Labukas mano chebryte, kaip gyvenam? Aš tai puikiai, ačiū, kad pasiteiravot. Kaip jau visi žinom (nes apsiskelbiau), man lūžo koja, o tiksliau – dešinės kojos čiurna. Tai labai smagus lūžis, mat nulūžus tampa nepatogu remti koją, nuolat jauti, kad kažkas ne vietoj su tavo kaulais. Po operacijos praėjo beveik dvi savaitės, tikiuosi, jog pirmadienį kažkas man išlups siūlus, o savaitės gale jau galėsiu išlysti iš namų į gryną orą (“ATSIDARYK LANGĄ IR IŠKIŠK GALVĄ – VA TAU IR GRYNAS ORAS“, ką rekomendavo mano mama, nepadeda. Bandžiau.) Žinote, galvojau, kad tikra svajonė yra leisti laiką namuose ir neprivalėti niekur išeit, tačiau ši “pramoga“ tapo tikru pragaru – man trūksta žmonių, trūksta judėjimo, o ir gulėjimas ant lovos bei kojos šutinimas nepatogiam plastikiniam įtvare nėra pats mylimiausias laikas šūdinam mano gyvenime. Negana to, iš ligoninės parsivežiau ir daugiau sutrikimų – kadangi esu EXTRA, pasigavau dar ir venų uždegimą, kurį man padovanojo į ranką įsmeigtas seselės kateteris. Pasirodo, negana visų gyvenimo negandų ir klaidžių posūkių (aš lyrinė kūrva, labai norėjau tai parašyt), aš dar ir kateterio plastikui alergiška – gyveni ir mokaisi naujų keistų dalykų apie save, ar ne taip draugyčiai? Beje, vienas mielas mano draugas, kuriam pasiskundžiau dėl šios bėdos nusprendė, jog tai buvo myžimo kateteris, bet žinokite ne!!! Su mano šlapimtakiais viskas stabiliai neblogai. Ačiū visiems už rūpestį. Šį kartą užsikimšo ne tas vamzdis hahaha! (Nejuokinga, žinau)
Paūmėjusi depresija ir papeikimai motulei gamtai
Visas šias dvi savaites nieko nerašiau, nes tiesą pasakius įklimpau į dar didesnę depresiją – nesiprausiau, nevalgiau (žinau, mums visiems tai bus šokas), nenorėjau su niekuo bendrauti ar dirbti. Strigau visiškoje apatijoje, kurią sukėlė vidiniai ir fiziniai skausmai. Žinote, anksčiau turėjau kairės kojos lūžį, o dabar lūžo dešinė – toks jausmas kad motulė gamta ir kiti nevidonai ant pavasario nori negražiausiais būdais su manimi susidoroti. O tai nė velnio nelengva – na, suvokti, kad mano sveikata primena ne stiprios apolonės, ėdančios vien proteiną, o labiau senos bobos, kuri jau viena koja grabe. Kaip visi jau supratom, tai manęs nedžiugina. Pradėjusi mąstyti apie visatą ir pasaulio neteisybę mano atžvilgiu, nusprendžiau pagyventi savigailoje, nes galiu sau tai leisti.
Netflixas pagydė liūdesį
Tačiau viskas pasikeitė ketvirtadienį, kai nusprendžiau kaip tikra ir atsakinga darbo liaudies atstovė, nedirbti visą dieną (priežastis? Viskas užpiso) ir vakare pažiūrėti kokį nors romantinį filmą per Netflix. Žvaira akis užkliuvo už “Isn’t it romantic“ su mylimiausia fat Amy, kurią dievinau “Pitch Perfect“ dalyse:
Ar šis filmas dar viena nulinės vertės komedija? TAIP. Ar jis kvailas? TAIP. Bet žinot ką aš jums pasakysiu? Būtent šis filmas mane, kaip kokį šūdą su pagaliu pabadė ir padėjo bristi iš savigailos. Filmo pabaigoje išryškinta žinutė mane pravirkdė – sėdėjau ir blioviau garsiai kartodama, kad viskas teisingai pasakyta, kaip tai man tinka ir kad dabar tikrai pasikeisiu (spoiler alert: melas). Galbūt jūs nuspręsite filmą pažiūrėti, tad negadinsiu malonumo ir pasakysiu tik tiek – pati esmė yra meilė sau. Ne magiškiems, seksualiems iš žurnalų viršelių nužengusiems vyrams su viagrine potencija, kalnu babkių ir limuzinu, o SAU. Tam kartais liūdnam, reguliariai gyvenimu nusivylusiam, nestokojančiam riebalinių palendricų SAU. Kitaip tariant TAU. Taip tau, skaitančiam šias bezabrazijas, hehe!
