Niu, labas, kaip gyvuojam? Aš gyvenu visai neprastai, nors gyvenime šiuo metu velniškai daug revoliucijų. Kaip jau minėjau praėjusioje rašliavoje, išėjau iš darbo marketinge, nes daugiau nebegalėjau tent būti, kiekviena diena buvo tarsi pragaras, kurio kęsti nebebuvo prasmės. Išeiti iš darbo visada nelengva – kažkokie sentimentai pradeda griaužti akis, o kur dar vidiniai nesaugumai, kiekvieną kartą bandantys tau prikišti, kad darai klaidą ir iš viso esi nieko vertas. Visgi, kad ir kaip baisu bebūtų, džiaugiuosi savo išėjimu ir kaip mantrą kasdien kartoju: „Nijolka, susikaupk ir papais bei alkūnėm varyk į priekį. Viskas bus gerai“. Prisiekiu, tai veikia.
(Ne)populiarios nuomonės
Grįžkime prie linksmesnių dalykų, nes kiek gi čia liūdėsi. Metas pakalbėti apie nepopuliarias nuomones, arba tiksliau visiškus basic’us, kurie pseudointelektualams padeda pasijusti nors šiek tiek geresniais už pilką masę.
Lioksitanaz
Pirmoji (ne)populiari nuomonė yra ta, kad aš, kaip ir kiti analfabetai, nemoku tarti parduotuvės “L’occitane“ pavadinimo. Aš ją vadinu “locitanu“, nors iš tiesų tai turėtų būti “lioksitan“. Kadangi pastarasis teisingas pavadinimas skamba žymiai blogiau už locitaną, tai ir toliau neigsiu tikrovę ir tarsiu taip, kaip norėsiu. Aš tokia RIOT, omg.
Cini minis yra kanibalai
Žinot tuos šlykščius cinamoninius dribsnius “Cini minis?“ Jeigu ir nežinot, tai ir gerai, nes jie tokie šlykščiai saldūs, kad nėra net ko ir apie juos žinoti. Bet ne apie skonį šį kartą – ar esate kada nors matę jų reklamas? Jose pastoviai vienas dribsnis laižo kitą dribsnį ir bando jį suvalgyti. Kadangi jie abu su akytėm ir burnom, tai atrodo, kad ten jau nebe dribsniai, o gyvi sutvėrimai, keturkampiai žmonės, ar kažkas tokio. Vienas dribsnis pradeda į kitą žiūrėt gašliu žvilgsniu, kuris leidžia suprast, kad draugystė baigėsi, o prasideda alkio kupina aistra. Nu ir tada kitas dribsnis paprastai nieko neįtaria, kad jo geriausias draugelis kitas dribsnis jį išduos, ir nesaugo savęs. Nu ir tada tas gašlusis kanibalas dribsnis suvalgo šitą nelaimėlį ir baigiasi reklama. Visų pirma… kas per šūdas? Dribsnis valgo dribsnį? Čia kažkokios formos KANIBALIZMAS, ALIOO. Kas darosi ant šio svieto, ką? Vaikus atima iš tėvų, mat šių negalima mušt… Kalifornijoj gaisrai, o kur dar cini minis dribsnių mums peršamas kanibalizmas. Baisus pasaulis, nors tu ką.
Black friday boikotas
Apie tai galvojau nerašyti, nes niekam neįdomu, ką aš pirksiu ir ko ne, tačiau pamačiau facebooke kaip virusą plintantį renginį, kuriame žmonės buriasi ir žada nieko nepirkti per black friday išpardavimus:
Visų pirma, sveikintinas požiūris, vartotojiškumas yra tikra rakštis mūsų storose subinėse, tačiau mano giliu suvokimu, vieną dieną nieko nepirkus iš esmės niekas nepasikeis. Jeigu jau kalbame apie daiktų perteklių mūsų gyvenime, tai kam pradėti nuo to suknisto penktadienio, kai galime nuo šios akimirkos? Lyg penktadienis būtų koks visos planetos išgelbėtojas, dievas trijuose asmenyse. Netikiu šia nesąmone, man tai primena tą parduotuvių boikotą po to, kai pabrango kalafiorai, kurių gyvenime ir taip niekas neperka, nebent sveikuoliai ar veganai. Visi ėjo, visi pirko ką norėjo, bet štai keli entuziastai vėmė savo bezabrazijom internetuose. Mano, kaip visų galų meistrės ir unikalios asmenybės pasiūlymas būtų: stenkimės keistis kiekvieną dieną, o ne bybžin kada. Amen.
