O, visata, tu tikrai nori mane nužudyti – skausmingai ir be jokio pasigailėjimo. Šis sekmadienio vakaras man velniškai šūdinas – kažkokiais būdais veikdama visiškai nieko sugebėjau pasitempti nugarą, tiksliau kairį petį ir kaklą, o darant BET KĄ, net menkiausią judesį bliaunu iš skausmo, nes toks jausmas, kad kažkas dursto mėsiniu peiliu man į nugarines palendricas. IR NET NEREIKALAUJA ATIDUOTI PINIGŲ, o tiesiog sadistiškai kankina, ar jūs galit įsivaizduot? Nu eina sau koks įžūlumas!
Šį sekmadienį skaudu ne vien dėl skausmo nugaroje (nors tą daugiausia skauda), bet ir dėl to jausmo, kad lūžus kojai, dabar dar ir nugarai užknisant mane, jaučiuosi kaip pensininkė. Mano sveikata dabar yra poplintusinėse žemumose, kurioms iki grabo trūksta vos kelių žingsnių – gal geros migrenos, trydos, ar kokio sifilio.
Palieku namus ir pagaliau išeinu į gyvenimą (juokauju)
Rytoj, po 3 SAVAIČIŲ nuolatinio sėdėjimo namuose, pagaliau iškeliausiu į žmones. Tiksliau – pasidaryt manikiūro, nes nuaugęs gelinis jau gėdą darytų ir stoties darbuotojai Oksanai, kurios standartai būkim biedni, bet teisingi tikrai mažesni už manuosius. Aišku, prieš tai žadėjau ir į sporto salę užsukti, tačiau šiek tiek bijau – matot, kai paskutinį kartą ten lankiausi (spoileris – prieš TRIS SAVAITES), išeidama sugebėjau nusidrėbti prie durų ir susilaužyti savo koją, tad baugu, kad šis nuotykis nepasikartotų. Bet aš stipri, nepriklausoma moteris, sugebėsiu nugalėti savo psichologinį bloką ir uždominuoti salę geriau, nei iš kalėjimo ką tik išėjęs alfa patinas Airinas dominuoja klubines plaštakes. Tačiau dabar, šią akimirką, pasimelskime visi kartu už mano nugarą. Ačiū, namaste.
Hipsteriška istorija iš Nijolkos lūpų
Nors šis sekmadienio vakaras man tragiškas, tačiau popietė taip pat buvo ne ideali – negalvokite, kad čia dabar skundžiuosi visomis gyvenimo neteisybėmis, bet turiu pasidalinti tuo, nes HIPSTERIŠKESNĖS istorijos už šią neturėjau niekad gyvenime. Lažinuosi, kad ir jūs baisesnio hipsteriško brudo dar šiandien perskaityt nespėjot. Taip kad pasišukuokite savo barzdas, mieli hipsteriai vyrai (arba moterys, aš neteisiu, gal ir jūs turite barzdą), nusišluostykite nuo dulkių savo Vans’us mielos merginos ir paskaitykite tai, ką turiu jums papasakot. Istoriją pavadinsiu “O, Kombuča!“:
Sekmadienio popietę persodinau sukulentą, nes vargšiukas dvėso netinkamam bliūde. Vėliau kiek ištroškau ir nusprendžiau atsigerti Kombučos su kanapių arbata bei obuoliais iš eko turgelio, kurią man lūžusiai pargabeno gimdytoja. Tik kažko keistai ta Kombuča atrodė – tokia persprogus savo plastikiniam butely, bet aš neteisiu – myliu visus dydžius ir formas, net ir įtartinai deformuotas Kombučas.
Tai va, kažkaip tie likę proto likučiai nusprendė pakratyt Kombučos plastikinę “cisterną“ prieš atsidarant, kas jau buvo tragiška mintis. Tačiau grįžusi logika ir išmintis privertė palaukti kelias minutes po Kombučos sukratymo, tačiau tai menkai gelbėjo – išaušus Kombučos ragavimo ceremonijai, butelio kamštis sprogo, visą virtuvę užtvindydamas kanapių arbatos ir obuolių skonio Kombuča. Toje kombučoje skendo viskas – kojos įtvaras, megztinis, pantalonai ir, žinoma, mano gera nuotaika.
