Lūžau. Ir vėl. Nusibliovusi pakankamai dėl pasaulio neteisybės, kad po trijų metų pertraukos vėl grįžau į traumų skyrių, dabar nebeverkiu, o džiaugiuos, kad man labai pasisekė – po valandos vos nuvykus į priėmimą, man atliko rentgeną, nutarė, kad papjaus, o popiet jau sulaukiau operacijos, kuri praėjo gerai. Nors esu pasipuošusi įdegio kremu pavadinimu “Ligoninės oranžinis“, šūdinoje situacijoje radau pozityvo – lūžis ne toks jau ir baisus, o ir namo išleidžia rytoj. Taip pat labai patiko operacijos metu būti sąmoningai (tik koją nutirpdino) ir girdėti chirurgų pašnekesius, pvz: “čia reikia pjauti kaip dešrą švelniai“, “tu šviesą įsijunk, gi nieko nematysi“, “nu ne tą prietaisą padavei“ ir t.t. Ai beje, mielas gydytojau, kuriam operacijos metu skambino iš STT – tikiuos tau viskas ok.
Chirurgas su paspirtuku
Taip pat mane žiauriai linksmina (ir erzina tuo pačiu metu) chirurgas, kuris VISĄ DIENĄ važinėja su paspirtuku per palatas ir visus įmanomus koridorius. Ofkors, svarbiausia patogumas, tačiau linksma žiūrėti, kaip bičas strugglina mėgindamas po savęs uždaryti palatų duris. Nekalbu apie tai, su kokiu pasididžiavimu jis spaudžia savo paspirtuko stabdžius – tokio dėmesingumo veide pas retą keturmetį terastum.
Diedukas mane išbrokino
Kadangi šiandien negaliu statyti kojos ant žemės ar ja remtis (man lūžo dešinės čiurna), man sesutės suveikė vienvietę privačią palatą, taip iškrausdydamos dvi pusveikes bobutes į kitą kambarį. Ši perestroika labai papiktino vieną dieduką, kuris, kaip spėju, lankydavo damas. Kiekvieną kartą atėjęs jis pareiškia “NESĄMONĖ“ ir nusikeikęs užtrenkia duris. Gaila, kad senukui neužtenka mano AFRODITĖS GROŽIO ir nuverkto snukio švytėjimo… KODĖL AŠ NEGALIU PAKEISTI JŲ???
GAILESČIO NEREIKIA
Jeigu po šio posto sulauksiu verksmingų skambučių su užuojautom, tai iš karto žinokit, kad vos išėjus iš ligoninės už tai jums trinktelsiu su ramentu. Negailėkit, nebliaukit, nes aš dar kol kas ne nabašnikė. Kaip sakė mano mylimiausia lietuvių kalbos mokytoja Tuminauskienė, reikia susiimt bei papais ir alkūnėm varyt į priekį. Tą aš ir darysiu, dėl manęs neverta jaudintis.
Nuėjau į sporto salę ir susilaužiau koją
Ai, kažkas klausėte, kaip visa tai įvyko – na, net gėda prisipažinti. Šiandien ryte nuvariau į sporto kubą, persistengiau bėgdama ant bėgtakio ir sportuodama lyg ruošiantis venganų maratonui, o eidama namo netyčia nikstelėjau koją. Kai tai nutiko, iš karto supratau, kad man šikna ir kad dabar gyvensiu su dar viena lūžusia koja. Ameizing.
Sysioti basone NEGARBINGA
PS: šią naktį man neleidžia nueiti iki tūliko nusimyžt, nes nenori jog remčiau savo koją. Sesutė pasiūlė sysioti į tą basoną, tačiau mano savivertės likučiai to padaryti negalėjo. Esu po dviejų puodų kavos, mano pūslė rauda, tačiau LAIKYSIUOS IR NEMYŠIU!!!!! Siunčiu jums šilčiausius linkėjimus iš savo ligoninės lovos (su hipsterių filtru, nes tik taip atrodau mažiau kaip iš subinės ištraukta)
Noriu namo.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 