Blogmas #4: produktyvumo patarimai ir emigrantų virkavimai instagrame

Nu sveikučiai, tikiuos manęs pasiilgote, nes taip RETAI rašau, tik kiekvieną mielą suknistą dieną (atleiskite už vidinį susierzinimą, tačiau negaliu susilaikyti). Šiandien buvo joks antradienis – taip vadinu dienas, per kurias nenuveikiu nieko gero. Pramiegojusi gal penkis žadintuvus, nes man nusispjauti ant visko, ypač ant žadintuvų, atsikėliau apie devintą valandą. Tada supratau, kad nuo vakar taip ir neatsiradęs internetas net nežada pasirodyti, tad teko sukaupti visas savo jėgas ir tramdant antisocialumą paskambinti interneto tiekėjams bei paprašyti pagalbos. Pagarbos verta mano drąsa – skambutis suveikė ir aš rytą pasitikau su visu savo internetu. Ir tona deadline’ais kvėpuojančių darbų, bet šiandien ne apie tai. Nors…

Antradienis darbadienis

Antradienis mano gyvenime – pati žiauriausia diena. Tiesą sakant, žiauresnė net už pirmadienį. Kodėl? Ogi paprasta – antradienis, kaip jau kažkada minėjau, yra spaudos pranešimų siuntimo diena, kas dažnai tampa kelias valandas trunkančia katorga, reikalaujančia daug pastangų ir susikaupimo, mat mažiausiai noriu prisidaryti problemų, išsiųsdama pranešimą, kuriame milijonai klaidų ir apsigėdinti. Tuomet metas išpublikuoti internetuose laidos anonsą bei stengtis, kad jis pasiektų kuo daugiau žmonių. Kokiais būdais? Visais įmanomais, kuriuos tik mano durna galva sugeba sugalvoti. Tuomet reikėjo parašyti ir atiduoti du straipsnius, nes aš dar ir laisvai samdoma žurnalistė, sutvarkyti sąskaitas bei sukurti Kalėdinį vizualą. Kaip jau supratom, veiklos yra, tačiau laiko visiškai ne. Bet ką aš čia skundžiuosi – neturiu penkių vaikų, trijų verslų ar kokių karvių, kurias reikia melžti, tad laiko sočiai.

Atvirai tai, savęs produktyviu žmogumi nelaikau. Niekaip nesugebu įsivažiuoti į ritmą, esu betvarkė, nekontroliuojanti savo laiko ir per daug jo praleidžianti youtubėje, žiūrėdama kačiukų ir šuniukų arba penkiaaukščių tortų kepimo tutorials’us (nesvarbu, kad jų niekada gyvenime nekepsiu, bet žiūrėti tai labai patinka, ar čia kažkoks fetišas?). Visuomet meniškai laukiu savo nuotaikos arba DARBINGOS auros, kuri niekada neateina ir tada tragiškai susimaunu. Kadangi esu prityrusi doc. dr. tinginė ir visų galų meistrė, išnaudosiu blogmas dieną papasakodama, kaip aš prisiverčiu padaryti savo darbus, net ir kvėpuojant terminams į riebalines nugaros palendricas.

Maži lūkesčiai – geriausias dalykas pasaulyje

Kai užsitingėdavau taip, kad degraduodavau ir neprisiversdavau atlikti jokių užduočių, man labai padėdavo maži lūkesčiai. Nustojau tikėtis, kad tą dieną, kai išsigandusi ir bijodama prarasti visus darbus aš staiga imsiu ir atliksiu visiškai viską. Taip nebūna – nebent jūsų atlikto darbo kokybė yra apverktina, visai kaip jūsų gyvenimas. Taigi, atėjus dienai, kai dėl darbų gausos pradeda griaužti sąžinė ir kitos strateginės vietos, aš visų pirma galvoje susidedu svarbiausias užduotis, kurias reikia atlikti čia ir dabar. Reikia suprasti, kad darbų visuomet bus – pabaigus vieną, prisidės kitas, o dar trečias pasibels į duris, kurį pamiršai prieš šimtą metų ir panašiai. Tačiau jeigu nusiteiki, kad neskubėsi ir nesiversi per galvą bandydamas išgelbėti savo šikną, o tiesiog atsisėsi ir ramiai padarysi bent vieną užduotį, tai bus daug naudingiau, nei stresuoti ir mėginti daryti viską iš karto. Reziumuojant – nekelkite sau per didelių lūkesčių ar nelogiškų standartų. Pradėkite dirbti su mažiausias lūkesčiais ir tai jums tikrai atsipirks. TINGINĖ pažada.

Visada pradėkite nuo šūdiniausių užduočių

Gyvenimas toks jau yra – egzistuoja smagūs ir mieli dalykai, tačiau greta jų eina ir visiški šūdai, neverti mūsų laiko ir greičiausiai pastangų. Tačiau būtent tie darbai dažniausiai ir velkasi mūsų darbų sąrašo apačioje be vilties išsikapstyti. Paradoksas tas, kad juos vis tiek reikės atlikti ir ironiška  – neretai jie būna ypatingai svarbūs. Tad aš, patyrusi mazochistė, pradedu dirbti būtent nuo sunkiausių ir nemaloniausių užduočių. Pavyzdžiui, man labai patinka rašyti straipsnius, tačiau žinau, kad spaudos pranešimas yra velniškai reikalingas, nors ir neįdomus. Taigi, atsisveikinu su straipsniais ir sėdu prie to suknisto spaudos pranešimo. Užgaištu ne vieną valandą, tačiau paskui jaučiu didžiulį pasitenkinimą, kai ši purvina užduotis būna baigta. Mano išmintis byloja, kad blogiausius ir nemaloniausius darbus reikia daryti pirmiausia. Kviečiu tapti mazochistais.

