Labas, žmonės. Kaip visada vėluoju, bet grįžtu į eterį su visai kokybiškomis nuotaikomis. O kaip jūsų nuotaikos? Ar rudeninės depresijos bei žiemos artėjimo ir papildomų riebalų laukiantys kūnai laikosi gerai? Kaip šeima, kaip vaikai? Ar šiandien skaniai valgėt? Tai va… Užtenka kliedėti ir metas pradėti (koks rimavimas, Nijolka, nu šakės). Visų pirma, turiu kelis pareiškimus.
Pareiškimas nr. 1 : adios kolegos
Nebegaliu. Nusprendžiau antradienį marketingo darbovietei pranešti, kad išeinu iš darbo, nes jų šūdinas elgesys su manimi, pagarbos nebuvimas ir nuolatinis streso varymas mane privedė iki antidepresantų. Aišku, šiais žodžiais tikrai neišdrįsiu pranešti, bus kažkas tokio: “čia aš kalta… jūs tokie nerealūs, tiek daug man davėt… bet jau pabaiga, aš nematau čia ateities ir tai tik mano kaltė“ (Nijolkos poplintusinė savivertė is ON FIRE), nors iš tiesų, tiesiog nekenčiu konfliktų, tad draugiškas bendras susitarimas bus tai, ko sieksiu. Pasitarusi su savimi nusprendžiau, kad jokie planetos darbai, nors ir siūlantys milijoną bei namą ant jūros kranto ir penkis vienaragius, yra neverti mūsų sveikatos. Nė už ką neverta nuolat verkti, bijoti ir panikuoti dėl darbų – niekada. Ypač jeigu jie – šūdini, neturintys ateities ir absoliučiai neįdomūs.
Galėčiau jums papasakoti, kas šį kartą nutiko darbe, kad ir vėl noriu išeiti, bet visiškai nenoriu į tai gilintis – kaip piktos dvasios, kurioms neužteko egzorcizmo lenda tos pačios senos problemos, mes nesusikalbame tarpusavyje ir aš suprantu, kad jau metas. Ir taip, dabar – pats šūdiniausias laikas išeiti. Kaip tik ant švenčių, kad sutikčiau jas bedarbė, bet žinot ką? Bybį aš dėjau (kurio neturiu, patikslinu)! Užkniso negyvai, dar nebuvau tokioje emocinėje duobėje, tad viso blet gero. Kaip nors išgyvensiu – aš darbšti, visai protinga ir absoliuti darboholikė. Atrasiu tą savo vietą po saule, bet ji tikrai ne ten, kur visiški purvynai. Tiesiog įkvėpsiu ir papais bei alkūnėm nersiu į priekį. Žinau, kad nepražūsiu ir tikiu savimi (kartais).
Pareiškimas nr. 2: labai svarbi informacija
Kita naujiena ta, kad šią rašliavą rašau telefonu sėdėdama tūlike. Tiesiog norėjau, kad tai žinotumėte, nes pasirodė labai svarbus faktas. O aš juk nieko nuo jūsų neslepiu. Na, nebent savo tapatybę, tikrą amžių, išvaizdą ir visa kita.
Sentimentali pastraipa su lyriniais iškrypimais
Kažkurią čia dieną, turėdama laisvą akimirką pažiūrėjau jaunos merginos youtube vaizdo įrašą. Nepamenu, kas ji tokia, bet pakankamai šarminga, dar moksleivė. Nepagalvokit, kad kaip kokia kaifuodama creeperė žiūrėjau į nepilnametę ir jos DIENĄ MOKYKLOJE, bet ta panelė savo patirtimis nukėlė į mano mokyklos laikus, problemas, kurias išaugau. Apsidžiaugiau gavusi progą bent trumpam jas prisiminti: šūlė (spėju jau niekas taip nesako, ane?), klasiokai, draugės (BeStĖs xaxa), ekskursijos (į Akropolio prekybos centrą ant ledo pačiuožinėt, tada pavalgyt ČILI PITSOJ ir dar prasukt į Velnių muziejų, sovietinių ateizmo liekanų pažiūrėt, kad užsiskaitytų jog kultūrinomės), rugsėjo pirmos ir kontroliniai, rodos, nieko blogiau negali būti! (Spoiler alert – viskas gali ir bus žymiai blogiau)
Žinote, mane linksmina tos jaunos artsy panelės, kurios tokios laisvos, dirbtinai drąsios bei neskoningai vulgarios. Nenoriu iš jų šaipytis – paradoksas, bandydami ieškoti savęs, eiti iš savo komforto zonų jau mokyklos suole turime didelį šansą tapti vienodomis štampofkėmis. Ir tame nieko nenormalaus, mes tiesiog norime patikti.
