į tėviškę (priminsiu, kelionė iki Drevernos autostrada trunka ne daugiau kaip DVI valandas). Neslėpsiu, važiuojant net kirbėjo tokia mintis, kad namų visai jau nepamatysiu ir amžinai įstrigsiu viename iš Lietuvos miestelių. Kadangi esu visų įmanomų pasiklydimų guru, patarsiu jums, kaip gerai pasiklysti ir savo kelią prailginti dvigubai, jeigu kada užsimanytumėte tokio nuotykio:
- Nuspręskit nevažiuoti autostradomis. Rinkitės miestelių kelius, nes norisi gi visus bažnytkaimius aplankyti, pažiūrėti, kokios gi kituose miesteliuose kapinės, ar nabašnikams ten daugiau vietos ir ar ne kitaip ant suoliukų parkuose miega vietiniai bomžai. Toks grynas ekspyriencas bus jūsų nuotykių ištroškusiai sielai.
- Neklausykit navigacijos. Niekada. Ji yra sukurta tam, kad būtų galima turėti dar vieną nuomonę mašinoje, bet ne daugiau. Būkite patys sau šoferiai, kliaukitės savo biolaukais, šeštais jausmais ir nuojauta, nes ji gi niekada neklysta.
- Kai pravažiavus penkiasdešimtą bažnytkaimį ir 100 kapinių darysis bloga, suvokite, kad padarėte siaubingą klaidą, kurios nekartosite gyvenime. Pradėkite melstis, verkti, bliauti, atsiprašykite navigacijos ir jos klausydami ramiai važiuokite namo.
Tokie tie mano trumpos kelionės ir apverktinų atostogų prisiminimai. Tikiuosi jūs laikotės neblogai.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 