Labas. Esu žiauriai pikta, nes jau valandą sėdžiu be interneto ryšio. Kadangi užsiėminėjau prokrastinacija visą dieną, darbų prisikaupė kaip reikalas, tačiau be mielo ir brangaus INTERNETO negaliu jų padaryti. Išbandžiau viską – meldžiausi internetų dievams, junginėjau kompiuterį, verkiau (nepadėjo) ir magiškais užkalbėjimais (iš kurių daugiausia – keiksmažodžiai) stengiausi jį atgaivinti, tačiau nieko nesigavo. Dabar guliu savo lovoje ir džiaugiuosi, kad bent telefono ryšys kiek tempia parašyti šį įrašą bloge (tikiuosi). Aleliuja ir penkios namastės, idiotiškiems trukdžiams nepasiduodu ir bandau pasiverviruoti jums labai prastos kokybės raštiško servelato, atsiduodančio visiška kūrybiškumo stoka.
Deadline’ai ir tingėjimai
Nekenčiu pirmadienių, nes savaitgalį pratingėjusi suvokiu, kad prisikaupė daug darbų, kuriuos reikia pasibaigti. Ypač dirbant su televizijos laidų sklaida – turiu gana įtemptą grafiką, kurio suknisti nevalia. KADANGI ponia “aš esu tinginė, vengianti atsakomybių“ Nijolka dar ir penktadienį nusprendė užtingėti, tai dabar reikalai prastėja, nes nesugebu susiimti ir visko padaryti net ir smaugiant dealine’ams. Nežinau, gal čia depresijos forma, tiesiog niekame nematau prasmės ar noro stengtis. Kad ir kaip bebūtų, gana apie tuos darbus, šiandien metas pablevyzgoti ne apie tai.
Sportas su pepsi
Atsikėlusi ryte pamačiau iškritusį sniegą ir supratau, kad prasideda pliurzės ir šlykštūs orai, kuomet kiekviename žingsnyje turiu saugoti save ir stengtis kažkur nepasiploti, kas man yra labai paprasta, tai lyg slaptas talentas (jau nebe slaptas, nes ką tik pasakiau, bet tebūnie). Tada tapo aišku, kad nieko įdomaus neturėsiu jums papasakoti, nes oras nemotyvuoja išjudėti iš namų ir kažką smagaus nuveikti.
Taigi, užsidėjusi savo džemperį su “Pepsi“ logo, nusprendžiau nueiti į sporto salę (ironiškai besididžiuodama savo nesveiko gėrimo džempu prieš salės sveikuolius) bei pajudinti savo riebalines palendricas, juk nors ir esu žlugusi, vis tiek rūpesčio sau manyje galima surasti. Grįžusi namo suvalgiau burokėlių sriubos ir laimingai nuėjau pasnausti, sapnuodama savo pradelstus terminus, dėl ko miegas tapo dar saldesnis. Tada atsibudau po trijų valandų, nes netyčia mano miegelis virto kominiu smigimu. Ir štai aš čia – be interneto ryšio, su visais karmos dėsniais ir atvirai, be jokios temos ar istorijos, kurią norėčiau papasakoti. Jeigu turite pasiūlyti man kokią aktualią temą ar šiaip kažką apie ką manote jog būtų įdomu išgirst, brūkštelkit komentaruose, arba nijolkatariazodi@gmail.com. Beje, neseniai susikūriau snapchat ir nemoku juo naudotis, tai galite parašyti ir ten. Nežinau koks mano vardas, nes nematau, kaip pažiūrėti (SORIUKAS MAN 20+ IR NEGIMIAU SU TELEFONU RANKOJE OK), tai numesiu screenshotą:
Kadangi kaip jau visi supratom, neturiu įdomios medžiagos, o ir galva neveikia, nusprendžiau internete surasti “get to know me tag“ klausimus ir burtų keliu (literaliai, scrollindama sustoju ant belenkokio klausimo, štai visa magija) į 13 jų atsakyti, kaip vieniša autistuojanti asmenybė. Taigi, unos, dos, tres, judam:
1. Kas yra pirmasis žmogus, kuriam nori pranešti, kad nutiko kažkas labai gero?
Būsiu neįdomi, tačiau tai būtų mano mama. Mes turime puikius santykius (tiesa, jie nevisada tokie buvo, bet džiaugiuosi, kad sugebėjome rasti bendrą kalbą) ir šiame pasaulyje neturiu nieko brangesnio. Nors kartais ji nesupranta mano keistų džiaugsmų ar internetų, visada palaiko bei džiaugiasi kartu. Ko daugiau galima norėti, ar ne?
