Nu, laikykitės – šiam kartui turiu depresyvią ir liūdną rašliavą. Tiesiog norėjau pasakyti, kad aš labai pavargau. Pavargau dirbti, gyventi, kovoti su savo bulimija, depresija ir kitom pabaisom. Pavargau kovoti su savimi, prieš save, prieš kitus ir prieš gyvenimą apskritai. Dar niekada nebuvau tokia pasimetusi ir nelaiminga, kaip dabar.
Ironiška, juk darau tiek daug dalykų. Nors jums dažniausiai pasakoju, kaip smingu ant sofos ar ėdu čipspakius, bet šneku tik tai, apie ką kalbėdama jaučiuosi patogiai. Man visuomet lengviau juoktis iš savęs, pasakoti apie netobulumus, trūkumus – tai mano arkliukas. Tiesa, kai ateina metas save girti ar užstoti – šito nesugebu. Ir bėgant metams suprantu, kad to padaryti net nebeužtenka jėgų.
Skaudulys nr. 1 – Bulimija
Neseniai susigaudžiau laike ir supratau, kad bulimija sergu net septynerius metus. Šis skaičius mane išgąsdino – pradėjau savęs klausti, kaip galėjau šitaip nusiristi? Žinoma, jau gerus metus aktyviai lankausi pas psichologę, ji tikrai padeda kovoti su visais vidiniais nevidonais, bet to rodos neužtenka. Psichologai – didžiulė pagalba, bet kitą dalį turiu pridengti pati – stengtis dėl savęs, norėti pasveikti. O ne tikėti, kad noriu pasveikti ir kitaip save apgaudinėti, gyvenant iliuzijose. Tiesa ta, kad aš nė velnio nenoriu, kad man pagerėtų. Sirgti bulimija, ryt vaistus man tiesiog patogu. Dėl to man labai skaudu. Skaudu, kad noriu sau ir toliau kelti skausmą, jaustis šūdinai ir mažais žingsniais keliauti į susinaikinimą. Nesiekiu gyventi. Aš nebematau prasmės, tik suaugusiškas atsakingumas mane laiko ir skatina gyventi. Apgailėtina, ar ne? Dėl to esu savimi nusivylusi ir man labai gėda.
Skaudulys nr. 2 – Darbai
Su darbais man dabar labai įdomi situacija. Kaip jau visi žinome (arba ne), jau antrus metus dirbu marketingo asistente programinės įrangos kūrėjų įmonėje. Darbas nuobodus, monotoniškas, mano bosė jau ir žada neužilgo palikti šią vietą, tad gyvenu, šildau savo lašininėm palendricom ofiso kėdę ir džiaugiuosi, kai periodiškai į banko sąskaitą įkrenta alga. Žinau, kad mano darbai šioje vietoje jau senokai baigėsi, tad tiesiog laukiu geresnės progos išeiti. Ši “greitai neturėsiu pastovių pajamų“ situacija man nė velnio nepatinka – iki vasario mane dar smaugs mokslų paskola, tai pastovios pajamos yra didžiulis išsigelbėjimas. Garantijų, kad spėsiu susirasti nu SUPERINĮ ar bent tą, kur mane priims (žemi standartai) darbą yra švelniai tariant menka. Taigi, šiuo metu murkdausi savo “bijau dėl savo ateities ir fanansų“ mėšle ir tai nė velnio nedžiugina.
Pabaigusi reklamos kūrimo studijas nuo rugpjūčio dar labiau sudepresavau, nes niekas manęs nenorėjo priimti į copywriterės pareigas. Ir dievai ir velniai žino, aš išbandžiau viską – siunčiau savo cv: ilgiausius, trumpiausius, drąsiausius ir kvailiausius motyvacinius vien tam, kad būčiau pastebėta. Dariau visiškai viską, bet to nebuvo gana. Jeigu ir pakviesdavo į kokį darbo pokalbį, tai jis baigdavosi tik senu geru “mes su jumis susisieksime“ arba “turime daug kandidatų, tai pažiūrėsim, ar su jumis susisiekti, bet būtinai pranešim“ (spoiler alert: niekada nepraneša). Galiausiai mano pastangos nuėjo šuniui ant uodegos ir nusprendžiau savo jau ir taip poplintusinius standartus sumažinti: “Nu ir dzin“ – pagalvojau, – “ ieškosiu darbo pagal turimą patirtį (žurnalistika, marketingas) ir gal kaip nors.“ Tą pačią dieną, kai išsiunčiau cv į LRT plius laidą “7 Kauno dienos“, man po pusvalandžio paskambino iš redakcijos ir pakvietė prisijungti. Čia jaučiuosi kaip namuose. Dirbantys žmonės tiesiog nuostabūs, idėjiški ir supratingi. Padirbusi ten mėnesį sulaukiau daug pagyrų, kad kažką tikrai darau gerai ir mane pakvietė prisijungti dar ir prie kitos laidos “Stop juosta“. Jėga, gyvenimas gražėja, Nijolka karjeristė, turėčiau džiaugtis, bet nė velnio. Išpaikus mergiščia.
