Prakeikti koldūnai, siekis tapti modeliu ir svajonių princas

Laba diena, mano mylimukai! Noriu jums padėkoti, kad nepaisant mano reto pasirodymo, jūs vis dar užsukat čia tikėdamiesi švento Nijolkos žodžio. IR TAI PAGALIAU ĮVYKO – užsisekit saugos diržus, įtraukit savo riebalines palendricas, nes aš grįžau.

Kovo pabaiga – balandžio pradžia man buvo tragiška. Taip jau išėjo, kad eilinį kartą kaip koks jaunas mėnulis apsireiškė depresija, kuomet su praperstais treningais sėdėjau namuose, nesiprausiau, ėdžiau viską iš eilės ir laukiau, kol visos tos emocinės laidotuvės praeis. IR ŽINOMA, kad jos praėjo – po gerų dviejų savaičių, kai sugebėjau išstorėti, užauginti ne vieną kreminį spuogą ir sulaukti bobdienių, kurios išėjimą iš depresijos pasveikino kraujo kriokliais. Pasibaigus mėnesinėms ir išnykus spuogams, atėjo labai darbingas etapas – teko rašyti televizinius projektus naujojo LRT sezono konkursui (kas dar nesate su manimi susipažinę, primenu, kad dirbu LRT PLIUS laidose “7 Kauno dienos“ bei “Stop juosta“. Ir ne, čia ne pasigyrimas, nes girtis dar nėra kuo – kai dirbsiu “Ryto suktinyje su Zita Kelmickaite“ ar “Duokim garo“, tada rėksiu visam pasauliui, kiek daug pasiekiau, bet dar ne dabar). Kadangi tai pirmi mano metai su LRT, konkurso rašymas tapo tikru pragaru – užpildžius vieną blanką, laukė kitas, ir atrodė, kad galo tam nėra.

Atskleisiu paslaptį, kuri iš tiesų nėra paslaptis, nes niekam nerūpi, bet rudens sezonui norime kurti keturias laidas: dvi internetines bei pratęsti darbą “7 Kauno dienų“ bei “Stop juostos“ programose. Nežinau, ar visos keturios gaus žalią šviesą, bet viena iš tų keturių yra visiškai mano projektas – buvau sugalvojusi kurti radijo / podcasto formato pokalbius su žmonėmis, sergančiais mirtinomis ligomis apie gyvenimą, džiaugsmo visiškame šūde paieškas ir susitaikymą su dalykais, kurių negali pakeisti. Atvirai tai, tikrai nežinau, ar pateks ir mano projektas, kuriam skyriau daug savo širdies, bet būtinai jus informuosiu. Pasidžiaugsim, jeigu nepateks, dar labiau džiaugsimės, jeigu pateks, nes mes visi šiame bloge esame draugeliai ir taškas. Dieve kaip nusišneku, tai va. Ši pastraipa buvo skirta mano dingimo pasiaiškinimui.

Koldūnams sakau NE

Jeigu esate jautrūs ir nemėgstate šnekų apie vėmalus, praleiskite šią pastraipą – prašau to dėl jūsų gerovės. Ačiū. Vakar man buvo visiškos šakės – ta prasme galvojau, kad netrukus išsipildys visos mano svajonės ir pateksiu į pragarą, nes žiauriai apsinuodijau KOLDŪNAIS. Ir ne bet kokiais – naminiais koldūnais iš EKO turgelio su žvėriena. Žinote, aš niekaip negaliu atsikratyti vidinio sadizmo – jau anksčiau buvo tekę vemti nuo koldūnų, bet manęs tai nestabdo. Kartais man reguliariai dingsta logikos likučiai ir aš vėl nusprendžiu nusipirkti KOLDŪNŲ. Ir žinoma, jie buvo labai skanūs – tikrai nerealūs koldūnai, 10/10, orgazminė patirtis – labai rekomenduoju, bet vakare man atsivėrė devyni pragaro vartai – deja, ne pro subinę, o pro burną. Sėdėjau apsikabinusi puodą ir vėmiau. Šitoje kankynėje man labai patiko mamos reakcija, kuri girdėjo mano einančių iš burnos koldūnų melodinį žiaukčiojimą – kai tik pradėjau vemti ji manęs paklausė “AR VEMI?“. NE, MAMA, IMITUOJU VĖMIMO GARSUS, DŪSAUJU IR LEIDŽIU TUALETO VANDENĮ KAS KELIAS SEKUNDES. ČIA TOKS BAJERIS… AR TAU TIKRAI REIKĖJO DAR PASITIKSLINTI, KAI VISKAS TAIP AKIVAIZDU? o gal reikėtų sakyti AkiGIRSTU? (nesupratusiems aiškinu – nuo žodžio “girdėti“)