Gaila (arba ne) man neteko būti artsy panele – savo tikrosios paauglystės metais sunkiai sirgau, išstorėjau kaip kiaulė ir su treningais bei neplauta galva sėdėdavau namie (visai kaip dabar, nu geras), rašydavau blogus, fleimindavau forumuose, nes daugiau nebuvo kas veikt. Kai sustiprėjau, pradėjau dažyti plaukus – šviesiai, tamsiai, raudonai, žaliai, violetiniai, žodžiu visiškai išprotėjau ir norėjau pabėgti nuo savęs. Prisivėriau auskarų ir prisipaišiau tatuiruočių. Įsivaizdavau, kad pakeista plaukų spalva ar nauja tatuiruotė padarys mane kietesne, tokia gilia pana, kuriai nesvetimas skausmas, kuri nebijo eksperimentuoti. Darkiausi taip stipriai, kad betrūko į papus įsiverti auskarus dėl pilno “man žiauriai reikia dėmesio, plyz duokit dėmesio ir dar man reikia pagalbos“ komplekto, kurį sudaro nemokamas gėrimas ir žaisliukas (oi pala, čia ne makdonaldas ir ne apie tokius KOMPLEKTUS kalba), ir būčiau išbandžiusi viską. Po kelių metų, kai sugadinau savo plaukus ir pasidariau tatuiruočių, kurių neišeis nuslėpti, supratau, kad tai tebuvo bėgimas nuo tikrosios savęs.
Bandžiau būti savo idealais, žmonėmis, kuriais žaviuosi, nes šventai tikėjau, kad taip elgdamasi būsiu laiminga, bet tai – absurdiškas mitas. Kitų laimėje vargiai tilptų manoji, tad teks labiau pasistenti ieškant savęs. Supratusi, kad mano COOL įvaizdžio planas griūna, nustojau keisti savo išorę. Pradėjau kapstytis po vidų ir o dievai, čia pas mane absoliutus savartynas. Niekas čia nerūšiavo šimtą metų, o tarakonai ropojantys po šiukšles visi susirgę depresija. Aišku, čia lyrinis nukrypimas, bet manau supratot, kad aš – visiška betvarkė. Grįžtant prie temos – matydama tas jaunas merginas, aš matau ieškojimus – vykusius ar nelabai, čia jau ne man spręsti, bet malonius. Ir aš džiaugiuosi už jas – už tai, kad darkosi, kvailioja, bando, sugeba užsidėti tokį trumpą sijoną, kad davatkos padvėstų vos jas pamačiusios. Jeigu jūs esate paaugliai, kurie nėra COOL SWAG YOLO (nesuprantu ką šneku, atleiskit), viskas gerai! Jūs prarandate visiškai nieko ir greičiausiai neturėsite dėl ko gailėtis po penkių metų, o tai jau vis šis tas. Aš taip pat nesu COOL. Kol kiti rūko ir suka žolę, aš savaitę kas mėnesį suku prikruvintus higieninius paketus prieš metant į šiukšlių dėžę. Kol kiti geria alkoholį klubelyje, aš išgėrusi ketvirtą puodelį nervus raminančios arbatos kovoju su smigimu ant sofos. Tai tiek galiu prijausti tam sukurtam kietumui, swagui ir naujai kartai.
Vyrams gyvenime labai pasisekė
O dabar – feminizmo pertraukėlė. Juokauju, koks iš manęs feminizmas. Tiesiog noriu pasidalinti vienu GENIALIU pamąstymu. Vyrai turi daug privilegijų šiam gyvenime. Ne, ne apie didesnes algas kalbu, ar tai, kad jų džinsų kišenės yra tikros. Bet apie pagurklį – jeigu šis gero gyvenimo šalutinis efektas pradeda kaltis, užsiaugini barzdą ir lafa. Nesimato, kad riebalų šypsena iš kaklo kalasi, kaip kokia žibutė pavasarį, primindama, kad žiemužė baigėsi – visai kaip tavo naktiniai ėdimai, tad jeigu nenori pasipuošt dar viena pagurklio šypsenyte, gal į sporto salę varyk. Kol moterims belieka užsitept “Egipto žemės“ po smakru ir tikėtis, kad šūdo spalvos pudra ir namų gamybos kontūravimo sugebėjimai nepermuš lavoninio odos atspalvio. Kadangi dažniausiai permuša, arba atrodo gerai tik iš LABAI toli (mano atvejis), galima teigti, kad moterims pagurklio nuslėpimo klausimu nepasisekė. Blemba, užsimaniau barzdos. Nors… nesidepiliuočiau savo juodų kaip čigoniškas žirgas ūsų kartą per mėnesį, gal ir turėčiau ją. Reiks tai apsvarstyti. Be to, ta barzda būtų vyriškiausias dalykas mano gyvenime, tai gal ir vienatvė neslėgtų? Būčiau ir vyras ir moteris viename asmenyje, o dar ir pagurklio prasikalimo nebijočiau kaip maro! Kaip žiauriai nusišneku, net pačiai graudu skaityt.
Tiek žinių iš manęs.
Skanių kotletų.
– Nijolka.
Urtė Caspo 