IR bum bam netikėtai pamačiau, kad viena reklamos agentūra Kaune ieško copywriterio. Pagalvojau, davai pamėginsiu, nes kodėl gi nepamėginus? Jeigu nepamėginčiau save griaužčiau dar labiau. Pamėginau, užpildžiau anketą, parašiau užduotis, išsiunčiau ir pasakiau sau: “Garantuoju, kad nepakvies, tai gal šia gražia nata ir užbaigsiu savo taip ir neprasidėjusią karjerą reklamoj“. Ir žinoma, neužilgo man paskambino ir pakvietė į pokalbį, kuris jau šiandien (rašau naktį, tai jau PENKTADIENĮ), vienuoliktą valandą. Paprastai nerašau jums taip detaliai apie savo darbo pokalbius, nes nesinori jaustis visiška nevykele, bet žinot ką? Tiek to. Aš, NIJOLKA, ryt varau į darbo pokalbį, iš kurio greičiausiai niekas neišeis, bet nesvarbu. Kaip nors prasisuksiu. IŠGYVENSIU traumą po to suknisto darbo pokalbio ir kaip nors judėsiu į priekį.
Ir iš vis, nepatinka man tie pokalbiai – aš vaikštau su lazdom… nesu sexy patraukli motera, kuri visus sužavi savo CHARIZMA ir dar kitokiu šūdu. NETURIU REKLAMOS PATIRTIES. NEBAIGIAU AUKŠTOJO. Ir man reikia stengtis, norint palikti gerą įspūdį. Nors ir sakau sau “čia tik žmonės, tu eini pas žmones, mes visi žmonės, ne kokie žvėrys, tai nustok panikuot“, bet realiai tai man nepadeda ir pradedu panikuoti dar labiau. Aš bijau pokalbių. Bijau naujų žmonių. Bijau išeiti iš komforto zonos, bet tuo pačiu ir trokštu kelt subinę ir iš jos išlįsti, iššauti kaip kokia kometa, užkariauti naują planetą ir kitokį šūdą. Na, nežinau, ar suprantat, bet dažnai jaučiuosi visiškai ant ribos ir nieko dėl to sau negaliu padaryti.
Reziumuojant – visiškas šūdas, bet kaip nors išgyvensiu
Nors ši rašliava neturi logikos, o tik kažkokius liūdnus TRAUMUOTO žmogaus pezalus apie nenusisekusį gyvenimą, negaliu sau leisti pabaigti teksto tokia depresyvia nata. Kad ir kaip susiklostė mano karjera, kad ir kiek nusivylimų patyriau, esu už juos dėkinga – tai buvo ir YRA nuostabios patirtys. Skambės mazochistiškai, bet gyvenime visiškai pasiteisina tas pasakymas apie užvertas duris ir įlipimą pro langą, nes taip jau yra. Jeigu kažkas nepasiseka, didelis daiktas, kad sėkmė tavęs laukia kitur, tereikia nepasiduoti ir ieškoti. Ieškoti, ieškoti ir dar kartą ieškoti. Ir nepamiršti mėgautis tuo suknistai sudėtingu, nervus ėdančiu ieškojimo procesu. Galbūt ir nebūsiu tobula reklamos specialistė ir nuostabių tekstų rašytoja, bet IR GERAI. Gal manęs laukia kažkas kito – televija, o gal koks puodų žiedimas ar būrimo salono įkūrimas, o gal siųsiu aptempiančius džinsus arkliams, niekada nežinai. Telieka laukti. Tai ir laukiu, protarpiais padepresuodama. IR žinot ką? Nors ir toliau sėkmingai naikinuosi bulimija, vertinu gyvenimą ir jo grožį. Ir viena labai menka dalis manęs, pasislėpusi už proto ir kompleksų, tikisi, kad kažkada man bus geriau.
Gražaus jums vakaro, o man – pakenčiamo pokalbio. Dievaži kaip jaudinuos.
Skanių kotletų.
-Nijolka.