Blogmas #24: pavėlavusi rašliava ir depresyvūs virkavimai

“Sveiki, draugai ir nelabai. Pagaliau kartu priėjome liepto galą – BLOGMAS PABAIGĄ, dėl kurios mano infarkto laukianti širdis liūdi, bet tuo pačiu ir džiaugiasi. Pagaliau nereikės man virkauti dėl to, kad nėra ką rašyti, grįšime į įprastą režimą ir jūs nuo mano pezalų nepervargsite“ – lygiai tiek buvo parašyta prieš tris dienas, kuomet oficialiai blogmas turėjo ateiti giljotina, tačiau aš ir vėl susimoviau. Nesugebėjau parašyti visiškai nieko ir dėl to jaučiuosi tragiškai.

Žinote, aš esu perfekcionistė, iš savęs reikalaujanti velniškai daug ir kai aš susimaunu, save dar ilgai gręžiu bei nesugebu išjudėti iš kritinio taško. Šis kartas – ne išimtis. Pykau ant savęs, kad nieko nerašiau, o tikrai norėjau – galvoje vis kračiau tekstą, bet parašyti neišdrįsau, nes esu feilų feilas. OK GANA VIRKAUT apie tai, kaip susimoviau ir leiskite man išlieti visą per kelias dienas sukauptą nusivylimą savimi. Užsisekite saugos diržus, pasiimkite servėtėlių, tamponų ir važiuojam. SPOILER ALERT: jeigu jums ne prie širdies mano bliovimai apie tai kokia aš šūdo krūva, praleiskite šią rašliavą ir susitikime penktadienį. O dabar metas bliaut. Aš jau apsiverkiau, taigi puiki įžanga padaryta.

Nijolka vs depresija

Niekam nėra paslaptis, kad kovoju su depresija, kurią turiu gerus penkis metus. Mano santykiai su ja – kaip amerikietiški kalneliai: tai kylam, tai žviegdamos leidžiamės ar pamirštam užsisegti saugos diržus bei iškrentam iš kelių kilometrų aukščio ir panašiai. Prieš kelis mėnesius man taip pablogėjo, kad nusprendžiau pradėti vartoti antidepresantus, nes nesusitvarkiau nei su savo nuotaikomis, nei emocijomis, nei radau prasmės gyventi. Turiu pripažinti, kad visada neigiamai (babutiškas “KAM TA CHEMIJA“ prasimuša) žiūrėjau į vaistus, labiau pasitikėjau psichoterapija, kuri vienintelė gali realiai išspręsti problemas, o ne uždėti raminančių tablečių kepurę ir įsivaizduot, kad gyvenimas yra wow zjbs. Tačiau supratau, kad reikia išbandyti ir juos, nes pradėjau bijoti dėl savo gyvybės: gyvenau pastovioje paranojoje, buvau irzli, liūdna be priežasties, o galvoje piktybiškai veisėsi suicidinės mintys. Tiesa, mano vaistai – patys lengviausi, reguliuojantys nuotaiką, bet nė velnio jie neveikia. Štai ir vėl, po mėnesio stabilaus periodo išgyvenu tikrą vidinį košmarą, jaudinuosi dėl visko iš eilės ir nesu laiminga. Apskritai, gyventi nusivylus savimi yra mano supergalia. Žinote, aš tikrai nuoširdžiai noriu būti laiminga – skaitau knygas apie laimę ir jos pritraukimą, klausausi įkvepiančių kalbų per youtube, perku sau daiktus, kurie MANAU, kad padarys mane laiminga, leidžiu laiką su draugais, bet niekas nepadeda. Aš nuolat jaučiuos kaip bevertė, neturinti ką pasakyti pseudointelektualė, bandanti apsimesti, kad jos gyvenimas nėra vienas didelis fail’as. Bet jis toks yra. Ir metas tai priimti.

