Šiandien sakiau, kad kepsiu imbierinius sausainius, nes prabudo manasis moteriškumas, vidinė šeimininkutė ir panašiai. O, BET tačiau velniškai susimoviau ir papasakosiu kodėl.
Nepažįstamas plikis, kuriam daviau žaibą
Pirmiausia nuėjau į treniruotę, uždominavau kiekvieną treniruoklį, smagiai sau prakaitavau ir deginau riebalines palendricas, o pasibaigus šiai kankynei nuėjau mautis batų ir ieškoti savo kuprinės. Man dedantis batus, prieina kažkoks jaunas plikis su moteriško kirpimo maike (na žinot, sporto fanatikai tokias nešioja, kur didžiule iškirpte ir spagečių formos rankovėmis, įmetu pvz:)
ir pradeda kalbinti visiškai netikėtai, nes nei aš jo pažįstu, nei graži ar įdomi esu, nei dar kažką. Sako jis man: “na, ar jau pasportavai?“ Tokiu truputį neteisiant, tačiau “greičiausiai gėjus“ tembru. Aš visiškai pasimečiau, nes nesu pratusi prie socializacijos sporto salėje. Atsakiau: “jo“, kaip mandagi, bendraujanti ir iškalba nesiskundžianti mūžikė. Galvojau, po mano daugžodžiavimo šis dialogas baigsis, tačiau jis pasakė: “nu tai tu šaunuolytė, duok žaibą“ ir ištiesė man kumštį. O tu šventa karve, mane ištiko visiškas šokas – buvau giliai įsitikinusi, kad visi tie DUOK ŽAIBĄ išėjo iš mados, kai dar buvau mokykloje, tačiau klydau, wow koks oldskūlas, viską ten. Susigėdusi dėl to, kad jis žaibuoja su visiškai nepažįstama pana, iš mandagumo daviau tą žaibą atgal ir greitai išėjau iš sporto klubo. Neslėpsiu, po tokio pokalbio su žaibu nesijaučiau super jaukiai, bet ką padarysi.
Pasiklydau Norfoje
Po sporto salės buvau sumąsčiusi eiti ieškoti imbierinės tešlos, glaisto bei papuošimų savo sausainiams, kuriuos mano prabudusi vidinė šeimininkė nusprendė iškepti. Kadangi mano sporto klubas yra šalia Norfos, o kitos parduotuvės man toli, pagalvojau OKEY, negi eisiu kitur, davai varom į norfą, greitai viską susipirksiu ir lėksiu namo kepti savo sausainių iš gatavos tešlos. Tiesa, ši Norfa – XXL, ne tik kaip mano subinė, bet ir pati žiauriai didelė, o apie tai pagalvojusi nebuvau. Nemeluojant, pusę valandos ieškojau cukraus glaisto, tada suprakaitavau visai kaip salėje, tačiau jo neradau. Pagalvojau, ok, nerandu glaisto, bet einu tešlos – spėkit ar ją radau? NE. Dar sugebėjau pasiklysti Norfos vaikų žaislų skyriuje, vos neapsiverkiau, supanikavau ir pagalvojau “bliamba, gal tuo pačiu ir spagečių vakare išsivirsiu su mocarela ir pomidorų pasta? Kokia puiki mintis“. Tą akimirką pasirodė, kad makaronus bus rasti lengviau, nei tą suknistą imbierinę tešlą. Pasičiupusi makaronus ir mocarelą prisiminiau, kad atėjau čia sausainių – nuėjau ieškoti jiems papuošimų. Neradau jų nei prie prieskonių, nei prie sriubų iš pokelio, susibiesinau, supratau, kad nenoriu aš nei tų spagečių, nei tų mocarelų ar tų sausainių – lai visi eina NAXUJ su tokia parduotuve, kurioje nieko negalima rasti. Tada nuėjau, padėjau visas savo prekes į vietą, supratusi, kad nieko negaliu rasti be mamos pagalbos – aš BEVILTIŠKA. Kai ruošiausi eiti lauk iš tos parduotuvės prisiminiau, kad man baigėsi dezodorantas – juk nevaikščiosiu smirdanti, gėda…. Šiaip ne taip radau tą dezodorantą, nors atėjau imbierinės tešlos ir nusprendžiau, kad nuotykių man gana ir kad pasiduodu – pabandysiu rytoj susižvejoti ingredientus kokioje Maximoje, kai daugmaž žinosiu, kas kur sudėta. Eidama link kasų supratau, kad pasiklydau dar kartą – mūsiškė Norfa labai įdomiai išdėstyta. Ji neturi vitrinų, pro kurias tiesiog praeini – NE. Ji turi tokius labirintus, kuriais einant ir padarius posūkį į klaidingą pusę atsiduri aklavietėje – čia lyg koks išlikimo žaidimas, po kurio penkių minučių apsiverkusi trokščiau mirties. Reziuomuojant šį pasakojimą – susimoviau parduotuvėje ir neradau nei vieno reikalingo ingrediento. Nors bendrai meluoju – teko rasti vieną stendą su kepimo milteliais ir vaniliniais cukrumis bei GELTONU glaistu. Jokios kitos spalvos – tik geltona. Blet, kaip ant tų sausainių ta geltona atrodys, ką? Aš čia saulėgrąžas imbierines darysiu, ar saulę? Su žiema geltona visiškai teigiamai nesisieja – nebent su geltonu sniegu, apie kurio gerumą jau spręskite patys. Visiškas FAIL, bet mielieji skaitytojai, aš nepasiduosiu.
