Labas pupuliukai mano, metas pezalams. Vakar buvau tokia depresyvi, liūdna, nepatenkinta gyvenimu, kad šiandien atsigavus ir įkvėpus iš naujo turiu jėgų ridentis toliau ir dar kartą su jumis pasikalbėti. Na, nors čia tik aš kalbu, t.y. rašau, bet visuomet įsivaizduoju dialogą tarp mūsų. Kad ir kas tu būtum.
Darbo pokalbio update, nes jums rūpi
Jeigu skaitėt praeitą rašliavą, kurios atverst nerekomenduoju, jei čia užsukat dėl įprastų skiedalų, tai priminsiu, kad šiandien buvau dar viename darbo pokalbyje. IR NU LABA DIENA, aišku, be kuriozų neapsieita. Apie pokalbį pasakysiu tik tiek, kad viskas vyko Kaune, prie Akropolio prekybos centro esančiame pastate kita pus gatvės – Arkoje. Tai toks naujas, super futuristinis (drįsčiau taip sakyti) verslo centras, restoranas ir bankas viename. Na ir ką, nueinu aš iki to pastato, ten aišku keli besisukantys įėjimai (kurių velniškai bijau, nes turiu idiotišką automatinių durų prekybos centruose fobiją. Vis įsivaizduoju, kad durys gali mane su visom riebalinėm palendricom SUTRAIŠKYT, o tokia mirtis manęs nežavi), giliai įkvepiu ir neriu vidun, dar kažkokio bičo pasiteirauju, ar einu ten, kur reikia. PASIRODO, kad pataikiau net iš pirmo karto. O tai man jau didžiulė pažanga. Pasuku prie lifto, nes į penktą aukštą aš tikrai laiptais nelipsiu, dar nesu tokia savižudė. Prie įėjimo į liftą matau daug mygtukų. Kaip įdomiai, tie mygtukai ne LIFTO viduje, o prieš įlipant (žinau, aš kaimas)! Paspaudžiu, įlipu ir staiga išsigąstu suvokdama, kad jeigu netyčiom nuvarysiu ne į tą aukštą, tai negalėsiu pataisyt staigiai situacijos ir teks išsirident iš to lifto, vėl spaust, vėl lipt, vėl važiuot, kiek daug važnios… Po mini panikos atakos nusiraminau ir žinoma, pataikiau ten, kur man reikia.
Pirmą kartą gyvenime sugebėjau nepavėluoti ir net būti dvejomis minutėmis ANKSČIAU, įsivaizduojat? Nu velniškai savim didžiavausi. Pokalbis praėjo neblogai, gale jo supratau, kad tie žmonės lyg ieško darbuotojo, bet lyg ir niekur neskuba ir kad gal man paskambins, o gal ne, nes dar kelias savaites dairysis, nu žodžiu apturėjau pašnekesį realiai apie nieką, bet viskas buvo malonu, tai nepykstu. Ar tikiuosi ten patekti? Atvirai? Kaip ir minėjau praeitoje rašliavoje – ne, nesitikiu. Tiesiog pagalvojau, kad ši paskutinė stotelė ture po reklamos agentūras ir jų darbo pozicijas man visai fainai pasibaigė būtent čia. Nesitikiu nieko, nes mane pats faktas, kad turiu kažko laukti ar tikėtis skambučio, tiesiog nerviškai veikia. Esu žmogus, nuolat judantis į priekį ir nerimastingas – man reikia atsakymo dabar ir čia. Nesu pakankamai brandi laukti, tad judu tolyn. Lai atsiveria man platūs (kaip mano subinė, HAHAHA) ir beribiai televizijos horizontai. Kas čia žino, gal po dešimtmečio turėsiu autorinę Nijolkos laidą? Kiek jums visko daug pripasakočiau, šakės…
Galbūt jums kils klausimas: “NIJOLKA, o jeigu tau paskambins, ką darysi?“ Jeigu paskambins, tada ir galvosiu ką daryti. O dabar – gyvenu toliau.
Velnio išmislas
Mums reikia pašnekėti apie BLOGIAUSIĄ žmonijos išradimą – sėmkas. Nesupykite mano treninguotieji draugai, mėgstantys rajone užkandžiauti šiais delikatesais, bet tai yra velnio išmislas. Kalbu ne apie tradicines sėmkas, nes dar taip žemai nenusiritau, bet apie moliūgų. Po darbo pokalbio nusprendžiau, kad būtent čia ir šiandien man reikia tų suknistų sėmkų, o kadangi mano noras – man įsakymas, tai ir nusipirkau. Kaip didžiausia moliūgų sėmkų narkobaronė ėdžiau non stopu tas sėklas. Po dešimties minučių praradau visą žmogiškumą ir pasinėriau į griaužikų pasaulį. Prisiekiu, jeigu šalia būtų buvęs koks činčilas ar šiaip barsukas, aš laisvai sugebėčiau su juo susišnekėti. Kadangi jos buvo sūdytos, visos lūpos kažkodėl IŠTINO. TAIP, ištino nuo sūdytų moliūgų sėklų, kas per šūdas!!! Ne tik, kad lūpos susiraukšlėjo ir primena užburkusią šiknaskylę (nesigilinam), bet dar ir jas skauda. Košmaras, norėčiau atsukti laiką atgal ir atkirsti tas sėmkas iš savo rankų parduotuvėje. NEVERTA, nesąmonė, geriau ir toliau griaušiu čipspakius ir nebandysiu tapatintis su žiurkėnais.
