Swejkučei draugučei. Šį vakarą man užėjo noras kalbėti niekus ir gėdingai nusišnekėti, tad pagalvojau – kodėl gi to nepadarius savo bloge? Eina velniop tos protingos, pamokančios rašliavos – šiandien ne ta diena.
Gyvenimo nemačiusi zanūda
Žinot, kartais jaučiuosi velniškai vieniša. Rodos, sėdžiu ant sofos su tais šimtamečiais praperstais treningais, vienoj rankoj čipsų pokas, kitoje – telefonas, ant pilvo pūpso kompas, be sustojimo klausau Lady Gagos dainos “Shallow“ iš to filmo su Bredliu ir norisi prasmegti į žemę, kad tie prakeikti treningai sutrūnytų. Tais momentais, gulėdama ant sofos galvoju, kad esu visiška gyvenimo nemačiusi zanūda, kuri amžinai gyvens viena, na arba jeigu reikės kompanijos – su mama. Kai atėjus laikui padvėsiu, niekas to greičiausiai net nepastebės. Nebent kaimynai pajus dvėselienos dvoką ir iškvies policiją. Policija, aišku, atvažiuos su visa “Farų“ filmavimo komanda ir apsidžiaugs, kad bus galima sukurti smagų reportažą, kuris maždaug skambėtų taip: “Policijos pareigūnai atvyko į daugiabutį, kuriame kaimynai skundžiasi tvyrančiu prastu kvapu – su policininku Žydriumi Geltonaičiu bandome patekti į butą ir paprašyti jame gyvenančios vienišos moters pasinaudoti dušu“. Tada, aišku, aš neatidarysiu jiems durų, nes seniausiai būsiu lavonas, jie jas išlauš ir pamatys mane sukniubusią ant žemės, apsikabinusią čipspakį su tais pačiais jobnutais treningais. Reportaže suskambės liūdna muzika, o įgarsintojas tars “Dušas šiai VIENIŠAI moteriai jau nepadės – padėtį pataisys nebent lavonų maudytojai, grimuotojai bei stilistai“. Nors ką čia nusišneku, net farams mano treninginis likimas nebus įdomus, per daug įsijaučiau, atsiprašymai.
Kad ir kokia vieniša kartais jausčiaus, būna dienų, kuomet atsikeliu ir galvoju: “velnias, nu kaip gerai, kad esu viena. Smagu būti niekam neįsipareigojusia, gyventi taip, kaip aš noriu ir prie nieko nesiderinti. Esu tokia cool vienišė, siekianti karjeros ir jaučiu didžiulį malonumą. O gyvenime, tu esi jėga… Kadangi vienišumo liūdesio ir euforijos rodikliai svyruoja be jokio balanso, tai ir nežinau, kaip iš tiesų aš jaučiuosi. Bet šiaip šiame fronte viskas ok – daug dirbu, mažai miegu, valgau daug saldainių, storėju, bet tikrai viskas gerai. NU TIKRAI.
Kalbant apie saldainius (kaip čia rašliava be posmo apie maistą…), žiauriai gėda pripažint, bet ligotai pasinešiau ant saldainių “Pupa“. Nu gyvenime jų būdama blaivaus proto ir stabilios psichinės būklės nepirkčiau, kai yra snickersai, twixai, Tobleronės ir tt, bet štai, nusiritau į patį dugną ir dabar negaliu gyvent be Pupos. PUPOS…
Populiarumo alkis
Kadangi rašau knygą ir svajoju ją išleisti ne nulio, o bent penkių vienetų tiražu (vieną knygą įsigysiu pati, kitą nupirkti paprašysiu mamos, na, o kitas tris gal kas iš gailesčio paims), jau dabar reikia galvoti apie marketingą ir kokiais būdais galėčiau save pareklamuoti. Sumąsčiau, kad pradėti reiktų nuo savęs, tad asmeninėje feisbuko anketoje vis dažniau pradėjau rašyti visokius bajerius apie šūdiną savo gyvenimą, kurie surenka net du arba tris like’us. Jeigu mama paspaudžia, tai jau vapšė visi keturi paspaudimai, argi ne nuostabu? Kadangi neturiu draugų ar šiaip žmonių, kurie mane mėgtų, greičiausiai mano buki juokai nėra tinkamiausia strategija. Šiais laikais vienišauti ar rodyti savo tikrą bjaurų charakterį absoliučiai neapsimoka, jau nekalbu apie socialinį statusą…
Tiesą sakant, didžiausia mistika man – kitų draugų surenkami like’ai. Nesvarbu, ar tai nuoroda, ar nuotrauka, ar lievas perpostintas bajeris iš 2005 metais sukurtos seksistinės demotyvacijos, jie sulaukia daugiau paspaudimų nei kad aš su visais savo postais per metus. Gal reikia užsipirkti babajų ir socialinės medijos specialistų iš trečiųjų šalių paslaugas ir taip išpopuliarėti? Nesvarbu, kad visi tie paspaudimai man neduos jokios naudos, nebent pakutens tuštybę, bet galbūt reikėtų pamėginti? Svarstau tai tikrai ne iš gero gyvenimo, juk jūs suprantat… Nepaisant to, kad nesu populiari, dar mane žiauriai erzina googlinant save iššokanti ta trečioji FLIRTAS.LT nuoroda, kuri, žinoma, nėra mano. Jeigu kas bandėt parašyti tai Nijolkai ir su ja paflirtuoti, tai ŽINOKIT, kad ten ne aš. Man dar ne taip blogai, kad užsiregistruočiau flirtas.lt:
Vienuolė prostitutė ir kebabas
Už kelių dienų švęsime pačią geriausią šventę – Heloviną! Kokiu kostiumu puošitės?Katės? Kebabo? Šuns? Kiaulės? Pirato? Vienuolės prostitutės? Apsirūkiusio kunigo? Aš tai tą patį savo treningą užsidėsiu – bus pats baisiausias kostiumas, nes jis – mano realybė. O už realybę baisiau nieko nebūna, ar ne?
Nijolkos kapų šou
Mums lietuviams, nuolat liūdinčiai ir nelaimingai tautai, už Helovino blizgesį daug svarbiau Vėlinės ir kapų tvarkymas bei puošimas. Tai – lyg savotiška treniruotė prieš Kalėdinį namų bei eglutės dekoravimą, tik liūdnesnė. Man Vėlinės patinka tuo, kad kiekvienais metais sugebu save nustebinti ir per jas prisidaryti gėdos. Praėjusiais metais eidama link prosenelės kapo nusprendžiau padeklamuot eilėraštį apie žemę, neklauskit kodėl, mėgstu lyrinius nukrypimus. Deklamuodama taip įsijaučiau, kad įkritau į kažkokį samanų krūmą. Kai bandžiau iš jo išlipt, praeidamos dvi bobos man tarė “baisus tas alkoholizmas“ 🙂. Laukiu nesulaukiu, kaip apsikvailinsiu šiais metais.
Kol kas tiek nusišnekėjimų iš manęs.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 