Sveikučiukai, štai ir vėl aš čia, pusiau gyva, nes Kalėdos man padovanojo ne tik priaugtus kelis kilogramus, paūmėjusią depresiją ir keletą menkniekių, bet ir GRIPĄ SU SLOGA. Esu labai dėkinga už tą paskutinį – vis tiek naujaką sutikti planavau lovoje, tad dabar būsiu cool panyčka ir turėsiu realią bei pateisinamą priežastį neiti kažkur švęsti Naujų metų su draugais. Kai rašau, kad su draugais – turiu omeny savo šeimą, o tiksliau mamą ir šunį, nes nieko daugiau neturiu. YOLO, kaip sako jaunimas. O kaip jūs laikotės? Nu smagu, kad puikiai, fainai pasikalbėjome.
Padėjau ciucei Mikiui grįžt namo
Ryte visą dieną prie mano langų lojo šuo. Velnias, širdį suskaudo, šuniškas motiniškas instinktas prabudo, tai su visa pižama, neplauta galva ir gripu su sloga nuvariau ieškot to lojančio padarėlio. Nusileidusi prie laiptinės pamačiau mažiuką šuniuką baisiai išsigandusį – nei dešrytėm, nei mėsytėm, niekaip neprisikviesi, nors tu ką. Mano nijolkiškas žavesys jo nė kiek neviliojo… Šuniukas vos pravėrus duris nuvarė į laiptinę, o aš supratau, kad manęs lauks laiptų cardio, nes reikia jį kažkaip pagauti ir nufotografuoti, kad per feisbukus pasidalinčiau. Juk viltis – durnių motina: tikiesi geriausio, kad visų paklydusių ciūcių kažkas laukia jaukiuose namuose…
Ruošdamasi savo laiptų cardio (po kelių savaičių ėdadienių tai – sunki, bet reikalinga treniruotė siųsta iš DANGAUS) prasilenkiau su niekad nesisveikinančiu kaimynu, nešančiu šiukšles. Pamatė jis tą šuniuką ir nedraugiškai paklausė, ar jis mano. Atsakiau, kad ne (kol kas – nu negi meluosiu, kad įsivaikinau…), bet bandau jį sugauti paieškomo fotosesijai. Tas kaimynas man papasakojo, kad jau matė panašaus žvėriaus skelbimą rajonų grupėje. Išsitraukęs telefoną parodė fotografiją ir ką jūs sau galvojat!!! Akurat, šuniukas labai panašus – paskambinau paliktu paieškomo gyvūno šeimininkės numeriu, atsiliepė moteriškė ir pranešė, kad tuoj pat atvažiuos jo pasiimti. Kol laukiau šeimininkės pradėjau panikuoti – o jeigu ne jos šis persigandęs šunėkas? Tariama šeimininkė apibūdino šunį kaip “nu toks kaip vokiečių aviganis, tik dešimt kartų mažesnis“, kas tiesą sakant man nepadėjo, nes kiekvienas dalykus įsivaizduojame savaip. Mano vidinė paranoja toje laiptinėje tiesiog pašėlo – pradėjau galvoti, o ką tada reikės daryti jeigu šuo ne jos? Ir ką aš darysiu su niekieno šunimi, juk į prieglaudą tikrai nevešiu, teks dabar auginti, bet kaip jis sutars su mano autiste Kuba? (kitas mano šo, kuris visiškai nedraugiškas) Tada jau galvojau, kaip reikės juos auginti atskiruose kambariuose, kokį vardą naujam augintiniui duosiu ir panašiai. Stovėjau laiptinėje ir galvojau apie savo gyvenimą bei tą persigandusį šunį, kurio likimo valioje palikti TIESIOG negaliu…
Bet ačiū dievams ir visiems demonams, kad šeimininkė MIKĮ atpažino, o šis vos ją pamatęs šoko į jos glėbį bei įjungęs savo uodeginį propelerį pradėjo vizginti savo uodegikaulį. Istorija pasibaigė laimingai – ciuce Mikis jau pas savo šeimininkę! Pasirodo, Mikis ryte išsigando fejerverkų ir pabėgo, nes šeimininkai kažkokie laisvos sielos žmonės, nepripažįstantys šuniškų pavadėlių, leidžia šuniui vaikščioti laisvam… Moralas būtų toks, kad šiuo klaikiu ir šunims ypač baisiu metu, atidžiau saugokim savo brangenybes – šunius, katinus bei žiurkėnus, barsukus, činčilas ir panašiai. Juk ciūciams nepaaiškinsi, kad ne trečias pasaulinis karas prasidėjo, o kažkoks durnius petardą paleido. Petardistai, o jūs tai eikit naxuj ir niekada iš ten nebegrįžkit. Čia buvo Nijolkos žodis.
Pasižiūrėkit į Mikį, kurio povyzą spėjau įamžinti. Nežinau, kurioje vietoje jis čia į vokiečių aviganį panašus, bet nesvarbu:
O tu, Miki, mano naujas drauge (netikiu, kad skaitysi mano blog’ą, nes nežinau, ar moki skaityti, bet jeigu kada skaitysi – tai ši eilutė skirta tik TAU), ciuce tu mielas, saugiai grįžk namo, nebėgiok daugiau vienas nuo fejerverkų ir skanių tau kauliukų!
Įsimylėjau tave, bet džiaugiuosi, kad grįžai namo.
O jums skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 