Laba diena, laba diena. Ponia Nijolka vėl užsitingėjo ir nerašė velniškai ilgai. Pasiteisinimas senas kaip pats gyvenimas – depresavau, nesikėliau iš lovos ir norėjau visiškai nieko. Net DIRBTI, o tai MAN, visiškai darboholikei yra tarsi mirties nuosprendis. Tačiau bijoti nereikia – dar nemirsiu (kol kas), tad judam į priekį.
Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad mano mokslu grįstais, išmaniomis technologijomis užtvirtintais tyrimais (mergyčka mėgsta statistikas, ok nustoju šnekėti, atsiprašau) akivaizdu, kad šį blogą labiau linkę skaityti vyriškosios lyties džentelmenai. Aš, žinoma, labai džiaugiuosi, kad mane skaito ne tik mama ir draugės, bet ir vyrukai… Tačiau, panos, visiškai nuoširdžiai klausiu: ko man trūksta, kad būčiau jums aktuali? Rašinių apie makiažą? Mėnesines? Informuokite prašau, norisi lyčių skirtumus išlyginti. Padarysiu viską dėl jūsų (viską – tai, kas reikalauja mažiausiai pastangų, tokia ši sąvoka mano žodyne).
Vasariniai džinsai vidury žiemos, nes gyveni tik kartą
Po beveik savaitės sėdėjimo namie ir nieko neveikimo, nes mano nerimo sutrikimas ir depresija uždominavo kiekvieną mano kūno bei smegenų kvadratinį milimetrą, nusprendžiau pasidaryti makiažą, apsirengti gražiausią megztinį ir nuveikti kažką kultūringo. Taigi, nuvažiavau į Akropolį, nes ką gi daugiau žiemą veikti? Negi vaikščioti lauke (slidu)? Ar eiti į parodas, spektaklius? (dabar mano fronte snobės radaras neranda nieko, dėl ko verta kelti koją iš namų, o tai sakau puikiai suvokdama apie ką kalbu – dirbu kultūros bei verslo žurnaluose, kuriuos naujienos apie įvairius įvykius pasiekia greičiausiai. Ir ne, čia nesigiriu, juk puikiai žinot, kad mano darbas šūdinas ir jo nekenčiu). ŽINOMA, kad ne – reikia varyt į akropolį, mat dar atėjo stebuklingi mano batai, apie kuriuos kiek vėliau.
Su naujais metais akivaizdžiai sumažėjo mano intelekto likutis, tad nusprendžiau šiandien iš namų išeit ne tik su gražiausiu megztiniu bei makiažu, bet ir su vasariniais džinsais, nes pasirodė, kad tai nerealiai brandus sprendimas dėl šių priežasčių:
1. Reikia ruoštis vasarai ir pratampyt džinsus, kad nebūtų kultūrinio šoko atėjus laikui.
2. Aš karšta moteris, galinti savo šlapimtakių infekcijoms parodyti špygą – darau ką noriu, juk blakstienas prisiauginęs Grigaitis minėjo, jog gyveni tik kartą, bet ne du. Taigi, nevengiu rizikos gyvenime ir tai akivaizdu.
Nu tai va, užsidėjusi džinsus pajaučiu, kad nelabai patogu kažkaip – biškį spaudžia, gal susitraukė spintoj… (ką aš durna, kad kitaip galvočiau? Ar kad SUSTORĖJAU PO ŠVENTINIŲ UŽSTALIŲ?) Bet nieko, tikrai prasitampys, čia grynai dėl to, kad buvo ilgai nenešioti. Įlipu į mašiną, važiuojam su mama į Akropolį, nes viena nenoriu važiuoti, o ir mama su privalumais – turi daugiau pinigų nei aš… Minutėlę nutilau ir pradėjau prasmingą pokalbį su savo gimdytoja:
Aš: jeigu aš ilgesniam laikui nutilsiu ir nustosiu su tavim šnekėt – tai tu nebijok, viskas ok.
Mama: ta prasme?