2. Kas tave labiausiai gąsdina suvokiant, kad sensti?
Suvokimas, kad einant metams silpnėsiu – silpnės mano kūnas, protas, valia, kūrybiškumas. Nors tai visiškai natūralu, tačiau labai bijau prarasti tą paraką ir vidinį varikliuką, kuris skatina imtis naujų iššūkių, ar tiesiog nebūti tokia baisinga nuoboda. Man visiškai nusispjauti ant raukšlių, tačiau taip pat bijau, kad turėsiu tą nelabai malonų seno žmogaus kvapą, kurio pati nejausiu, tačiau kitiems smirdėsiu. Tai va. Ir dar bijau, kad iškris dantys. Gaila, nes už kabes ir gražią šypseną žiauriai daug sumokėjau, tiesą sakant.
3. Jeigu galėtum pasiimti atostogų ir keliauti kur širdis geidžia – kur keliautum?
Vienareikšmiškai į kalnus. Dažnai pasvajoju grįžti į Slovakiją, kuri man paliko nerealų įspūdį. Esu įsitikinusi, kad turiu kažkokį kalnų fetišą – dievinu kalnus, žygius (kai dar nebuvau paralyžiuota, tai šitas dabar atkrenta, bet nesvarbu), žiūrėti nuo kalno viršūnės į miesto panoramą ir panašiai. Man nereikia karščio, šiltos jūros ar gražaus maudymuko – man tinka šaltis, akmenys ir aukštis. Taip pat norėčiau labiau patyrinėti Švediją, nuvykti į Daniją (dėl “hygge“ ofkors) arba Kanadą, nors klevų sirupas bei mandagumas man ne prie širdies.
4. Mylimiausias atlikėjas, muzikos grupė?
Atsakymas į šį klausimą nuolat kinta, tačiau grįžtant prie tikrųjų šaknų, greičiausiai meilė Pink Floyd, Jeff Buckley, Madness, Janis Joplin, ABBA (NETEISKITE MANĘS, AČIŪ), Ella Fitzgerald, David Bowie, Electric Light Orchestra, Depeche Mode, Billy Joel, Kraftwerk, Devo, Sparks (ypač daina “Amateur Hour“), Joss Stone greičiausiai nedings. Iš naujų atlikėjų, nes esu seniena – prijaučiu Lorde, Kesha, Stromae, Jamie XX, Florence & The Machine ir panašiai. NORS, šiaip būna dienų, kai įsijungiu Britney Spears “Toxic“ ir įsivaizduoju, kad esu sexy dyva, o už valandos jau klausausi Celine Dion su “All by myself“, tad spręsti ar vertinti savo muzikinio skonio tiesiog neturiu kompetencijos.
5. Ar moki/mėgsti gaminti?
NEKENČIU gaminti valgyti. Kažkada bandžiau tapti wifey material ir iškepti koteltų, tačiau juos persūdžiusi nusprendžiau juos pavirti piene. Galvojau, kad taip “ištrauksiu“ sūrumą, tačiau gavosi visiškas fail, kurį suvalgė šiukšlių dėžė. Nuo to laiko kotletų nekepu. Kažkada kepiau morkų tortą ir jį išdidžiai pristačiau šeimai. Deja, bet kažkokiais būdais jo ragaujant, biskvitas tarp dantų girgždėjo kaip smėlis. Nuo to laiko apsigėdinusi tortų taip pat nekepu. Kaip jau supratom, nemoku gaminti, nemėgstu gaminti, bet dievinu valgyti, kas labai ironiška.
6. Kokia buvo tavo geriausia mokytoja?
Tai buvo mano lietuvių kalbos mokytoja. Ji nevengdavo rusiškai keiktis per pamokas, buvo labai laisva ir velniškai nuoširdi. Ji buvo viena iš tų žmonių, kurie skatino mane rašyti, būti savimi ir spjauti į tai, ką kas pagalvos. Iš jos ir pasisavinau posakį “papais ir alkūnėm į priekį“. Ji nuostabi.
