Tiesiog dievinu sekmadienius, nes galiu veikti visiškai nieko. Gulėti visą dieną išsidrėbus ant sofos, žiūrėti televizorių, miegoti, valgyti, kas ŽINOMA yra pats nuostabiausias dalykas pasaulyje. Vakare nusprendžiau atsipalaiduoti ir paskirti valandą savęs palepinimui, nes neva ir taip mažai lepinu save… Prisitepiau įvairių kūno, veido, pėdų kremų, nusišveičiau odą, pašalinau barzdą ir jaučiuosi švari bei visai gerai nusiteikusi, nors tuoj prasidės pirmadienis su savomis nesąmonėmis, darbu ir kitais malonumais (negalvokime apie tai kol kas, ok? Ačiū). Turiu pripažinti, kad šis pasilepinimas buvo paskatintas vieno nutikimo, kuris nutiko vakar. Apie tai pasakoti buvo dar anksti, nes vakar naktį velniškai bijojau dėl savo gyvybės. Prisisekite saugos diržus, papasakosiu, kas nutiko.
Žinote, vakar taip džiaugiausi savo vykusia diena, fotosesija, kad visiškai nenorėjau jums pasakoti, kas netikėtai man atsitiko. Kodėl? Nes bijojau ir nebuvau tikra, ar man viskas gerai, tad nesinorėjo jūsų jaudinti (maža dalis manęs tikisi, kad aš jums rūpiu bent kokį vieną procentą). Tai va, einant į fotosesiją, pačiame Vilniaus dramos teatro pastate reikėjo užlipti į ketvirtą aukštą tokia laiptine, kurioje sugebėjau nusiridenti nuo laiptų. Nežinau, kaip man ten taip susiklostė, tačiau žengdama ant paskutinio aukščiausio laiptelio užsisvajojau ir nukritau. Kritimas buvo tragiškas – kadangi laiptų buvo nemažai, tai risdamasi sugebėjau padaryti kūlverstį, kurį mama, mačiusi šį kaskadinį triuką (ėjome kartu), pavadino “salto mortale“. Kai suvokiau, kad krentu, galvoje sukosi tik viena mintis: “Nijolka, saugok galvą – visas likęs kūnas, tai kaip nors, bet neturėti smegenų būtų visiška tragedija“, tad susigūžiau ir galvą su kaklu bandžiau tiesti į priekį, lyg savotiškai darydama atsilenkimą, kas buvo puiki mintis – nei galvos, nei kaklo nesusižalojau – aleliuja ir penkios namastės dėl to.
Krisdama girdėjau mamą LITERALIAI žviegiant, prisiekiu, gyvenime nebuvau girdėjusi jos tokio išsigandusio balso. Kai mano salto nuo laiptų buvo baigtas, ji pribėgo prie manęs ir pradėjo verkti, klausdama, ar man viskas gerai. Ji taip išsigando, kad galvojo, jog nusilaužiau kaklą, susitrenkiau galvą ar bent susitraiškiau kelias vietas, tačiau MANO LAIMEI, viskas baigėsi laimingai. Žinoma, mano kūną dabar puošia didžiulės mėlynės, jaučiuosi kaip gavusi rajone su beisbolo lazda per šonus (ne tai, kad žinau ką tai reiškia, bet kūrybiškai bandau įsivaizduoti, jeigu ką), tačiau jaučiuosi gan neblogai.
Atsikėlusi nusikeikiau ir pagalvojau, kad sugebėjau DRAMOS TEATRO laiptinėje pati padaryti DRAMĄ ir meksikietiškų serialų filmų motyvais, mamai rėkiant iš išgąsčio, nusiridenti nuo laiptų. Gaila, kad manęs nenustūmė kokia nuostabiai graži didžiausia priešė garbanotais plaukais, o gyvenimo meilė su prasegtais krakmolytais baltiniais mano subinės neišgelbėjo… Kad ir kaip juokinga bebūtų, atėjusi į fotosesiją ir apsimetusi, kad NIEKO NENUTIKO, SORIUKAS TIK ŠIAIP VĖLUOJU xD, nuėjau fotografuotis. Tiesa, fotosesijos metu pradėjau panikuoti ir galvoti, kad galbūt esu afekto būsenoje, o kūne nuo kritimo susikaupė adrenalino, kurio dėka nejaučiu savo sužeidimų. Bijojau, kad kai tik atsipalaiduosiu, galbūt pajusiu, kad kažkas lūžo ar atsijungsiu, nes pažeidžiau kokį slankstelį ir to kol kas nežinau. Grįžusi namo bijojau užmigti – nežinojau, kokia atsibusiu, ir ką kitą rytą skaudės. Nuoširdžiai supratau, kad dar nenoriu užsilenkti.
Kad ir kaip bebūtų, palaimintas mano kūnas su riebalinėmis palendricomis – man VISKAS gerai. Šį kritimą dar ilgai prisiminsiu – toks jausmas, kad kažkas man padėjo pagalvę ir apsaugojo nuo dar vienos tragedijos. Manasis salto mortale privertė prisiminti, kad reikia branginti ir lepinti save – nes mūsų kūnas ir protas yra vieninteliai ir deja, bet nepakeičiami šiame gyvenime. Su tokiomis šviesiomis mintis sekmadienį baigiau lepindama save ir švęsdama tai, kad greičiausiai gimiau dar vieną kartą bei dramatiškai nepadvėsiau ant laiptų DRAMOS teatre. Būtų ironiška, ar ne?
Toks tas mano baisusis nutikimas su laiminga pabaiga, kuriuo norėjau pasidalinti. Chebra, aš dar gyvensiu ir toliau sėkmingai užknisiu jus savo nesąmonėmis, tik nebijokit!
O dabar skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 