Aš: nu kelnės žiauriai visur spaudžia, gali būt, kad nualpsiu greitu laiku.
Bet nenualpau – vis pozityvas šiai dienai. Metai tai nauji, o intelekto proporcingai vis mažėja. NU SMAGU.
Stebuklingi batai ir Dievo apsireiškimas
Kadangi šis blogas – tuštybės pertraukėlė, papasakosiu nuostabią, širdį virpinančią istoriją apie savo STEBUKLINGUS batus, dėl kurių kelionė į akropolį įgavo prasmę. Taigi, jau metus laiko nešiuoju PAČIUS NUOSTABIAUSIUS, LENGVIAUSIUS, PATOGIAUSIUS, SEKSUALIAUSIUS, MAŠINOS PEDALAMS DRAUGIŠKUS BATUS. ATSAKAU SAVO GYVYBE – jie tikrai patys geriausi batai pasaulyje. Galbūt pamanysite, kad juos gali nešioti tik vidurinio amžiaus kičui besimeldžiančios rusės, tačiau aš nesutinku – su savo batais jaučiuosi kaip roko žvaigždė, ar bent jau disco karalienė:
Liūdna žinia ta, kad šie batai kaip reikalas nusidėvėjo – jau pasikultūrinti su šiom kurpaitėm nelabai išeisi, tiesiog prarasta prekinė išvaizda. Tačiau kaip visi žinom – išvaizda dar ne viskas. Man visiškai vienodai, kad jie apsitrynė, nes tai PATYS GERIAUSI BATAI PASAULYJEEE, nešiosiu juos visą gyvenimą ir nusinešiu juos į grabą.
Žinoma, turiu būti realiste ir suvokti, kad reikia pradėti ieškoti pakaitalo šiems puikiems batams, kol dar turiu laiko ir nesu basa. Tai va, praėjusią savaitę nuėjau į “Ecco“ batų parduotuvę, iš kurios praktiškai visi mano patogūs batai (du kartus per čiurną lūžusi koja nepalieka vietos batų pasirinkimui – nešioji tai, į ką telpi ir kas nebrūžina randų). Prisimatavau visokių batų, leidau pardavėjoms pažvengti iš savo Kalėdinių kojinių (šventės baigėsi, bet Kalėdinių kojinių tikrai nenustosiu nešioti, aš ne tokia turtinga), tačiau niekas nesužavėjo mano širdies, niekas nepakerėjo taip, kaip kadaise šie batai… Išsimatavusi visus batus ir pervargusi, nes tai sunkus ir daug energijos reikalaujantis darbas, savo mamai, su kuria buvau parduotuvėje (labadiena, moteriškė turi pinigų, tad neatsisakau jos draugijos – mama, jeigu skaitai šias eilutes, aš JUOKAUJU, tu nuostabi, čia tik bajeris ok) pasakiau: “žinai, jeigu man kas netikėtai sutiktų DUOTI tuos mano numylėtuosius batus iš senos kolekcijos, kad ir juodos nykios spalvos – aš atiduočiau jiems savo inkstą ir apsiverkčiau šią akimirką“. Pažvengusios iš šito nejuokingo mano bajerio atidavėm visus batus pardavėjoms, tada mama nuėjo iki tolimiausios parduotuvės lentynos ir pašaukė mane. JOS RANKOSE PUIKAVOSI JUODI TOKIE PATYS MANO NUMYLĖTI BATAI. IR KAIP aš galiu netikėt, kad DIEVO nėra? Ta prasme, tai gyvas įrodymas, kad jis yra, kaip kitaip tie senos kolekcijos batai dar būtų buvę parduotuvėj, laukdami manęs? Mano akyse suspindo ašaros, užsisakiau batus į parduotuvę, nes nebuvo mano dydžio (kem pirmo, didžiapadžiai, kur jūsų rankos opaaa, juokauju, nekelkite rankų) ir ŠIANDIEN PAGALIAU juos atsiėmiau. Dievas yra. Ar bent jau kažkas, kas suvokia, kaip sunku rasti padorius patogius batus.
