Šiandien buvo dar viena labai neįdomi diena, tačiau nebijokit, pašnekėti man norisi. Žinote, aš dažnai nesuprantu savęs ir norėjau su jumis padiskutuoti, kodėl esu tokia kokia esu. Galbūt mano pezaluose atrasite dalį savęs ir taip patys nesijausite keisti ar vieniši. Na, arba tiesiog pasidžiaugsite, kad nesate tokie idiotai, kaip Nijolka. Tad mieli ponai, ponios, kolegos, kolegai ir kiti gyvi organizmai, prisisekite saugos diržus ir skrendam į dar vieną nelogišką rašliavą. Aš jūsų stiuardesė Nijolka. Nežinau kodėl taip pasakiau, atsiprašau.
Periodiška veganė
Man periodiškai užeina veganizmo fazė – prisižiūriu visokių video, instagrame pradedu psichopatiškai sekti visas gražias veganes, gyvenančias Havajuose ar dar kokioj šiltoj šaly, kurioje klesti didžiuliai vorai ir delno dydžio tarakonai bei nepakeliama drėgmė, kuriai esu alergiška. Tada pagalvoju, kad gal ir man, gyvenančiai gana atšiauriame klimate verta pradėt gyventi geriant vien importinių vaisių iš trečiųjų šalių, apipurkštų chemikalais, trintus kokteilius, valgyt vien avokadus ir daryti jogą. Deja, bet šiame procese pastoviai pasimeta logika – kad ir kaip man patiktų veganizmo idėja, meilė gyvūnams, ekologija, tačiau realybėje elgiuosi priešingai. Abejoju ar mano režimas (nuo vištienos kasdien ir rūkytų dešrų naktipiečiams, būkime sąžiningi) staiga taptų veganiškas, ypač kai tiesiog NEKENČIU VAISIŲ. Taip, aš negaliu pakęsti vaisių – man tai tik papildomas cukrus, saldu ir neskanu. Bet štai, vis tiek spoksau į tas veganes su tobulom figūrom, garbanotais saulės nubučiuotais plaukais ir galvoju – o jeigu aš tokia tapčiau? Gal magiškai susitvarkytų veido oda ir nepuoštų skaudūs spuogai su kremo įdaru? Gal staiga dingtų riebalinis gelbėjimosi ratas nuo pilvo, o ir gyvenimo pilnatvė užkluptų? Gal tapčiau kokia koučingo specialiste, vesčiau mokymus nušvitimo tema? Matote, kokia aš iliuziška? Aš rimtai tuo įsitikiu, prisiperku sušiktų avokadų ir bananų, kurių tiesiog nekenčiu bei pradedu veganišką mazochizmą, kuris trunka max pusdienį, pasibaigdamas sumuštiniais su dešra, ašaromis ir liūdesiu dėl eilinį kartą neišsipildžiusių lūkesčių (prie ko, beje, jau turėčiau įprasti). Kad ir koks apgailėtinas šis veganizmo ciklas būtų, jis vis kartojasi. Kodėl aš tokia? Kodėl?
Ignorinu, nes kitaip nemoku
Panašus dalykas man ir su draugais, tik šie ačiūdiev – ne bananai ir avokadai. Nors jų turiu vos kelis (akivaizdu, labadiena), tačiau man užeina visokie nekalbadieniai ir ignoravimai. Kodėl? NEŽINAU. Tie žmonės man nieko blogo nepasako, nepadaro, bet aš nusprendžiu savaitę ar dvi atsiriboti nuo visko, pailsėti. Kartais nesijaučiu gerai būdama su žmonėmis, kompleksuoju, kad kažkam nepatiksiu ir tai degina visus socializacijos tiltus. Nesvarbu, kad žmones pažįstu šimtą metų, tačiau šiame gyvenime velniškai retai jaučiuosi patogiai, tad vis delsiu, atidėlioju, bijau ir nieko dėl to nieko negaliu sau padaryti. Žinau, kad greičiausiai dėl šios priežasties gyvensiu viena su penkiais labradorais, kuriuos iš vienatvės vadinsiu žmonių vardais (Nijolka savo garbei, Vincu, Liudu, Ūla bei Aldona), tačiau toks tas gyvenimas, yolo ir swag. Esu asociali kompleksuota subinė, kuriai reikia daug laiko bei erdvės, nes kitaip dūstu ir pametu save. O gal man kokia emo fazė, kurios paauglystėje neturėjau? Na žinot, vienatvė jėga, mėgstu juodai rengtis dėl praktiškumo ir panašiai…. Ai, net nežinau. Jeigu būčiau emo, tai nebent priminčiau šią versiją:
MAMA, ČIA NE FAZĖ, ČIA MANO GYVENIMAS…
Noriu būti kepėja, tačiau mama netiki
Šiandien mane aplankė kažkokia moteriškumo mūza, Kalėdų dvasia, kuri man pametėjo tokią mintį (jokio sutvėrimo nemačiau, man dar ne taip blogai, nesijaudinkite) – o kodėl gi man neiškepus meduolinio namelio arba imbierinių sausainių? Visaip sau išdekoruočiau juos, papuoščiau, pasijusčiau didžia kulinare. Kai papasakojau šią idėją mamai, ji pradėjo juoktis, sakydama, kad man kažkas greičiausiai nutiko, gal turiu temperatūros, kad kepti sausainius užsimaniau bei kad ji man geriau jų nupirks. Tada priminė, kaip piene viriau kotletus ir sukepiau ne vieną pyragą, kaip kokia IŠDAVIKĖ. Pasijaučiau tokia išduota, juk mano GIMDYTOJA man siūlo NEGAMINTI, visiškai neskatindama manęs tobulėti, galbūt atrasti savo pašaukimą imbierinių sausainių ar meduolinių daugiabučių kepimo srityje. Ji tiesiog siūlo man juos NUSIPIRKTI, koks absurdas, ką? Taip sunervino visi šie gimdytojos pasiūlymai, kad ryt iš pat ryto nusipirksiu imbierinės tešlos (ką aš durna, kad pati maišyčiau ją? :DDD man dar ne taip blogai), glajaus, visokių blizgučių ir kepsiu sau laiminga. Kai mama grįš iš darbo aš jai neduosiu paragauti nei vieno sausainio, o tik įkyriai mosikuosiu jais jai po nosimi, nes aš, Nijolka, esu nepriklausoma (melas) jauna moteris, kuri sugeba kartą metuose pabūti šeimininke ir iškepti sausainių iš jau paruoštos tešlos. Pasauli laikykis, aš visiems įrodysiu, kad esu puiki konditerė.
Tiek pezalų šiandien.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 