Kalbant apie mano ir black friday santykius – jie puikūs. Kurį laiką esu nusižiūrėjusi kelis daikčiukus, iš kurių vienas – kavos aparatas, tad jeigu bus neblogas deal’as, galbūt ir nusipirksiu. Nors tiesą pasakius, man tikrai nieko nereikia. Turiu ką apsirengti, ką valgyti (šito net per daug) ir dar stogą virš galvos. Daugiau nereikia nieko norėt. Wow, kaip įkvepiančiai parašiau. Namaste jums.
2018 metų pasiekimų analizė
Dar vieni metai į pabaigą o aš guliu savo tamsiam kambary ir galvoju: ir kaip galėjau viską taip suknisti? Baigias metai, o mano sąskaitoje: depresija, nedarbas, paskola ir nepasiteisinę lūkesčiai. Nu pyzdėc tiesiog, ne tas žodis kaip man sekasi – toks jausmas kad šalia manęs vien laimę nešančių keturlapių dobilų plantacija, dantukų fėja ant peties ir laimės paukštė aplink skrajoja. Tiesiog norėčiau, kad mano gyvenimas būtų bent kiek stabilesnis – be išėjimo iš darbų, nuolatinės emocinės psichozės ir su trupiniu sveiko proto. Norėčiau suimt save už kiaušų (kurių, beje, neturiu), tada trenkti per veidą ir aprėkt, kad susiimčiau ir nustočiau gailėti savęs ir savo šūdino gyvenimo. Bet negaliu. Esu dramos karalienė, kuriai patinka bliauti ir galvoti, kad Černobilio sprogimas prilygsta mano gyvenimo tragedijai, kas absoliutus melas, nes jis labiau primintų Černobilio darbuotojo pirstelėjimą, o ne sprogimą, štai koks blankus jis yra.
Prisijaukinti Kalėdų nuotaiką
Paprastai jau nuo lapkričio pradedu laukt Kalėdų, nes esu pamišus jų fanatikė, tačiau kol kas nuotaikos nejaučiu. Jaučiu ne kalėdinės eglės ar imbierinių sausainių kvapą, o mirtim dvokiančios paskolos terminus, mokesčius ir kitą suaugusiųjų šūdą. Ir tai tikrai kiek apkartina šventes, tiesą sakant. Bet pažadu sau susirasti patį baisiausią kalėdinį megztinį ir pradėti įsijausti į artėjančias šventes. Pradėjau brandinti tradicinį Kalėdinį pyragą, kurio sudėtyje – kilogramas džiovintų vaisių (gink DIEVE jokių RAZINŲ, nekenčiu jų, lai jos sudega pragare) ir stiklinė brendžio. Tikiuos jis išėjo skanus ir per šventes jo ragaudami mano svečiai nemirs ir neapsinuodys.
Spotifyjau, kodėl verti mane verkti?
Man bobdienės (mėnesinės), įsijungiau ramių dainų grojaraštį per Spotify, ir kažkodėl tos ramios dainos visos velniškai liūdnos. Kas per šūdas? Galvojau štai, pasileisiu muzikos, ramiai sau darbuosiuos, bet leidžia Adelės hitus apie meilę, mano dievuko Jeff Buckley “Hallelujah“, po kurios apsiverkiau, nes graži daina, emocija ir visa kita (kai jis dainuoja eilutes “Well your faith was strong but you needed proof / You saw her bathing on the roof / Her beauty and the moonlight overthrew ya“, pradedu isteriškai bliauti, nes nu KAIP GRAŽU jomajo, nuostabus tekstas). Norėjau nusiraminti, bet išėjo priešingai – sėdžiu ir per ašaras bandau darbuotis. Aš idiotė.
Linksmos (arba nelabai) naujienos pabaigai
Praėjusiais metais, būdama absoliučia sadiste, mazochiste ir saviskriaudos meistre, buvau nusprendusi visą advento laikotarpį (nuo gruodžio pirmos iki Kalėdų) rašyti blogą kasdien. Kadangi tai sulaukė daug susidomėjimo, jūs stengėtės skaityti ir suprasti mano bezabrazijas, aš Nijolka, pareiškiu, kad į šią beprotybę leisiuos ir šiais metais. Taigi, prisisekite saugos diržus, nes gruodis bus labai linksmas. Norėdama jus sudominti ir suintriguoti, atskleisiu, kad gruodį jūsų laukia mano filmuota medžiaga, artimesnės naujienos iš mano gyvenimo ir daug idiotizmo, nes niekas taip neprajuokina, kaip kitų beviltiško gyvenimo nesėkmės.
O aš su jumis atsisveikinu iki penktadienio vakaro.
Tikiuosi esat gyvi ir jūsų galūnės nenušąlo nuo tokio žvarbaus oro.
Skanių kotletų.
-Nijoka.
Urtė Caspo 