Džiaugiuosi, kad taip entuziastingai parašiau tokią neįdomią batų istoriją. Tačiau gal ji visai įdomi, nes atradau batų Dievą? Niekada negali žinot. Užtenka dvasingų dalykų, leiskite man pasiskųsti gyvenimu. Tiksliau – kurjeriais.
Kurjeris vaiduoklis – ar tai legalu?
Vakar turėjo atvykti viena gan reikšminga siunta per UPS kurjerius. Džiaugiausi, laukiau jos – pagaliau savo niūriam gyvenime jutau prasmę. Kadangi esu freelancerė – dabar pastoviai sėdžiu namuose ir dirbu iš savo lovos, nes galiu sau tai leisti – visas siuntas kreipiu į namus. FREELANCO PRIVALUMAI xD (realiai tai vienintelis privalumas, prisiekiu). Ilgai laukus siuntos taip ir nesulaukiau, tad nusprendžiau vakarop važiuoti į akropolį. Rakinu sau ramiai duris… ir KĄ JŪS SAU GALVOJAT – ant durų rankenos randu užkabintą kurjerio lapelį, kuriame rašoma, kad šis negalėjo pristatyt siuntos, nes aš nebuvau namie. PASIKARTOSIU – aš BUVAU namie, esu suknista freelancerė, kurios biuro uniforma – pižama, aš nuolat sėdžiu namie, tai kaip čia suprast? Negi jis negalėjo paskambinti Į DURIS? Mano skambutis kuo puikiausiai veikia, visai kaip telefonas ir šuo vis dar turi puikią uoslę ir klausą – Kuba būtų iš karto sureagavusi, jeigu kas bruzdėtų prie durų. Niekaip nesuprantu kaip tai galėjo įvykti – namuose viena būdama tūlike sėdžiu su atlapotom durim (nes vienatvė ir savotiškas fetišas, plius mano šuniui gal ko prireiks iš manęs, noriu būti pasiekiama), prausiuosi irgi su atlapotom (ekshibicionizmo pakraipa) – kaip galėjau negirdėti kurjerio? O gal jis kažkoks pusiau vaiduoklis pusiau žmogus, sugebėjęs išlikti nepastebėtas? Jeigu taip, nuo kada vaiduokliai gali dirbti kurjeriais? Nu žiauriai įdomu – budėsiu rytoj nuo pat ryto prie durų, kad jį slapčia klijuojantį lapuką ant mano durų, kad nesu namuose, galėčiau pričiupti. Detektyvai…
Niekada netapsiu influencere
Pabaigai linksmesnė istorija – o gal ir liūdnesnė, nes tai parodo mano menką technologinį išprusimą. Internetuose vis matau straipsnių apie facetune programėlę, kuria gali belenkaip nusifotošopinti bjaurų savo veidą, nusisiurbti riebalus taip, kad net ant sienos, prie kurios stovi, pasimatytų ir panašiai. Pagalvojau, kodėl gi man neišbandžius šio stebuklo? Gal pagaliau galėsiu tapti influencere, nes veidas atitiks standartus? Jeigu gali mano mylimi Kardashianai – galiu ir aš! Atsisiuntusi programėlę supratau, kad nieko man čia neišeis ir nieko aš negaliu – mano įgūdžiai yra APGAILĖTINI, tik pažiūrėkit:
Aš bandžiau kiek pasikoreguoti veido bruožus – visiškai be jokio humoro, bet gyvenimas ir kažkoks appsas automatiškai iš manęs juokiasi ir viskas gaunasi klaikiau negu buvo prieš tai. Ironiška, tikrai. O norėjau tik Kardashiana tapti… Nors nesu influencerė, mane galite sekti Instagram’e bei snapchate nick’u “nijolka_vanity“ – bendraukime ir verkime dėl savo šūdinų gyvenimų drauge!
Viskas, einu miegoti. Jau 3:30 RYTO, omg aš tokia RIOT nemiegotoja, paskui dar kurjerį pramiegosiu….
Skanių kotletų.
-Nijolka
Urtė Caspo 