Vėmiau koldūnais ir mintyse prisiekinėjau, kad tai paskutinis kartas, kuomet juos valgau. Nors šiandien atsikėlusi ir pailsėjusi suprantu, kad to pažadėti sau negaliu. Mėgstu kankintis, tad niekada nežinau, ką mano durna galva sugalvos. Nesuprantu, kodėl mano organizmui netinka koldūnai, o ne kokie brokoliai, ridikėliai, briuselio kopūstai ar salotos? Kodėl negaliu visiems girtis, kad UOJ TA DIETINĖ MITYBA MAN NETINKA ŽINAI, KUO SVEIKIAU TUO LABIAU VEMIU… Neteisingas tas gyvenimas su prakeiktais koldūnais nors tu ką.

Tapsiu modeliu ir niekas manęs nesustabdys

Savaitgalį tingėjau dirbti, tad nusprendžiau išvažiuoti pasivaikščioti į gamtą, pakvėpuoti gryno oro, pabūti su savo mintimis. Juokauju, važiavau į prekybos centrą, nes baigės micelinis vanduo, kuriuo valau savo snukį ir eilinį kartą perpildytoje rūbų spintoje neberadau ką apsirengti. Nors dievinu “Megą“, nes joje – Rituals (visos geriausios, labiausiai kvepiančios kūno priežiūros priemonės ir kvĖĖĖĖpalai), Esprit, Samsonite ir dar kelios fainos parduotuvės, kurių nėra AKROPOLY, šį kartą vizitu nusivyliau. Visų pirma, tokią gražią šeštadienio dieną prekybcentryje buvo velniškai daug vaikų – visi bėgiojo, rėkė, klykė, o parduotuvės administratorė kas dešimt minučių per garsiakalbį pranešdavo, kad kokia babulka laukia savo anūko prie posto, arba kad koks vaikas pasimetė ir laukia savo tėvų. Aš, kaip pagarsėjusi vaikų nekentėja (tiesiog nemoku su jais bendrauti), tikrai neapsidžiaugiau mažų tironų susirinkimu parduotuvėje, bet tai dar ne blogiausias scenarijus. Tiesa ta, kad nei viena parduotuvė neturėjo jokio gražaus rūbo, dėl kurio patirčiau orgazmą, apsiverkčiau ir norėčiau palikti visus savo pinigus (ty centus, būkime realistai). Nesupraskite manęs klaidingai, aš džiaugiuosi kaip tai nutinka – ačiū dievui ir velniams, mano piniginė džiaugiasi, kuomet atlieka pinigų ir jų užtenka mokesčiams sumokėti. Tačiau šį kartą aš tikrai norėjau nusipirkti sau kažką gražaus. NEPAVYKO. Bet nieko, Velykėles galėsiu pasitikti su tais pačiais praperstais treningais, kuriuos minėjau rašliavos pradžioje.

XS sijonas tilps ne tik ant kaklo

Nenoriu reklamuoti, bet minėtame prekybcentryje atsirado viena parduotuvė, kurią dievina ir reklamuoja visi hipsteriški influenceriai. Ir aš jums pasakysiu – ta parduotuvė iš tolo spindėjo prabanga ir pagarbia baime, dėl kurios kelias minutes stovinėjau prie įėjimo ir bijojau žengti pirmyn. Influencerių parduotuvėje spėjau įsimylėti beveik kas antrą rūbą – viskas blizgėjo, spindėjo, net ir mano mylimos kelnės buvo su blizgučiais! Pasijaučiau kaip pasakoje, kurią greitai sugriovė dydžių realybė. Bėda tik ta, kad visi rūbai buvo XS, XXS arba S dydžių. NEMELUOJU. Jokių S/M, M/L ar palapinių, kurias apsivilkusi jausčiausi pasaulio lieknybe. Žvelgiant į XXS, XS arba S raideles ant etikečių susimąsčiau – bliamba, kaip gerai būtų tapti XS’esinio dydžio mergina – galėčiau tilpti į viską ir tada beliktų bliauti dėl to, kad drabužiams neužtenka pinigų, o ne dėl to, kad neužtenka DYDŽIŲ.

