NU LABA DIENA, žmogeliukai. Kaip gyvenimuxas? Gražutis? Fainutis? O gal nuostabutis? Nu šaunu, kad jums viskas fainei ir nuostabiai. Pabaigusi cringe’inti jus pradžiuginsiu tuo, kad savo pažadą rašyti kiekvieną mielą dieną advento laikotarpiu žadu tęsėti (na bent dabar tai atrodo visai gera ir protinga mintis). Bent kol kas. Tepadeda man kotletai.
Tobuliausia dovana – dėmesys
Pradėsiu nuo to, kad šiandien įvyko mano ilgai planuota šeimos fotosesija, kurią padovanojau būsimų švenčių proga. Kadangi esu pervargusi nuo materializmo, daiktų ir dovanojimo manijos sukelto streso, nusprendžiau savo šventėmis mėgautis kitaip – atprasti pirkti belenkokį mėšlą ir pradėti rodyti mylimiems žmonėms dėmesį. Nes kad ir kaip banaliai beskambėtų, geriausia dovana, kurią galime padovanoti kitiems yra mūsų dėmesys ir laikas. Geras pokalbis prie skanios kavos (arba arbatos, aš tolerantiška) puodelio, pasivaikščiojimas drauge po žiemines pliurzes, kebabų valgymas stoties rajone (gal ir ne pats romantiškiausias dalykas, bet likite su manimi), bendras riebalų deginimas sporto klube, bernų/mergų ieškojimas šūdinuose kabakuose, pasimatymai, ėjimas į kiną ir kiti malonumai – šioje vietoje jūsų fantazija neribojama, tiesiog belieka išdrįsti pasikviesti tuos, kurie jums rūpi. Ir tuos, kuriems jūs esate svarbūs. Viskas paprasta, kai geriau pagalvoji – tikrumas slypi paprastuose dalykuose, kurių nereikia apvynioti šilkiniu raudonu kaspinu, pridėti saldainių ir užklijuoti klišinę atvirutę.
Mano draugė paranoja klydo
Gana čia tų moralų, grįžkime prie fotosesijos. Vakar mane ištiko paranoja – pradėjau mąstyti, kad nė velnio nežinau, kas tie žmonės, kurie mus fotografuos. Aš literaliai juos radau internetuose per freelancerių grupę, neturiu nei vienos rekomendacijos ir kliaujuosi tik tuo, kad mergina, su kuria derinau fotosesiją buvo labai maloni ir atitiko mano psichotropinius biolaukus. Tada pradėjau galvoti – kur aš vežu visą savo šeimą? Gal mus ten nužudys? O jeigu pateksim į kokią kamūrkę su čigonais ir mums lieps leistis į venas narkotikus bei vers vogti arklius ir auksą? Galbūt ir nusišnekėjau, bet supratote mintį – pradėjau galvoti, kad nesu visiškai tikra, kokia fotosesija ir kokie žmonės mūsų laukia, bet išdrįsau surizikuoti. Ir žinote ką? Visiškai to nesigailėjau – nuoširdžiai, mus fotografavę Rūta su Šarūnu buvo labai mieli ir faini žmonės. Fotosesija vyko neįprastoje vietoje – Vilniaus dramos teatre. Kokia įdomi patirtis! Ačiū dievams ir demonams, kad nėriau stačia galva į šią avantiūrą – visiškai pasiteisinęs reikalas.
Fotosesijoje vyravo paprastumas ir minimalizmas – jokio bereikalingo šūdo, jokios kalėdinės tematikos – norėjosi, kad žmonės puoštų nuotraukas, o ne papildomi niekučiai. Ir pagal tai, ką teko matyti – šį sumanymą mes išpildėme su kaupu.
