Šiandien buvo sunki diena, dievaži jaučiuosi persidirbusi barbė devyndarbė, altruistė ir šventa Marija viename asmenyje. Pagaliau išjudėjau iš savo namų į gyvenimą (juokauju, ketvirtadieniais dažniausiai važiuoju pas psichologę), nes reikėjo nunešti savo subinę į Akropolį ir susikaupus pradėti dovanų pirkimo maratoną. Pirma stotelė – vaikų dovanos, kurios yra ir dar kelis metus bus labai specifiškos – tai LEGO rinkiniai. Su mama nuėjome į jų firminę parduotuvę, nes iš tetos gavome tikslius nurodymus, ko reikia mano mažąjam pusbroliui. Nenustebinsiu nieko, tačiau kainos manęs tikrai nepradžiugino. Visi normalūs lego rinkiniai kainuoja nuo 50 EURŲ, kas per šūdas nu! Aišku, nupirkome tą lego nindžiagą, nes niekur nesidėsi, kai kuriuos dalykus padaryti tiesiog BŪTINA, bet mano skūpumo genas nukraujavo labai stipriai – visai kaip aš per pirmą mėnesinių dieną. Pardavėja savo gudriu žvilgsniu mums ir toliau siūlė rinktis kaladėlių komplektus, pasakojo, kur akcijos, tačiau man atsakius: “Aš myliu mūsų šeimos vaikus, bet ne tiek daug“, ji nustojo skiesti savo bezabrazijas ir dėl to ją gerbiu.
Kiauradantė Nijolka ir skaudžios gyvenimo pamokos
Ši diena man ypatinga ne vien todėl, kad nupirkome dovanų LEGO nindžiagą (ar kaip ten jis vadinasi, tikrai nežadu gūglinti, nes neįdomu), bet ir todėl, kad PAGALIAU po trijų metų pertraukos aš išdrįsau nueiti pas dantistę. Kodėl taip delsiau? Na, pirmus metus buvo gaila pinigų, nes vos nuėjusi pas dantistę palikdavau po aštuoniasdešimt eurų ir norėjau atsigauti po kabių, kurios piniginę ištuštino kaip reikalas. Praėjus tiems metams susimąsčiau, kad dabar kažkaip jau gėda eiti, visgi metus nesilankiau, burnos higiena nedaryta, akmenys nenuimti – apimta tos gėdos nusprendžiau dar kurį laiką neiti. Prabėgo dar vieni metai – gėda augo, ryžto apsilankyti vis mažėjo. Nors supratau, kad ta gėda yra tik mano galvoje, tačiau nieko negalėjau sau padaryti – bijojau, kad dantistė pagalvos, jog esu nevala (kas yra visiška tiesa, o dėl tiesos nepykstama) , nesivalanti dantų (kartais užmiegu neišsivaliusi, nevaidinsiu šventos) ir kad mano dantys prilygsta prasigėrusių bomžų rudiems išmuštiems dantims. Nors iš tiesų tai aš ateinu pas žmogų, moku jam pinigus ir jis tikrai visą parą negalvoja apie mano dantis – jis turi savų rūpesčių, išgyvenimų, kurie nesusiję su mano burna (ir ačiū dievui).
Tai va, netyčia atėjo treti metai (O laike gyvate tu…. dar nelieski manęs… akių – https://www.youtube.com/watch?v=4u-j-Oeurwo) – supratau, kad turiu išdrįsti susiimti bei nueiti pas tą suknistą dantistę. Ir ką jūs sau galvojat – šiandien buvo ta didi diena, kuomet aš, Nijolka, sukaupusi visą drąsą pagaliau pasiekiau DANTISTĖS KABINETĄ. Aišku, papasakojau savo situaciją, kad man buvo gėda ir kad aš labai bijojau, tačiau ji tik nusijuokė. Galbūt šitas bezabrazijas jau yra girdėjusi, o ir dantistų baimė nesvetima tarp klientų… Po apžiūros sužinojau, kad turiu vieną žiaurią skylę, kuri dėl to, kad nebuvo taisoma ilgą laiką, gan apgadino dantį. Ir kad jos taisymas užtruks dar bent du vizitus. Kaip norėčiau dėl tokio apsileidimo sau vožt į snukį. Nu bet rimtai – TAI TIK DANTISTĖ, kam aš delsiau? Kam blet laukiau taip ilgai, bijojau? Dabar kentės ir mano piniginė ir mano skaudanti ištinus burna – viskas tik dėl to, kad prieš tris metus nusprendžiau pradėti bijoti dalykų, nors jau senokai esu pilnametė, lyg ir logiškai mąstanti savo galva. Šia istorija noriu jus paskatinti nevengti vizitų pas dantistą – jeigu jau reikia (ar nereikia, nesvarbu – apsilankyti kartą į metus nebūtų katastrofa jūsų gyvenime), apsilankykite, nes delsiant gali būti tik blogiau – būsit kaip aš, kiauradantė Nijolka. Namaste.