Oficialiai bedarbė
Atmetus visas sausainių nesėkmes ir nenusisekusius bandymus tapti TOP šeimininkute, šiandien pagaliau susitaikiau su mintimi, kad išėjau iš darbo – man išmokėjo paskutinį atlyginimą, tad su darboviete jokių nebaigtų reikalų nebeliko. Ir tai velniškai keista, aš jums pasakysiu. Vis į galvą kalasi įvairūs sentimentai. Mes atsisveikinome be jokių ašarų ar kokios dramos – tiesiog metas pokyčiams ir judėjimui į priekį. Neslėpsiu, išeiti iš darbo ir freelancinti niekada nėra lengva – baisu, kad kurį laiką nebebus pastovių finansų ar tai, kad vidury savaitės negalėsi pasiimti biuletenio, nes radai keistą spuogą ant šiknos, ar per google diagnozavai sau vėžį… Bet šiandien ne apie finansus, nes niekam jie nerūpi, o apie tai, kokia velniškai dėkinga esu žmonėms, kurie priėmė visiškai žalią, nieko neišmanantį jauną žmogų į savo įmonę, leido jam mokytis, klysti ir žinoma, suklydus ir išspardžius minkštąją, pradėti iš naujo. Tai yra didžiulė dovana kiekvienam – tas pasitikėjimas, nors neturi aukštojo, 20 metų patirties bei nekalbi penkiomis kalbomis, iš kurių viena – mandarinų.
Aš atėjau mokėdama visiškai nieko – na gal rašyti, nes visą savo trumpą gyvenimą tai dariau (nuo nevykusių vaikystės eilėraščių apie aguonėles ir Lietuvą, kuriuos parašiusi taip savimi didžiuodavausi iki straipsnių internetiniams portalams). Taip pat nežinojau, kas ta fotogrametrija, 3D modeliai ir kad droną galima paleisti ne tik parinkti gražių vaizdų iš viršaus nuvažiavus į Trakus ar prie Palangos tilto, o ir funkciškai pritaikyti kasdieniuose darbuose. Tačiau manimi pasitikėjo – nuramino, kad šie “keiksmažodžiai“ ir kompiuteristų terminologija greitai taps aiškūs, nors tuo momentu šiuo teiginiu stipriai abejojau.
Ir ką jūs sau galvojat, po gero mėnesio aš puikiai raukiau technines subtilybes, net ir mamai mėginau paaiškinti, kas ta fotogrametrija (nepavyko). Pradėjau pasitikėti savimi – štai aš, Nijolka, esu techologinių sprendimų įmonėje ir čia kažką suprantu, WOW, nu geras, tikras kosmosas. Aišku, dirbti buvo nelengva, nes jaunam ir visiškai žaliam žmogui norint įrodyti savo sugebėjimus reikia daug jėgų, kantrybės ir laiko, kurio pastoviai trūksta. Tačiau man pavyko – žinoma, ne be pagalbos – mano vadovė buvo ir yra geriausia mentorė (nors ir žiauriai užknisusi), kokia tik gali būti. Ji netingėjo man dešimt kartų aiškinti su kuo valgomas marketingas ir kokią įtaką žmonėms daro reklama. Taip pat negailėjo ir gyvenimiškų patarimų, kurių niekada nepamiršiu.
Šiandien aš, tvirta ir savarankiška motera, džiaugiuosi įgytomis žiniomis, naujomis galimybėmis bei patirtimi, kurią nuoširdžiai dalino buvusi darbovietė.
O ką veiksiu dabar? Dabar mano stotelė – LRT Plius, kurioje pasitiko laidų režisierės, suteikdamos man šansą prisidėti prie komandos ir pabandyti daryti kažką prasmingo. Ir vėl nuskilo su žmonėmis, nors tu ką! Taip pat toliau visiems iš eilės rašau straipsnius, blog’us, savo knygą ir tikiuosi, kad darbų kitais metais taip pat nemažės. IR PINIGŲ TAIP PAT, hahaha.
Freelancinimas, nors ir būdamas žiauria rakštimi vienoje vietoje, suteikia galimybę daryti daug už mažai (liūdnas bajeris). Greičiausiai tokia ta nepriklausomybės kaina. Nepaisant visko, aš džiaugiuosi savo sprendimu ir išėjimu. O kai apima baimė dėl ateities bei kiti nesaugumai, pasižiūriu sau tarp kojų (nieko iškrypėliško) ir pamatau ją – Kubą, išsidrėbusią savo sekretorę ir suprantu, kad viskas bus gerai:
Keliu kavos puodą už naujas patirtis, žmones, kurie nebijo priimti į savo kolektyvą žalių nemokšų ir įdomius iššūkius. Papais ir alkūnėm į priekį, mielieji.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 