Lets bi pozitiv
Rytoj pas mane nakvynei atvyksta draugė. Jau kaip baliavosim, prisikviesim prostitutų, gersim vodką ir šoksim iki ryto, wow… Juokauju, aišku mes nešoksim, nes esam dvi TINGININGOS sielos, tad laukiu ramaus gražaus vakaro su daug juoko, pasipasakojimų apie savo šūdinus gyvenimus ir kitų malonumų. Nors esu asociali, nemoku bendrauti ar įsileisti į savo gyvenimą žmones, džiaugiuosi, kad bent kelias atramas ir 24/7 veikiantį support’ą magiškais būdais pavyko susirasti.
Dydžio revoliucija yra didžiausia televizijos tragedija
Nors aš kaip ir visi žmonės niekada nežiūriu televizoriaus (tik dirbu televizijoje), draugė pasiūlė pažiūrėti laidą “Dydžio revoliucija“, kurios vedėja – “Kelias į žvaigždes“ bybžinkelinto sezono laimėtojo Mėrūno žmona Erika. Šis intelekto šviesulys vis prašmėžuodavo televizijoje – tai šokdavo, tai ant ledo čiuoždavo, gal ir dainavo, na nežinau visų tų detalių. Visiškai nešarminga, pseudointelektuali ir neįdomi moteris stojo prie GRANDIOZINIO projekto vairo – veda laidą apie vidutinio kūno sudėjimo ar kiek putlesnes moteris, kurias reportažuose visiškai nuvertina (frazėmis: “ši mergina pirmą kartą dėvėjo aukštakulnius, tai jai didžiulis iššūkis…“, “Ingai pirmą kartą buvo daromas makiažas, iki šiol ji nežinojo ką reiškia gerai atrodyti“ ir pan), liepia laikytis dietos, sportuoti, nuolat matuoja apimtis ir sako “jūs nors ir storos, galit būti gražios. Beet, tik su aukštakulniais, proginiu makiažu ir po masažo “Eglės sanatorijoje““, nuo kurios reklamos noris vemti. Nežinau, apie kokias revoliucijas ir dydį prodiuseriai kurdami laidą galvojo, bet viskas suvokta iškreiptai.
Nors galvojau, kad pagrindinė laidos žinutė, kurią it taikos vėliavą neš nuostabioji Erika bus “mylėkite save tokias, kokios esate“, visiškai klydau. Arčiausiai tai, apie ką šneka ir ką daro laidoje jos kūrėjai būtų “Ir stora gali būt graži, jeigu tinkamai aprengi ir padažai“. Kas kaip ir logiška, suprantama, bet tai nėra nieko panašaus į body positivity, tai – eilinis moterų, merginų, mergaičių skatinimas keisti savo išvaizdą, nė kiek neinvestuojant į vidų. Nė viena iš šio šou dalyvių nieko intelektualaus nėra pasakiusi. Ši laida neduoda nieko – nebent leidžia pažiūrėti, kaip “Eglės sanatorijos“ baseine moterys vaikšto su KABLAIS ir apatiniu trikotažu bei filmuojant kameroms bučiuoja liesą raumeningą vyrą. Jo, čia buvo tokia užduotis – PASITIKĖK SAVIMI IR PABUČIUOK JĮ.
Ble, kas per šūdas? Koks čia pasitikėjimas? Tai elementarus šou darymas iš nieko. Kad ir kaip patiktų man ši laida, pabaiga ir dalyvių išmetimas yra visiškai kitas bukumo lygis. Praėjusioje laidoje (taip, aš jau gerbėja su autoritetinga nuomone) moterį išmetė todėl, kad ši fotosesijoje “nejudėjo“. “Tu galėjai pajudėti, bet nieko nedarei“ – aiškina jai pirmą kartą gyvenime matytas dizaineris. Mergina pradeda gintis, ją užtildo LIŪDNA ATSISVEIKINIMO MUZIKA ir paliekama jos vardo juostelė su pristatymu “ILONA. NESUTINKA SU KOMISIJOS NUOMONE“. Viskas. Pabaiga. Kitą savaitę ši laida bandys mus visus įtikinti, kad ir putlesnės merginos gali dėvėti vestuvines sukneles ir net susituokti. Įsivaizduojat? Storos gali ženytis, nu šakės, netikėjau. NU WOW, vertybės. Ir ginkdie aš nesu feministė ar moralės policija – tiesiog tai, kas rodoma apsimetant kažkokia revoliucija ir moterų pasitikėjimo savimi skatinimu, yra visiškas scamm’as. Negana to, dar šūdinai padarytas.
Tad gal geriau aš žiūrėsiu tokias laidas kaip “7 Kauno dienos“ (sekmadieniais 11.00 per Lrt PLIUS) bei “Stop juosta“ (taip pat sekmadieniais, tik vėliau – 13.00 per Lrt PLIUS), prie kurių bent kiek prisidedu ir klausysiu, kaip amžininkai iš Lietuvos kaimų bei miestelių kiekvieną kartą demonstruoja aukšto lygio rokenrolą, grodami su armonika sėdėdami ant kelmo.
Tiek iš mano fronto šiandien.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 