Vadink Nijolką grožio guru
Blogmas laikotarpiu nusprendžiau pabūti gyvenimo, mados ir maisto GURU, tad pakalbėkime apie tuštybę. Ar jau sugalvojote, ko prašysite dovanų Kalėdų senelio? (nors man jau virš dvidešimt, šis klausimas vis tiek labai aktualus) Aš tai sugalvojau, bet kadangi pati sau esu Kalėdų senelis su ribotais finansais, sumąsčiau kaip save palepinsiu šiais metais bei ką įsigysiu. Mano vyriškiems draugams bei skaitytojams ši rašinių dalis nebus įdomi – atsiprašymai. Tačiau blogas mano, gyvenimas mano ir darau aš jame ką noriu. BUČKIAI.
Ją užmačiau pas vieną vlogerę iš UK, kuri šią pižamą demonstravo, rodė ir džiaugėsi, kad tai minkščiausias dalykas pasaulyje. Kadangi savo senas pižamas jau spėjau prapersti iki skylių, sumąsčiau, kad galiu save nustebinti tokia apgalvota ir miela dovana, nes per Kalėdas tikrai neisiu iš namų, o gulėsiu lovoje, ėsiu čipsus su tortais, bandysiu veido kaukes bei žiūrėsiu Harį Poterį (basic bitch alert, žinau).
Romain Gary “Meilutis: smauglio vienatvė Paryžiuje“
Kas seka mane kurį laiką, greičiausiai prisimins, kad mano mylimiausias rašytojas yra Romain Gary. Esu jo knygų kolekcionierė, skaitytoja ir didžiausia jo kūrybos fanė. Man patinka jo stilius, skaitydama kiekvieną sakinį žaviuosi jo mąstymu, tuo, kaip jis mato gyvenimo smulkmenas – tai vienas talentingiausių rašytojų, kurių knygas teko skaityti. Norėjau nusipirkti paskutinę knygą, tačiau jos niekaip negalėdavau gauti. Tai – “Meilutis: smauglio vienatvė Paryžiuje“ – kai pirkausi visas Gary knygas, šios nebuvo sandėlyje, tad taip ir likau be paskutinio šedevro savo kolekcijoje. Kadangi mama papasakojo, kad viename Kauno knygyne šį lobį aptiko, jau žinau, kad KALĖDŲ SENELIS NIJOLKA ją sau pasidės po egle. Rekomenduoju autorių – pradėčiau nuo knygos, kurią jis rašė po Emile Ajar slapyvardžiu pavadinimu “Gyvenimas dar prieš akis“, tada “Aušros pažadas“, “Karaliaus Saliamono baimės“ bei paskui griaužti visas iš eilės.
Ei, Rituals, jeigu kada mane su dvidešimt skaitytojų norėsite paremti, aš mielai sutinku. Esu jų priemonių fanė – turiu mylimiausius kvepalus, kuriuos maišau su Tom Ford balta pačiule ir sukuriu savo kvapą, kaip koks Magaiveris. Tačiau “Happy Buddha“ kolekcija – lyg mano žmona, su kuria puikiai sugyvenu jau daug metų. Ar aš išduodu ją su kitomis priemonėmis? Žinoma, kad taip, tačiau ji tai supranta ir vis tiek priima mane atgal su visu celiulitu, neplautom pažastim ir nešvariom kojom. Šios kolekcijos kvapas – tiesiog nuostabus, visą dieną vaikštai kvepėdamas lyg mandarininis apelsinas ir kaifuoji. Rodos, galėtum pats save suvalgyti, tačiau kanibalizmas nėra prie širdies. Tai va, laimingu buda lepinsiuos ir šiais metais, nes nežadu per Kalėdas smirdėti – juk ir taip silkės ant stalo dvoks, pati sau to leisti negaliu. Buddha for the win. Mylimiausios mano priemonės iš šios serijos – scrub’as, dušo putos, o kūno kremas patiko mažiausiai, nes nė velnio jis nedrėkina. Tiesiog skaniai kvepia. Ar man sekasi būti grožio guru? Kaip manot? Ai, gal visgi grįšiu prie savo liūdesio ir vienatvės.
Kalėdinis hedonizmas
Su mano Kalėdiniu grožio guru norų sąrašu kaip ir viskas – supratau, kad man nieko daugiau nereikia. Noriu šias Kalėdas skirti savo poilsiui, veikti visiškai nieko, lepinti ir mylėti save, nes metai buvo velniškai sunkūs. Reikia džiaugtis, kad jiems netrukus bus galas ir kad tuoj prasidės nauji – su naujais pažadais, kurių neištesėsiu (numesti dešimt kilų ir tapti Victoria’s Secret modeliu (tai niekada neįvyks, tik pranešu), susitvarkyti gyvenimą, nebevartoti antidepresantų, susireguliuoti mitybą, miego režimą bei bulimijos problemas) ir panašiai – žodžiu daug dalykų, kuriems nelemta išsipildyti, tačiau vis tiek bandau. Juk reikia bandyti, ar taip, ponios ir ponai?
Tiek iš mano fronto šiandien.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 