Labas, kaip laikomės? Aš tai puikiai, ačiū, kad paklausėt. Šiandien man džiugi diena – PAGALIAU, po keturių ilgų ir depresyvių savaičių plastikiniam įtvare, persišvietusi koją sužinojau, kad lūžis sugijo, metalams kojoje taip pat viskas gerai ir galiu nebenešioti to bomžo bato (tikiuosi neįžeidžiau benamių šiuo pasakymu). Tuo labai džiaugiuosi, nes gyvenimas su plastikiniu peršlampamu inkaru, netelpančiu nei į vienus batus yra tikrai sudėtingas.
Dalykai, kurie teikia džiaugsmo
Ieškau gyvenime pozityvo, tad nusprendžiau pasidaryti sąrašą dalykų, kurie daro mane laimingą, kad slogią dieną galėčiau pasiskaityt ir nenorėti pasismaugti, ar nustot garuot iš pykčio. Pagalvojusi apie dalykus, teikiančius laimę, nejučiomis prisimenu Julie Andrews iš “The Sound of Music“ miuziklo dainuotą “My Favourite Things“, kur ji griaudint griaustiniui naktį guodžia vaikus ir kviečia juos kartu prisiminti mėgstamiausius dalykus. Julie dainavo, kad rasos lašeliai ant rožių, katinukų ūsai, šnicelis su makaronais bei ant blakstienų pasikabinusios snaigės jai teikia džiaugsmo. Ir šioje vietoje aš ją suprantu – maži dalykai teikia daug laimės šitoje sukruštoje kasdienybėje, kuomet reguliariai trūksta oro nuo apsibezdėjusios aplinkos (labai poetiškai čia šoviau totalią nesąmonę). Bet užtenka čia apie Julie, pakalbėkime apie MANO džiaugsmą, nes dėl manęs ir didžiulio mano dėmesio trokštančio ego čia susirinkome. Štai koks mano gerų dalykų sąrašiukas:
- Tobulai kaip pirštinė tinkantys džinsai aukštu liemeniu, kurie riebalinį gelbėjimo ratą paslepia kaip aukšto lygio scammeriai. Jeigu mano džinsai būtų scammeriai, tai iš bobučių ne vieną sovietinį butą ir kaimo sodybą būtų sau persirašę. Tiesiog su geromis kelnėmis pagaliau supranti gyvenimo prasmę, atsiskleidžia visatos paslaptys ir atsidaro biolaukai.
- Nealkoholinis Spritzas iš mini stiklinio buteliuko, kurį atvėsintą geriu metaliniu šiaudeliu, nes esu gamtą mylinti altruistė, nenorinti, kad dėl mano noro siurbti cukrų padustų vėžliai. Nėra už ką, mano mažieji draugai – aš jūsų išgelbėtoja, superherojė ir vėžlių dievas viename asmenyje. IR TAIP, esu tas erzinantis atvejis, kuomet nusprendusi pasikeist šiaudelius į daugkartinius, jaučiuosi išgelbėjusi visatą ir motulę Žemę nuo išnykimo, o visi be IŠIMTIES šį faktą turi žinoti šimto kilometrų spinduliu.
- Komplimentai – esu komplimentų prostitutė. Kai kas man pasako komplimentą, jūs net neįsivaizduojat ką mano poplintusinei savivertei tai reiškia! Tikras stebuklas. Rodos, gyvenimas pagerėja, noriu nuversti kalnus. Tačiau ir komplimentas turi būti atitinkamas – pro mano radarą nepraeis visi “tu graži“ (juokauju, niekas to nesakė) ar “faina“. Girkite mano intelektą, sąmojus ar humoro jausmą ir aš apsiverksiu iš laimės. O mirties patale prisiminsiu jus ir jūsų gerą žodį, prieš išleisdama paskutinį atodūsį.
- Veido kaukės. Lakštinės, vienkartinės, daugkartinės, paakių, paausių, lūpų ar subinės, tai visai nesvarbu – užsidėjusi kaukę jaučiuosi kaip dyva, kaip BEYONCE, kaip naujai gimusi gražola. Aišku, kartais kaukės spa nepasiteisina ir padovanoja veidui dar daugiau spuogų, bet hey, gyvenime privalai rizikuoti, juk kitaip nepasieksi savo slaptos svajonės tapti Dženifer Lopiz… Ar čia tik mano svajonė?
- Nišiniai kvepalai – gerai, galbūt nuskambėjau čia kaip kokia išpyzdėjusi moteriškaitė, tačiau sunkūs, stiprūs kvepalai yra mano gyvenimo prasmė. Kaaaip aš dievinu palikti kvepalų šleifą lifte po savęs, jausti, kad kvepiu ir tuo mėgautis. Galite man priekaištauti, kad tokie prisikvėpinę žmonės jus tiesiog erzina ir jų negalite pakęsti, bet aš negaliu pakęsti visokių smirdalių, dvelkiančių prakaitu, todėl renkuosi būti kitame kraštutinume ir kvepėti iš toli. Vos pasikvėpinusi jaučiuos bent kelis kartus gražesnė, o geras kvapas verčia pasitempti – juk gerai kvepėdami taip pat stengiamės atrodyti ne kaip šūdai, ar ne taip?
