Žadėjau pasivaidenti sekmadienį, bet nepasirodžiau. LABAI ATSIPRAŠAU, kad eilinį kartą susimoviau. Kovojau su savo peršalimu ir prasta savijauta kiek įmanydama, bet viskas nusitempė ilgiau nei tikėjausi. Nors tikrai stengiausi pasveikti ir net dvi dienas sau leidau užsidaryti namuose tarp keturių sienų ir be perstojo maukti arbatas, vis dar nesijaučiu gerai. Bet gana čia zyzti ir niurzgėti, leiskite man pasipasakoti.
Klausimas, kurio sulaukiu dažnai
Kaip jau visi žinot, nepalaikau jokių ryšių su savo tėvu ar jo gimine. Jeigu esate nauji skaitytojai ir nesuprantate, kodėl jokių santykių su juo nepalaikau, jums reikėtų perskaityti šį rašinį , kuriame išsamiai pasakoju apie tėvo ir dukters santykių subtilybes. Prieš kabėdama apie tai turiu dar kartą pabrėžti – šioje situacijoje aš nesu auka, ar kokia motinos Teresės pusseserė iš Jeruzalės. Mano gyvenimas taip susiklostė ir aš nežadu dėl to verkti į pagalvę kiekvieną mielą dieną ar bandyti kažką pakeisti, mistiškais būdais susigrąžindama savo tėvą. Turiu nuostabią mamą, dėl kurios šilumos ir meilės man jo niekada netrūko. Ir tai sakau nemeluodama, ar bandydama pasijusti geriau.
Jau gerą mėnesį savo šeimos ir draugų išgirstu klausimų apie tėvą – tai ar bendraujame, O KODĖL nebendraujame ir panašiai. Šia tema stengiuosi nedaugžodžiauti, nes manau, kad mano santykiai jų nė kiek neliečia, tai nėra jų reikalas. Paklausta apie tėvą dažniausiai stengiuosi diplomatiškai atsakyti, kad nemačiau jo gerus metus ir kad santykių nepalaikome. Tai yra visiška tiesa, jokio melo. Tačiau šie klausimai galiausiai pradėjo neduoti ramybės – kad ir kokį racionalų protą išlaikyčiau, į viršų iškyla žmogiški nesaugumai ir mintys, kuriomis noriu pasidalinti.
Palaidotas mintyse
Mane iš principo erzina tie klausimai ir priminimai apie tėvą – tiesiog apie jį galvoju labai mažai. Kai tik pradėjau lankytis pas psichologę, pirmiausia atsiverti pradėjau nuo tėvo temos ir nuoskaudų, kurias jis paliko. Po metų, kuomet išsivalė visos žaizdos ir šlykštūs emociniai pūliniai, aš jam atleidau ir paleidau visą tėvo suteiktą skausmą. Supratau, kad aš padariau viską, ką galėjau, bandydama jį išgelbėti nuo alkoholizmo ir savidestrukcijos. Tačiau gyvenimas taip jau surėdytas, kad jeigu pats nenorėsi išsikapstyti, kitų pastangos bus bevertės. Mano tėvas – pasimetęs, susikurtose iliuzijose gyvenantis vyras, su kuriuo mes nebeturime nieko bendra. Kad ir kaip žiauriai skambėtų – aš savo tėvą mintyse jau esu palaidojusi.
Ginkdie, nenoriu būti suprasta klaidingai, ar kad linkiu jam mirties, – NE. Linkiu jam gražaus ir kuo sveikesnio gyvenimo, tačiau aš išsigydžiau savo skausmą ir jį paleidau. Nebeliko to ryšio tarp mūsų, tik žmogiškoji pagarba. Deja, bet šitą paleidimo ir susitaikymo procesą labai sunku paaiškinti kitiems – daug kam tai atrodo kaip įsižeidusio žmogaus bezabrazija ar desperatiškas bandymas pabėgti nuo realybės. Bet tai nėra tiesa – faktas, kad tėvų nepasirinksime ir greičiausiai jų nepakeisime. Bet mes turime pilną teisę su jais nebendrauti, jų nemylėti ar nepalaikyti artimo ryšio, tai visiškai normalu. Nemaža dalis šeimų plačiame pasaulyje yra išsimėtę, nutolę viens nuo kito ir dėl to nieko nepadarysi. Kartais draugai atstoja šeimą, o kartais šeima – draugus. Šių variacijų pilna mūsų kasdienybė ir čia nėra jokios utopijos.