Pačiupinėjusi kelis sijonus neblaivią akimirką pagalvojau, kad tokie rūbai man – puiki motyvacija nustoti ėsti šokoladus, čipsus ir uždominuoti bėgimo takelį sporto klube. Ir taip, tai velniškai tuščia – tuštybių tuštybė yra tai, ką dabar rašau, bet jeigu man padeda nesuėsti milkos sausainių vienu prisėdimu, tai gal ir nieko tokio, ką? Tad laikykis pasauli, nuolatinė prisižadėtoja, bet netesėtoja, tobulybė Nijolka įtilps į tą XS’inį sijoną – jūs mano liudininkai. Blogiausiu atveju, jeigu nepavyks į XS, tai į XL tikrai sugebėsiu priaugti – bent viena dydžio raidė bus ta, haha (juokiuosi ir verkiu vienu metu). Beje, šias idėjas jau išsakiau savo draugei ir save sėkmingai motyvuoju tokiais pranešimais:

Tuštybės ir kiti malonumai

Gerai, užtenka čia tų tuštybių, o kaip laikotės jūs? Ar nesusitikot su pavasarine depresija? Nes mane tai ji gerai išvertė iš klumpių. Tiesiog eilinį kartą užeina tas nepasitenkinimas savo gyvenimu, veiklomis ir prasmės dingimas iš visų įmanomų horizontų. Tada sėdžiu kaip koks lūzerė su savo praperstais treningais ir dūsauju, kad reikia išmokti priimti save tokią, kokia esu, kad nesu nei super graži, nei koks Enšteinas ir greičiausiai netapsiu jauniausia “self-made billionaire“ kaip kokia Kylie Jenner. Sakysit, kad šie nusivylimai yra antirealistiški ? Aš jums pritarsiu, bet niekas man nedraudžia retkarčiais pabliauti dėl to, kad nesu tai, ką matau socialinėje medijoje ar savo Instagramo feede. Kvaila? Taip. Beprasmiška? Taip. Bet kartais taip norisi pagedėti ir pagailėti savęs, kad tiesiog neatsispiriu pagundai.

Kitas liūdesio aspektas – suvokimas, kad bėgant laikui dingsta mano draugai. Nors tai visiškai normalu ir jų vietą pakeičia būriai kolegų, kartais suprantu, kad be savo blog’o lapų, šuns ir psichologės neturiu kam išsipasakoti ir išlieti širdies. Kartais tiesiog noriu kažkam pasipasakoti apie nesėkmingus įsimylėjimus, tragiškus pasimatymus bei kartkartėmis užeinantį vienišumo jausmą, kuris, kaip koks morčius, tai ateina, tai praeina.

Ieškau savo svajonių princo, kuris laisvalaikiu gelbėtų šuniukus

Kalbant apie vienatvę, greičiausiai pamenat, kad pasakojau, jog dabar esu tinderyje? Nu tai galiu pasakyt, kad nieko gero man iš to neišeina – aš tingiu bendrauti, tingiu ieškoti ir nuoširdžiai tikiu, kad kai sutiksiu savo gyvenimo meilę, viskas bus tarsi pasakoje. Aš vaikščiosiu po mišką ir dainuosiu
(greičiausiai Celine Dion dainą “The Power of Love“) su paukščiais, briedžiais ir kirminais, tada kažkoks nuostabaus grožio bičas atjos su savo žirgu, per penkias minutes mane sužavės savo humoro jausmu, sąmojais, papasakos, kad yra investicijas žaibiškai traukiančio tech startuolio įkūrėjas, filantropas ir šuniukų gelbėtojas laisvalaikiu, aš iš karto įsimylėsiu ir mes kartu gyvensime ilgai ir laimingai. Viskas. Kitokio varianto, kuris susijęs su ilgais ieškojimais ir dar ilgesniais nusivylimais aš nenoriu. Paprasčiausiai nenoriu nusivilti.

O dabar aš einu miegoti, nes šiandien pirmadienis ir neužilgo reikės bėgti į sporto klubą, degint riebalus, valgyt brokolius ir tapti modeliu.

Tikiuosi ir jūs laikotės neblogai.

Skanių kotletų.

-Nijolka.