Nebijokite daryti pertraukų 

Kai kuriems žmonėms atrodo, kad jeigu įnirtingai darbuodamiesi jie užsimanys į tualetą arba valgyti, staiga nusimuš visas geras vaibas ir prie darbo grįžti bus labai sudėtinga. Aš manau, kad tai yra absoliutus mitas. Pamenu save, kai sėdėdavau penkias valandas prie projektų, bijodama net išeiti į tualetą, nes visos geros mintys išeis. Žinote kas tikrai išėjo? Mano šlapimo pūslės sveikata. Su tokiais nemyžimo pusdieniais įsigijau šlapimtakių infekciją ir reguliariai kenčiu nuo panašių problemų. Ar verta? TIKRAI NE. Nebūkite idiotai ir nuekite į tūliką, pavalgykite – joks darbas nevertas jūsų sveikatos. Kad ir kur bebūtume, ką bedarytume, turime neužmiršti, kad svarbiausia – rūpintis savimi. Taip pat neretai tos pertraukos įneša naujų vėjų – žiūrėk, jau įdomesnė idėja nusimyžus gimsta, o pavalgius supranti, kad kitą dalyką gali padaryti daug paprasčiau. Linkiu daryti pertraukas ir atsižvelgti į savo kūno poreikius – aišku, jas daryti ne kas dešimt minučių (iš kurių padirbote penkias, o likusias pažiūrėjote šuniukų video per youtube), tačiau reguliariai bei saikingai. Wow, kokia aš intelektuali ir pamokanti, nu šakės.

Laisvalaikis turi būti įrašytas į darbotvarkę

Kadangi aš dirbu kūrybinį darbą, man reikalingos iškrovos – reguliariai atsijungiu internetus ir visus telefonus bei nusprendžiu nusivesti save į pasimatymą – tam, kad galėčiau pailsėti, pravėdinti smegenis ir grįžti į darbus su naujomis jėgomis. Anksčiau bijodavau nedirbti pusdienį – man atrodydavo, kad jeigu skiriu kelias valandas savo laisvalaikiui, nuvykstu į parduotuvę, pavalgyti, apsipirkti ar dar kokį velnią, ši diena nuėjo veltui. Atsiplėšti nuo darbų, ypač kūrybininkams yra tikrai naudinga ir prisiekiu, nors poilsis turi potencialo virsti tingėjimu, būtent jis padeda kovoti su mintimis apie tai, koks negabus ir netalentingas esi bei kad nieko gyvenime nemoki.

Mano patarimai jums nėra naudingi

Esu tikra, kad šie patarimai jums bus visiškai nenaudingi – tikiu, kad kiekvienas iš mūsų esame individualus, visai kaip ir mūsų poreikiai. Kas tinka vienam, greičiausiai bus visiškas fail’as kitam ir panašiai. Šiuo įrašu greičiausiai noriu pasakyti, kad užtenka stresuoti ir panikuoti dėl darbų – gyvenimas tiesiog per trumpas ir patikėkite, aš puikiai žinau, kas yra darboholizmas. Neverta nervintis, panikuoti ir kelti grėsmę savo sveikatai – jaučiatės šūdinai? Na ir gerai. Jūs nesate robotai ar kokios fėjos, kad negalėtumėte turėti prastų, nedarbingų dienų. Kartais net mėnesių. Taip jau būna ir nieko čia nenormalaus. Linkiu kelti mažesnius reikalavimus, lūkesčius sau ir rasti balansą tarp darbo ir poilsio. Čia buvo Nijolkos intelektualus žodis.

Jeigu nedomina gyvenimo pamokymai – pradėkite skaityti nuo čia

O dabar grįžkime prie linksmesnių dalykų (arba liūdnesnių, čia kaip pažiūrėsi). Tai va, instagramas man išmetė visai įdomų projektą, kuriuo trokštu pasidalinti. Susipažinkite: “Lietuva mano namai“ – analfabetų būrelio sukurtas puslapiukas su įdomiais grafiniais bei žodiniais sprendimais:

Jūsų nejaudina gramatinės klaidos? Viskas tvarkoje, gal sujaudins gražios istorijos, kuriomis dalinamasi:

Žodžiu, graži ir širdį jaudinanti emigrantų istorija – Londėj sėdi jau ilgai,  tačiau nori grįžti, nes dukrai reikia pauostyti pomidorus.

Kitas emigrantas su nemažiau jaudinančia istorija – Tomas. Jis prikaupė daug daiktų, gyvendamas Australijoje ir dėl to lieja savo širdį. Tos gramatinės klaidos, blyn, tuoj numirsiu:

Kaip suprantu, šis puslapis – dar visiška šviežiena, tad įdomesni postai, tikiu mūsų lauks ateityje. Ką manau apie šį projektą? Mano pozityvioji dalis, kažkur giliai viduje, kur dar liko žiupsnelis atjautos, galvoja, kad tai – puiki idėja: surinkti emigrantus diskusijai, kviesti reikšti savo nuomonę ir skatinti tautiškumą. Tačiau kai tai daroma analfabetų per daug negalvojant (arba iš viso negalvojant, kas yra greičiausiai labai artimas variantas), tai tampa neskanu, negražu ir absoliučiai nenaudinga. O ką manote jūs?

Tiek žinių iš mano fronto.

Linkiu darbingo ir gražaus artėjančio trečiadienio.

Skanių kotletų.

-Nijolka.