Labas mama ir trys sekėjai, kurie vis dar mane skaito ir tikisi, kad po kelių savaičių tylos dar grįšiu bei kad per tą laiką nemiriau žiauria, negailestinga mirtimi. Ačiū jums, gerbiu jūsų užsispyrimą ir viltį, kad dar kažkada prabilsiu. Jūs – mano šviesa, tamsa, prožektorius ir žiebtuvėlis viename asmenyje. Žinau, kad šie žodžiai turi lygiai nulį logikos, bet vis tiek niežtėjo nusišnekėti. Namaste.
Ir vėl depresijos, nu kiek galima?
Nauji metai man eilinį kartą prasidėjo senu geru nepilnavertiškumo kompleksu, kuris kaip kokia pikta dvasia (šios blogybės neišvaro nei šventinto vandens gėrimas mėnesienos šviesoje, nei druskos pilstymas per petį, apie kuriuos sužinojau iš Lietuvos raganų ir etatinių psichiatrinės lankytojų būrėjų grupės “Nori tikėk, nori – ne“ Feisbuke) pradeda griaužti senais gerais: “Kiti tai po pasaulį keliauja, o KĄ TU GERO DARAI?“, “Kiti tai turi daug veiklų, o tu?“, “Kiti kaituoja, laisvalaikiu daro apyrankes iš makaronų, žiedžia puodus, šoka pilvo šokius, mokosi mandarinų kalbos, o tu berazume tik rašai, rašai, kaip nuobodu… Kokia tu nuobodi…“
Nors protingi žmonės (ne aš) žino, kad lygiuotis ir sekti kitų pavyzdžiu yra daugiau nei kvaila, nes kiekvienas esame skirtingas, o ir mūsų gyvenimo tikslai nėra viena gera, visiems universali “štampofkė“, vis tiek kartais susimąstai, kad kiti daro daugiau, o tu tiesiog nevykęs produktas, kurio net nukainuoto ir išėjusio iš galiojimo niekas nežada pirkti. Net ta vieniša močiutė, einanti į parduotuvę per SENJORŲ DIENAS tavęs nenori pirkti savo katėms palepinti. Nežinau, ar čia gera metafora, tiesą sakant nelabai man su jomis sekasi, tai va.
Tokios mintys – viena didelė psichologinė savižudybė. Kuo labiau jomis gyveni – tuo liūdniau darosi. Tačiau tikiu, kad šią fazę ryškiau ar blankiau patiriame kiekvienas. Juk nuo mažens tėvų įskiepytas “KODĖL DEVYNIS GAVAI IŠ MATEMATIKOS KONTROLINIO, O NE DEŠIMT“ sindromas kalba apie tą patį “tu esi per mažai ir tai, ką darai yra per menka“. Ironiška, anksčiau šiomis frazėmis mus džiugino tėvai, tačiau suaugę patys kalam tą pačią litaniją nieko neprašomi. Bet kaip to nusikratyti? Kaip atsikratyt to jausmo, kad tu ir tavo darbai – per menki? Prie šito klausimo aš sunkiai dirbu – kai žinosiu atsakymą, būtinai pasidalinsiu. Nors ne, greičiausiai užpatentuosiu kaip sėkmės receptą ir susižersiu milijonus, tapusi GYWIANIMO mokyklos koučere. Paskui nusipirksiu daugiabutį, kuriame apgyvendinsiu visus benamius šunis ir mes visi laimingai gyvensim, bet dabar ne apie tai.
Nesupraskite manęs klaidingai – manyti, kad gali daryti daugiau ir geriau nėra toks visiškas blogis. Su saiku tai – varomoji jėga, padedanti siekti savų tikslų bei svajonių be prašalaičio stovėjimo šalia su bizūnu (motyvacijai pakelti). Bet kai tai pereina į kraštutinumus, kuriuose tik juoda ar balta – tampa baisu. Ir liūdna. Velniškai liūdna.
Kai nepilnavertiškumo zaraza pradeda mane terorizuoti su savo “O KITI DARO DAUGIAU IR GERIAU“, įjungiu logikos likučius ir pradedu mąstyti: “na bet ar tikrai aš norėčiau kaituoti kaip tai daro kiti? Ar verti karolius iš makaronų? ARBA žiesti puodus bei eiti į chorą dainuoti liaudies dainų apie nusvirusius beržus?“ Atsakymas būna: “NE. Aš to nenoriu.“ Tai kokio velnio aš vis dar bandau pritempti į savo daržą tai, kas kitus daro laimingus? Juk tai visiškai neveiksmingas reikalas. O liaudies dainos apie beržą chore neišspręs mano problemų ir nepastūmės siekti savo tikslų bei tikrų svajonių. Pabrėžiu – TIKRŲ svajonių, o ne tų, kurios tikime, kad mūsų gyvenimą pavers tobulai nuostabiu, nes kažkam jos suveikė.
Šiuo minčių kratiniu tiesiog noriu pasakyti: „nepilnavertiškume, eik velniop“. Jeigu kažkam širdis džiaugiasi turint daug kontrastingos veiklos, N hobių, būrelių, jogos sesijų bei budizmo seansų – nuoširdžiai už jus džiaugiuosi. Kaip sako makiažo meistras ir gyvenimo dyva John Maclean: “you do you“ – jūs esat vo 👍.
Tačiau šiame gyvenimo etape aš eilinį kartą esu pasimetusi – nežinau ko noriu, kas esu, o visi mano darbai atrodo beprasmiai. Nesupraskite manęs klaidingai, aš noriu gyventi, myliu gyvenimą, tačiau dabar esu nemenkoj šikskylėj, į kurią pati įkritau. Bet nieko tokio – antidepresantais, papais ir alkūnėm pasiramstysiu bei kažkaip išsikapstysiu – ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai jaučiuosi susimovusi. Tik pralaukti tą prastą laiką, kai nematai prasmės ir jėgų, o palaikymo iš šalies nėra, tampa beprotiškai sunku.
Lyrinis nukrypimas
Kad ir kaip ten bebūtų – grįžtu į savo blogą, susivaidensim šį penktadienį, tikiuosi linksmesne nata. O dabar belieka prisipažinti, kad man į paštą atėjo kažkokia siunta iš PORTUGALIJOS, o aš nei nenutuokiu, ką ir vėl užsisakiau. Kas tai galėtų būti? SUKNELĖ? KAVOS APARATAS? Kebabas? Neturiu žalio supratimo. Bus smagu sužinoti – čia kaip dovana SAU nuo SAVĘS, tik netikėtumo faktorius absoliučiai išlikęs. O, Nijolka, gal tu ir esi depresuojanti nevykėlė, bet dar ir visiška ŽIOPLĖ.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 