Nevaidinsiu kietuolės ir neteigsiu, kad kartais nepasvajoju apie tobulą tėtį, kuris mane mylėtų, lepintų ir norėtų kartu leisti laiką. Žiūrėdama fimus, kuriuose – šiltos ir rūpestingos tėvų ikonos, netyčiomis pradedu pavyduliauti ir pykti, kad man šitaip nenuskilo. Per daug šių emocijų neimu į galvą – tai tik nelogiški pazirzėjimai eilinį kartą pamiršus, kiek daug iš tiesų turiu. Susikūriau visai padorų gyvenimą, turiu artimų draugų, mylimą šunį ir nuostabią mamą – ko gi dar galiu norėti? Na, Beyoncės užpakalio, liesos talijos, tobulo darbo ir būti milijoniere, bet čia tik smulkmenos.
Odė seksui pajūry
Kiekviename savo tekste stengiuosi palaikyti šventą pusiausvyrą – pastraipą parašiusi rimta tema, kitoje skubu leptelti kažką neįpareigojančio. Šis tekstas – jokia išimtis. Noriu jums papasakoti apie neseniai atrastą pop muzikos dievaitį, kurio dainos ir YPAČ cinematografiški (švelniai tariant) vaizdo klipai mane įkvepia naujam gyvenimui. Kas ta pop scenos ikona? Susipažinkite – Tomas Bagdonavičius. Pagyvenęs diedas, dainuojantis šlykščias tiek lyrine, tiek tekstine prasme dainas apie seksą, masažus ir kaip niekas jam į “mesindžerio“ žinutes neatsako. Pirmą kartą apie jį išgirdau tuomet, kai jo vasaros hitas “seksas pajūry“ tapo velniškai populiarus (virš milijono peržiūrų) ir rekomenduotinas man youtubėj. Ir ką galiu jums pasakyti… Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio – jau senokai taip necringe’inau klausydama eilinio lietuviško šūdo ir taip stipriai nesijuokiau iš apgailėtinai seksistinio ir banalaus kaip pasaulis vaizdo klipo, kurio (savo draugų nelaimei) kadrus išsisaugojau ir šiuo metu naudoju vietoje gif’ų bei paveikslėlių. Kadangi esu geras žmogus iš prigimties, o dar ir altruizmui prijaučiu, vaizdo klipo stop kadrais pasidalinsiu:
Kai netikėtai pamatai paną, kuriai žiauriai pavydėjai mokykloje, visą išstorėjusią, su trimis vaikais:
Kai bandai išaiškinti mamai, kokių čipsų parnešt iš parduotuvės:
Ne visi herojai dėvi apsiaustus. Kai kuriems labiau patinka patalynės:
Kai lauki kada orkaitėje iškeps tavo šeši buterbrodai su sūriu vakarienei:
Max cringe, absoliutus gėris. Ta proga, kad susiradau naują auką linksmybėms, visata man buvo maloninga ir padovanojo DAR VIENĄ šio herojaus dainą pavadinimu “Masažas“. Apie ką ši daina? Na, apie fizioterapinį masažą, kaip jis padeda aktyvinti kraujotaką, gydo nuo įvairiausių ligų, viską ten. Ha, juokauju, aišku, kad apie seksualinį masažą su “laiminga pabaiga“. Džiaugiuosi, kad Tomas kūrybinės kartelės nenuleido ir pasistengė savo gerbėjams suteikti daug smagios medžiagos. Negaišdama daug laiko vėl nusiskrynšotinau pusę vaizdo klipo ir toliau sėkmingai erzinu likusius draugus stop kadrais:
Bučiavimosi technika pavadinimu “vakumas“
Cėpos vietoj inkaro, jeigu kada ši žvaigždė nuspręstų pasidaryti sau galą suvokęs, kiek šūdinų ir ausis bei akis prievartaujančių dainų išleido į eterį:
Niekas taip neapsaugo nuo karščio pirtyje kaip saulės akiniai
Pasikartosiu : ne, tai ne kadrai iš porno filmo. Tai lietuviškos pop muzikos žvaigždės darbai, apie kuriuos jūs privalote sužinoti ir vemti (perkeltine prasme) nuo jų gerumo kartu su manimi. Jeigu po šio rašinio nuspręsite manęs nebeskaityti – aš jus suprasiu. Tikrai.