Reziume ta, kad tai buvo labai prasta sekmadienio popietė, bet smagu tekste pavartoti Kombučos vardą dešimt kartų. O, Kombuča, tu…
Įsimylėjau fotografę
Atradau naują įkvėpimo šaltinį, tai – fotografė Juno Calypso ir jos darbai, kuriuose – feminizmas, vienatvė, izoliacija ir žinoma, nepriklausomybė. Juno dažniausia dirba viena, o jos portretai su išgalvotais alter ego tiesiog gniaužia kvapą. Pasigrožėkime, mieli draugai ir nelabai:
Juno, kaip ir mano išmylėtoji Nadia Lee Cohen, sukuria labai gerą toną ir emociją – nors fotografijos bado akis savo feministiniais motyvais, tačiau jie – visai neagresyvūs, o pavojingai švelnūs bei saviironiški.
Po filmo pasijaučiau ubage
Kadangi šiuo metu esu gyva nabašnikė su savo nepatogiu kojos įtvaru merdinti ant sofos, vakarus dažniausiai leidžiu žiūrėdama romantines komedijas tam, kad palaikyčiau savo dvasią ir gyvastį naiviomis idėjomis apie meilę, laimę bei gerą gyvenimą.
Šį kartą į mano radarą papuolė filmas “Crazy Rich Asians“. Tai – naujoviška pelenės istorija, kurioje – azijietė bomžė su aukštuoju iš Niujorko įsimyli bičą melagį, kuris nesako, jog jo šeima Singapūre yra velniškai turtinga. Jie metus gyvena kartu, baisiai įsimyli ir tada bičui dašvinta, kad jie turėtų nuvaryti į Singapūrą aplankyti jo labai turtingos šeimos, kuri – ne tik, kad maudosi turte, bet dar yra totali žiurkių irštva. Visi nuo pat pirmos akimirkos vargšės bomžės azijietės nemėgo, į akis sakė, kad “gal varyk tu namo, barakuda“, nors ji net nežinojo apie milijardus ir visą laiką buvo žiauriai sutrikusi. Nepaisant šio konflikto tarp šeimos, ta pana pasirodo turinti kiaušus (netiesiogine prasme, čia ne filmas apie Tailandą) ir uždominuoja visą azijiečių šeimą, o visa istorija baigiasi laimingai (NEBIJOKITE, nesuspoilinau nieko, juk tai banali pelenės istorija).
Filmas tikrai neblogas, tačiau vieno dalyko ilgai negalėjau išmesti iš galvos – kokių turtingų būna žmonių! Ta prasme, šiame pasaulyje yra nedidelis procentas individų, kurie – žvėriškai turtingi, valdo daug nekilnojamo turto, gali surengti balių vandenyno vidury, bažnyčioje įmontuoti baseiną kojoms dėl dekoro elementų, nešioti auskarus už kelis milijonus dolerių ir negyventi nuo algos iki algos. Supraskite mane teisingai – nesijaučiu aš bomže, nors gal šiek tiek ir jaučiuosi, tačiau gyvenu visai padoriai. Kaupiu įnašą savo būstui, dirbu, uždirbu, galiu išvažiuoti atostogauti, nupirkti šuniui suknelę ir penktadieniais tradiciškai pasilepinti koldūnais ar čipsų poku, tad viskas yra neblogai. TAČIAU, kai šeima gyvena ne dviejų kambarių bute, o šešių aukštų apartamentuose, mane ištinka lengvas šokas, priverčiantis pasijusti bomžių bomže.
Geriau pagalvojus, man auskarai už penkis eurus iš HM taip pat visai mieli atrodo! O kelių aukštų erdvūs apartamentai neturi mažo sovietinio buto žavesio, nes be rusiškus šansonus naktį leidžiančių kaimynų gyvenimas negali būti gražus. TIESIOG NEGALI.
Tiek mano įspūdžių šiam sekmadienio vakarui.
Skanių kotletų.
-Klipatų klipata Nijolka.
Urtė Caspo 