Motyvacinė citata, nes visiems tai labai svarbu
Liūdna, bet niekas negali ateiti į gyvenimą ir pradėti mus mylėti, jeigu to nepadarysime patys, mielos moterys ir mieli vyrukai, skaitantys mane!!! Visur galioja ta pati taisyklė – pradėk nuo savęs, tad šis filmas – jokia išimtis. Man galiausiai sušvito, kad laikas NUSTOTI menkinti save kiekviename žingsnyje – taikytis su kiekvieno kely pasitaikiusio durniaus kaprizais ar dienų dienas griaužti save dėl to, kad kažkam nepatikau. Turiu išmokti gerbti ir mylėti ne tik kitus, bet ir save. O tai žiauriai sunku. Sunku pripažinti, kad nesu kažkoks elektronas, turintis vien neigiamų savybių. Aš esu daugiau nei elektronas, protonas, atomas, ar dar kokia tais cheminė dalelė (chemijos mokytoja, tikiuos manim didžiuojies, kad tiek daug atsimenu iš tavo pamokų). Aš esu AŠ. Didenybė Nijolka, Kubos šeimininkė ir visai nieko bobšė. Apie kelionę į meilę sau dar parašysiu kitame įraše. TO BE CONTINUED…
Džiaugiuosi, kad būtent tą šūdiną ketvirtadienio vakarą, kai buvo velniškai slogu ir liūdna, aš pamačiau romantinę komediją su Rebel Wilson. Ji nuostabi. Beje, žinojot, kad jai 39 metai? Nu ir gerai atrodo moteriškė. Man 20+, o jau sulaukiu pastebėjimų, kad man gerokai virš 30, nu šaunu!
Myliu mamą ir Mamma Mia
Išsibliovusi po romantinio filmo nusprendžiau pratęsti vakarą kaip didžiausia vakarėlių liūtė, šelmė kvadratu. Įsijungiau filmą “Mamma Mia“, kurį žiūrėjau gal šimtąjį kartą, bet tai nesvarbu. Tai yra mano mylimiausias filmas pasaulyje, o mamos ir dukros santykiai, rodomi jame yra pavyzdiniai – to linkiu sau ir mano gimdytojai. O kai Meryl Streep dainuoja apie tai, kad daug nuotykių su dukra patyrė, bet dar daugiau – ne ir nežino kodėl, gal greičiausiai dėl greitai bėgančio laiko TIESIOG PRAVIRKDO VIDINIUS FONTANUS MANYJE. Ir vadinkite mane sentimentalia ar jautria žliumbekle (kokia ir esu), bet tai velniškai gražu. Mano ir mamos santykiai yra puikūs – ji yra pats juokingiausias gyvenime sutiktas žmogus, sugebantis visada nustebinti ne laiku ir ne vietoje prasiveržusiais juokais. Labai norėčiau, kad jūs visi žinotumėt, kokia faina mano mama, nes ji tikrai labai faina ir nežinau ką aš dabar šneku, bet va, paklausykit tos dainos ir jeigu neapsiverksite, tai susimąstykit, nes jūs gal kokios bejausmės būtybės be vidinių fontanų: https://www.youtube.com/watch?v=Zi7OXmTmgGg
NES TU TO VERTA
Nors mano smegenis ir kitas strategines vietas užpuolė depresija, savo aistrą veido priežiūrai ĮSTENGIAU patenkinti bobų grupėse feisbuke išreklamuota bodyshopo veido kauke su himalajais ir anglimi (daugiau info rasite čia. NE, tai ne reklama ir man niekas už tai nemoka, tik aš moku visiems: https://www.thebodyshop.lt/lt/produktai/veido-prieziura/drekinimo-priemones/kaukes/1290). TURIU PRISIPAŽINT, kad į bodyshopą užsuku tik dėl veido kaukių – arbatmedžių kaukė nuo spuogų yra mano didžiausia meilė, leidžianti per naktį išdžiovinti net ir bjauriausio įdaro spuogus. Taip pat vitamino E serija veidui buvo nuostabi. Na, iki tol, kol paskaičiau aprašymą ir sužinojau, kad jie į veido kremą deda silikono, kas nėra gerai mūsų odai. Plačiau apie silikono blogybes paskaitykite internetuose, nes nesu intelektualė, gal kokioj knygoj apie tai bus parašyta, nežinau. Palikime silikonus papams, tačiau netepkime jo ant savo veidų. Čia buvo Nijolkos žodis.
Tai va, ši himalajų veido kaukė labai įdomi – pradžioj užsitepi ant veido kaip kokį šūdą (tik skaniai kvepiantį), tada snukelis pradeda vėsti, o galiausiai odą sutraukia kaip geri momento klijai, sukeliant paniką, kad niekas nuo veido nenusiplaus ir kad visą likusį gyvenimą teks vaikščioti su trydos spalvos kauke. Tiesa, nusiplovė ji puikiai, tad dėl to panikuoti neverta. Po kaukės oda buvo švelni lyg naujagimio užpakalis (nieko iškrypėliško) – toks jausmas, kad mano snukio švitrinį popierių apkabino švelnus pūkelis ir iš vieškelio ant snukio nutiesė šilkinį asfaltą (kaip blogai man su palyginimais…). Labai rekomenduoju, penkioms minutėms pasijusit Bejonce.
O šiaip mano gyvenimas bėga neįdomiai, nes dažniausiai laiką leidžiu namuose, migruodama tarp tualeto, savo kambario ir svetainės (ilgas kelias po tuos 2 kambarių buto apartamentus, nors tu ką…) Labai laukiu išsivadavimo iš įtvaro, atsisveikinimo su siūlais kojoje ir kitų malonumų. Taip pat svajoju sulaukti akimirkos, kai įsigysiu normalių skutimosi peiliukų, nes nuo pilvo žemyn (taip, all inkliuziv ir kojos) dabar primenu Chewbaccos pusseserę, mačiusią depiliaciją tada, kai ant Žemės dar vaikščiojo dinozaurai.
Tikiuosi gyvenat neblogai.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 