7. Ar turi tatuiruočių?
Taip – turiu 2, trečią pasidovanosiu per Kalėdas. Mano tatuiruotės yra gana banalios, tačiau kiekviena jų žymi ypatingą progą, ar kažkokį praeitą išbandymą. Pirmoji buvo rašytojo plunksna ant rankos, kuri iš toli atrodo paprasta ir nuvalkiota – ją išsitatuiravusi vos ne kas antra mergina, TAČIAU pas mane – rašytojo plunksna, kuri gyvenime žymi tai, kad nusprendžiau neblaškyti savęs, neieškoti kito kelio, o stengtis išmokti gerai rašyti ir sieti su tuo savo gyvenimą. Antroji – kol kas nebaigta gėlių rankovė. Nebaigta, nes nenusprendžiau, ką joje įkomponuoti, tad lauksiu įkvėpimo. Ji reiškia mano universiteto metimą ir didžiulę riziką, kuomet nusprendžiau klausyti savo širdies ir eiti daryti to, kam jaučiu didelę aistrą. Tiesiog nenoriu to pamiršt. Apie trečią jau netrukus sužinosite blogmas metu :P. Labai neįdomu, atleiskit. Dar noriu išsitatuiruoti laikrodį, kad visada žinočiau, kiek valandų. Tai va.
8. Gėdingiausias kada nors tau nutikęs dalykas?
Kurį laiką higieninio paketo viduryje Vilniaus gedo prospekto pametimas, kuomet viena moteris, pamačiusi, kad man kažkas iškrito, pradėjo mane vytis ir šaukti, niekas nepramuš. Mat moteris galvojo, kad kokios mano teisės iškrito, tačiau TAI TIK PAKETAS. Jį įteikusi man į rankas ji nusišypsojo sakydama, kad čia mūsų moteriški dalykėliai ir tikisi, jog paketas man bus reikalingas. Aišku, jis buvo reikalingas, ačiū tai moteriai, bet vis vien gėda mėtyt paketus po miestą. Pozityvas – kol kas mėtau dar nepanaudotus.
9. Kiek merginų/vaikinų turėjai?
Turėjau visišką apskritą nulį, kas akivaizdu, mat esu psichozių kamuojama, gaminti nemokanti moteriškaitė, ha ha ha.
10. Koks tavo pirmasis filmas, kurį teko matyti gyvenime?
Greičiausiai teletabiai, tačiau jeigu prisimenant pirmą kartą, kuomet buvau Romuvos kino teatre, tada žiūrėjau Šarlotės voratinklį, iš kurio išėjau persigandusi. Aš LABAI LABAI LABAI LABAI LABAI bijau vorų, o ten voras su kiaule bendrauja visą laiką… buvau pakraupusi. Iki šiol tai mano manymu yra pats baisiausias siaubo filmas, kokį esu mačiusi.
11. Nerealistiškos svajonės, kurių nebesieki?
Labai norėjau rašyti dainas ir dainuoti, tačiau mano angeliškas tembras primena skerdžiamos kiaulės, kuri vartoja hormonus, nes nori pasikeisti lytį ir tapti paršu, balsą. Gal kada parašysiu kokią dainą, tačiau pati tikrai nedainuosiu.
12. Apibūdink save vienu sakiniu.
Vienintelė ir nepakartojama.
13. Jeigu turėtum daugiau drąsos, ką išdrįstum padaryti gyvenime?
Jeigu turėčiau daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi, tikrai išbandyčiau stand-up comedy. 2019 šį punktą žadu įtraukti į savo norų ir pasiekimų sąrašą, velnias žino, gal kada išdrįsiu.
Įdomaus įrašo pabaigėlė
PHEW, klausimynas baigtas. Nesitikėjau, kad tai man užtruks TAIP ILGAI! Tačiau džiaugiuosi, kad turėjau kantrybės atsakyti į kelis banalius klausimus bei turėti medžiagos savo blogmas, muhahaha! Ar aš neturinti idėjų moteriškė? Žinoma, bet jūs vis tiek mane mylit, ane? (tikiuosi)
Interneto vis dar nėra
Vis dar neveikia sukruštas mano internetas. WordPresso telefoninė versija iškraipo paveikslėlių dydžius, tad sorry, jeigu vaizdas iki rytojaus bus klaikus, tačiau toks tas internetas, nieko šiame fronte be maldų ir verksmų daugiau negaliu padaryti.
Rytoj tikiuosi bus produktyvesnė diena su veikiančiu internetu, nes kitaip išprotėsiu…
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 