Atsikėliau kaip melžėja – anksti, bet dėl makiažo
Fotosesijos diena man prasidėjo šeštą ryto. TAIP. Šeštą ryto, nes važiavau darytis makiažo (nenorėjau fotografuotis natūrali, ypač, kuomet prieš kelias dienas ant veido pridygo riebių spuogų, kurie taip pat nusprendė nusifotografuoti) bei šukuosenos (ne tortai ir šakočiai ant galvos, o lengvos garbanos). Atsikėlusi anksti ryte norėjau mirti – visas kūnas ir protas viduje rėkė, kad trokšta miego ir pradėjau abejoti, ar man tikrai taip to makiažo reikia – visgi, svarbu vidus, toks, koks esi, kaip elgiesi – taip tingėjimo apimtas protas pradėjo skiesti propagandą. Gerai, kad sugebėjau jai atsispirti ir prasivarčiusi lovoje kankinančias dešimt minučių (kai supranti, kad REIKIA keltis, bet nesikeli ir bandai užmigti toms paskutinėms dešimčiai minučių, bet nesigauna, nes esi susierzinęs, kad reikia keltis) su žavia rusiškų keiksmažodžių tirada grakšti it gazelė (tiksliau prisiėdęs karvės dydžio šiužas) iššokau iš lovos.
Išlikimo šou su seneliais
Po makiažo gerokai vėlavusi išvažiavau į Vilnių, kuriame ir vyko minėta fotosesija. Važiavome su mama ir seneliais. Praėjus NET penkioms minutėms nuo mūsų kelionės pradžios vienoje mažoje mašinoje, su ribotu kiekiu oro ir logikos, babytė supyksta, kad senelis nusikeikė, o šis uoliai ginasi, kad “blecha“ nėra keiksmažodis, o skarda. Pusvalandį prasiginčijus dialogas pakrypo į seną gerą “žinai, kad tas mirė šiais metais?“ Tokios kelionės – tarsi išlikimo šou, kuriame svarbiausia neišeiti iš proto sėdint ir nejudant gerą valandą, kol pensininkai lėtai tave erzina ir sadistiškai žudo savo dialogais. Labai rekomenduoju.
Iš realybės šou – į protestą
Po išlikimo žaidimo su seneliais, pagaliau atvykau į Vilnių, gedo prospektą, kur turėjo vykti fotosesija. Vilnius mus pasitiko su sniegu, šlapdriba ir slidžia kelio danga, tad vietoje ėjimo praktikavau atsargųjį šlepsėjimą bandant nepaslysti. Negana to, dailiojo čiuožimo guru Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago areną primenančią gatvę užkimšo medžių saugotojų paradas/protestas. Labai norėjau prie jo prisijungti, tačiau suvokiau, kad varom į priešingą pusę, tai minties atsisakiau. GINKDIE, širdimi buvau proteste ir mintimis ėjau į tą pačią pusę. Medžiai jėga, geras deguonis, 10/10 ir 5 žvaigždutės iš 5.
Pastebėjimas apie fotografijos amatą
Šiaip ne taip atėjus fotografuotis, labai greitai apsidžiaugiau, kad fotografija nėra mano amatas. Man nereikia nieko įkalbinėti (fotografuotis, pozuoti), nereikia klausytis kitų priekaištų ar niekam neįdomių nuomonių, taip pat netenka tramdyti vaikų, kurie nusprendžia, kad šiandien jiems užteks ir sukelia migreną keliantį triukšmą. Žodžiu, didžiulė pagarba visiems fotografams, ačiū, kad esat ir kad aš nesu jūs.
Viskas įmanoma jeigu turi antidepresantų
Galvojau, kad surinkti šeimą fotosesijai bus labai sunku, beveik neįmanoma. Greičiau Jėzus su Marija pasirodys, nei mes susirinksime fotografuotis, tačiau klydau – tai yra lengviau nei jūs galite įsivaizduoti: tik ryte išgerkite antidepresantų ir dar ibuprofeno dvigubą – viskas bus pakeliama, prisiekiu.
Prieš kelias valandas grįžusi namo ir nusivaliusi cemento sluoksnį primenantį makiažą, guliu su ūkiškais treningais lovoje ir džiaugiuosi labai vykusia diena.
Tiek iš mano fronto šiandien.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 