Gyvenimo update
Kaip anksčiau minėjau, nuo spalio pradėjau rašyti savo knygą. Turiu pripažinti, kad šią akimirką stoviu visiškoje stagnacijoje – slogos, milijonai niekada nesibaigiančių darbų atima iš manęs norą rašyti. Kadangi gyvename nuolatiniuose amerikietiškuose kalneliuose (laba diena, aš panelė banalybė, panaudojusi šią metaforą), po pakilimo ir nuosprendžio, kad metas parašyti knygą, atėjo ir nusileidimo etapas – pradėjau mąstyti, kad neturiu nieko gero papasakoti, kad viskas, ką rašau neįdomu ir kad esu dar viena paika durnelė, sumąsčiusi parašyti knygą tam, kad pakeltų savo poplintusinį ego. Žinau, kad šis laikotarpis praeis, kad vėl atrasiu savyje jėgų rašyti, bet šiuo metu viskas stovi vietoje. Iš baimės, iš nepasitikėjimo savimi ir vidinių dvejonių, kurios neduoda ramiai gyventi. Kad ir kaip ten bebūtų – savo plano laikausi, knygos deadline – vasaris, tad toliau judu į priekį, kartais sustodama, nes reikia įspirt sau į šikną ir nustoti verkti. Būti kūrėju, menininku, rašytoju reikalauja nuolatinio sielos gręžimo – kartais jaučiuosi lyg būčiau grindų skuduras, kurį muile pamirkęs ir stipriai išgręžęs, vėl valai purvinas grindis. Pamirkai, išgręži, pamirkai, išgręži – toks nuolatinis veiksmas, kuriame dar ir velniškai skauda. Nežinau, ar pati supratau savo skuduro metaforą, bet tarkim.
Standartai mėšlo krūvoj
Taip pat knygos rašymą trikdo ir socialinė medija – matau kitų garsių žmonių parašytus tekstus, žiūriu įvairiausius kūrybiškus video, skaitau knygas ir suprantu, kad tokia gera kaip kiti aš gyvenime nebūsiu. Mano standartai, matant kitų darbus ir profesionalumą, kurio tiesiog neturiu, drėbiasi į mėšlo krūvą, nes eilinį kartą iš savęs per daug reikalauju. Esu sutrikusi, pasimetusi ir pradedu savęs klausti, ar pasiryžti rašyti knygą buvo gera idėja.
Viltį ir nuotaikas kiek kilstelėjo vienas puikus video, kuriame kalbinama Allee Willis, tokių hitų kaip “I’ll be there for you“ (visiems geriau žinomo iš serialo “Friends“), “September“ kūrėja pasakojo, kaip gimė jos geriausios dainos. Viena citata labai strigo galvon: “I’m best when I don’t know what I’m doing“. Supratau, kad kartais geri dalykai gimsta tuomet, kai leidi sau atsipalaiduoti, nustoji MĄSTYTI apie penkis gyvenimus į priekį ir mėgaujiesi procesu. Bandysiu klausyti Allee ir spjauti į visus tuos savo pamąstymus, nepilnavertiškumo kompleksus. Lengva nebus, bet tik taip pajudėsiu iš savo emocinės smegduobės, ar ne?
Velnias, kai smingi, tai smingi…
Tiek nusišnekėjimų šiam kartui ir iki penktadienio.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 