- Kuba. Mano šuo yra pats geriausias vaistas nuo liūdesio, prastos nuotaikos ir gyvenimiškų problemų. Tas ciuce su savo beribiu egoizmu vos tik užsinorėjęs pakasiukų, atsiguls ant kelių ir įkyriai žiūrės savo dviem sagutėm į mane tol, kol neatsilaikysiu žvilgsnio jėgai ir paglostysiu. Tada dar kelis kartus atsiraugės į veidą, bet tai nesvarbu – didis džiaugsmas yra turėti pabaisą, kuria galėtum rūpintis ir kurios gyvybė visiškai priklausytų nuo tavęs. Tai suteikia atsakomybės jausmą, už kurį atsilyginama meile.
- Kai pavyksta prajuokinti man brangų žmogų. Kad ir kokia pavargusi, nepatenkinta bebūčiau, visuomet stengiuosi pralinksminti šalia esantį. Rodos, pats juokas ir gera emocija pašalina visą kasdienį mėšlą nors trumpai akimirkai, tad vos gavusi progą kažką pralinksminti, ja pasinaudoju.
- “Mamma Mia“ miuziklas ir visos ABBA dainos. Vos tik pajaučiu, kad depresija nusprendžia paknisti man protą, iš karto pasileidžiu ABBOS albumą ir kriokiu visa gerkle iki tol, kol neiškentusi dainavimo pro šalį, iš kambario pabėga mano Kuba. ABBA grupė man tarsi nuostabiausia religija – kol jūs ieškote savo dievų bažnyčiose, dvasinėse kelionėse, aš tiesiog pasijungiu SPOTIFY ir patiriu Nirvaną su Namaste viename.
Visas grožis pabiro ant grindų
Šiandien ruošiantis į sporto salę nutiko visiška tragedija. Kadangi ryte pamačiusi save veidrodyje supratau, kad šiandien PRIVALAU bent truputėlį save gerbti ir pasidažyti, kad salėje negąsdinčiau žmonių savo užburkusiom akim ir kreminiais spuogais, atsidariau savo “Jeffree Star“ highlighterį (jeigu kam įdomu, mano spalva “Princess Cut“, nes esu perbalusi šmėkla), tam, kad pasidažyčiau antakius ir iš kūšplaukių paversčiau juos bent dviem minusais. Ir ką jūs sau galvojat… KAŽKOKIAIS būdais prieš mėnesį pirkto highliterio pigmentas iškrito man ant kelių, susitrynė ir visur, net ir ant grindų, pabiro blizgučiai. Nustojusi keiktis ir sukaupusi visas jėgas, pradėjau valyti grindis ir save pačią, nes dar nesu tokia extra, kad leškas dengčiau blizgučiais ir highliteriais. Juokingas dalykas su tais highliteriais – jeigu tu bandai juos išvalyt, jie tik dar labiau didins savo egzistavimo plotą, naikindami paskutinius tavo kantrybės likučius. Tai va, prieš sportą išsišveičiau visas grindis, kas šiaip ar taip buvo visai neblogas cardio. Žinote, nesu gera valytoja ir galiu jus patikinti, kad mano grindys blizgės dar labai ilgą laiką. Kas susidūrėte su makiažo išbyrėjimu žino, kokia skaudi tai tragedija, kuomet produktai, turintys suteikti tavo veidui vilties, išsitėškia ant grindų…
Šliejuosi prie kultūringos tautos eidama į “Kino pavasarį“
Bandydama susilieti su protingesne visuomene, aš, visiška pseudointelektualė, jau kelis metus nepraleidžiu “Kino pavasario“ filmų. Kadangi gyvenu Kaune, kuris absoliučiai susipykęs su “Kino pavasariu“ (čia gero filmo laikas – trečia valanda dienos, kas net man, freelancerei, yra prabanga), deja, bet nepamatysiu visų išsvajotų (“Vasara“, “Kafarnaumas“) filmų, bet bent į keturis sugebėsiu nušliaužt. Tai – “Juodaodis iš Kuklusklano“, “Angelas“, “Svajonių Florianopolis“, “Gražus sūnus“ ir jeigu spėsiu – “Vagiliautojai“. Tiesa, pirmadienį jau buvau Kuklusklane ir jis man labai patiko – džiaugiuosi pradėjusi kino pavasarį su filmu, kuriam pasibaigus žmonės dar gerą minutę sėdėjo be žado. Tad jeigu dar spėsite, ar mokate naudotis Linkomanija – BŪTINAI pažiūrėkite.
Šiandien keliausiu į Angelą, nors ir esu nusiteikusi skeptiškai – Amerikoje šiuo metu labai populiari nusikaltėlių garbinimo mada: jauni paaugliai, paauglės varvina seilę “Netflixe“ stebėdami dokumentikas apie psichopatus, ieškodami romantikos. Vyksta savotiškas žudikų idealizavimas, kas jokiais būdais nėra normalu ar priimtina. Tad kažkodėl bijau, kad filmas gali palikti panašų romantizuotą jausmą, kas man visiškai ne prie širdies.
Šiaip gyvenimas visai neblogas, nors ir su blizgančiom leškom. Tikiuosi ir jūs laikotės neblogai.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 