Susimoviau dėl vakarėlio

Šiandien eilinį kartą nusivyliau savimi, nes planavusi važiuoti į įmonės vakarėlį paskutinę minutę apsigalvojau ir nenuvykau. Kodėl? Nes jaučiausi blogai, neturėjau nuotaikos ir jokio noro, o tie žmonės man tokie geri ir draugiški. Aš TURĖJAU nuvykti ten, bent parodyti pagarbą, bet nesugebėjau. Kažkas mano galvoje uždėjo mentalinį bloką, kuris neleido pasijudinti iš vietos. Supratusi, kad nevyksiu ir nuvilsiu N žmonių, pradėjau pykti ant savęs – turėjau gerų norų, norėjau ten vykti, bet to nepadariau. Apgailėtinai liūdna. Beje, nesugebėjau jiems pasakyti, kad dėl savo mentalinės būklės neatvyksiu, tai pamelavau… ir dėl to jaučiuosi dar blogiau – kodėl tiesiog nepasakiau tiesos? Juk visiems būna tamsių dienų, ar šiaip kokių juodų debesų užplaukę, bet štai Nijolka, nenorinti nieko įžeisti pasirenka melą, dėl kurio pati jaučiasi šlykščiai. Aš nemėgstu meluoti, melas man lyg prakeiksmas – jei tik pameluoju, nesvarbu kam: mamai, seneliams, draugams ar random nepažįstamiems, visada prisimenu kiekvieną melą, kuris lyg koks vaiduoklis mane sekioja ir naktį neduoda miegot. Taigi, jeigu tik galiu – nemeluoju ir to jokiuose santykiuose nepropaguoju. BET ALIO LABA DIENA, kaip devyniasdešimtaisiais Britnė dainavo: “ups I did it again“. Tai ir sėdžiu dabar, nervuojuos, kad pamelavau. Ar buvo verta? Visiškai ne.

Bandau statyti savo gyvenimą, ieškoti įdomių darbų ir projektų, bristi iš viso emocinio šūdo, bet tai velniškai sunku. Tiesiog jaučiuosi kaip kažkoks nevykęs projektas, į kurį buvo investuota daug Europos sąjungos pinigų, kurių išleidimas visai nepasiteisino. Nežinau, ar logiškai paaiškinau savo savijautą, bet tokios mano dienos šiuo metu. Pilnos nusivylimo.

Nijolkos fotobomba

Gerai, kad retkarčiais mano nuotaiką pakelia Jovitas, kažkada dalyvavęs Xfaktoriuje (ir žinoma jo nelaimėjęs dėl talento stokos). Jo feisbuke galima rasti baisių karaoke perdainuotų gabalų (beveik kaip šūdo gabalų, labai panašu) ir nerealių fotkių, kurias Jovitas papuošė įvairiais efektais iš devyniasdešimtųjų. Štai:

Pamačiusi šias NUOSTABIAS fotografijas pagalvojau – nu šakės kaip fainai atrodo, kodėl gi ir man neįnešus į savo nuobodų ir depresovą gyvenimą šiek tiek spalvų ir kičo? Štai kas man gavosi:

Kai Disney princesės sutinka rusų carus, gauname šį vizualą ir mane – ką tik pabudusią kelias dienas nesipraususią princesę. ŽYDŽIU KAIP GĖLĖ…

Čia aš po rytinės maldos, kurią pabaigiau verkdama, nes prisiminiau, kad vis dar esu neištekėjusi, o čigonų kultūroje jau būčiau absoliuti senmergė, nes jie visi ten tuokiasi trylikos metų. Paverkusi dėl vienišumo prisiminiau, kad ant BAJERIO darydama pagurklius atrodau labai jau tikroviškai, kas greičiausiai reiškia, kad po kelių metų tai taps nebe bajeriu, o realybe.

Čia aš, po trumpo penkių valandų pietų miego, nusprendusi pasidaryti dar vieną koliažą, kad įsitikinčiau, kad manasis užtinęs grožis (nes pusdienį nebuvau nusimyžt) pilnas natūralumo, niekur nedingo.

Čia aš su rusiška barbe ir mes esame dvi lezbietės, kurios gyvena toje pilyje po dešine, vietinių vadinama cerkve.

Čia aš galvoju apie praėjusius metus ir kaip išgyventi dar vienus nenusižudžius ir nepastorėjus. Labai gilūs pamąstymai, iš tiesų. Taurėse – nealkoholinis šampanas, nes mes ALITOS šampės šiame bloge tikrai nereklamuojame.

Taip aš ir gyvenu šiuo metu – reguliariai liūdžiu, verkiu, daug valgau ir naiviai tikiuosi, kad kiti metai bus emociškai stabilesni už šiuos. Beje, ryt iš pat ryto einu pažiūrėti Merės Popins filmo ir naiviai tikiuosi, kad Emily Blunt nenusileis mano dyvų dyvai, miuziklų Beyoncei Julie Andrews. Laikom kumščius.

Skanių kotletų.

-Nijolka.