o TaI kĄ tU nOrĖtUm VeIkTi gYvEnImE?

Ruduo spėjo įsibėgėti, o vėjas jau kiaurai perpučia manąsias palendricas (turiu omeny riebalingą kūną). Smagu, kad esu atsakinga ir protinga mergina, pasirūpinusi savo rudens apranga – pavasarį atsisveikinusi su mylimiausia koža dėl senatvės ir įplyšimų, pamiršau įsigyti naują ir dabar šąlu su lengvu megztiniu. Nesupraskite manęs klaidingai, man patinka grūdintis, bet kiekvieną kartą eidama ir ilgiau pavaikščiojusi supanašėju su bomžais – raudona nosis byloja apie tai, kad greičiausiai “gavau į snukį“ arba “pradėjau gerti nuo pat ryto“, o plonas megztinis – kad neturiu namų ir pinigų (realiai gyvenu pas mamą, o uždirbu tai mažai, tai būtų pagalvoję teisybę…). Žodžiu, puikiai moku pasirūpinti savimi.

KĄ NoRėTuM vEiKtI gYvEnImE??

Nuo rugpjūčio paūmėjusi mano depresija į nuo gyvenimo pavargusią smegeninę įnešė įvairių pamąstymų karjeros bei gyvenimo apskritai tema. Buvau (na ir esu) nelaiminga ir niekaip negalėjau suprasti kodėl. Galvojau, tai kas gi man trukdo būti laiminga? Priėjau prie išvados, kad šūdinas darbas ir stresas jame galėjo sukalti bent keli vinis į mano būsimą karstą (visai kaip šimtas bulimijos ir paralyžiaus vinių ir spynelių), tad pradėjau savęs klausinėti – tai ką veikčiau, jeigu manęs neribotų visiškai niekas: nei pinigai, nei išvaizda, fizinės bei mentalinės savybės? Jeigu galėčiau daryti viską, ką noriu, kas tai būtų? Ir o varge, atsidūriau tikram pamąstymų urve, kuriame kilo dar daugiau klausimų.

Taigi, sėdėjau sau ir galvojau – tai kuo gi būčiau? Kas būčiau? Ir pajutau galvoje esantį kažkokį nelemtą psichologinį (aš ne psichologė, šių dalykų nesuprantu) bloką, kuris neleido nieko sugalvoti. Žinote, kai suaugam, prisirenkam atsakomybių ir visokio kito velnio, nustojame svajoti. Nors svajoti nieko nekainuoja, bet mes neleidžiame sau šios įsivaizduojamos prabangos, mat tai tik laiko gaišimas, kuris į niekur neveda. Aš ir taip galvojau iki tol, kol supratau esanti pasimetusi ir visiškai nelaiminga.

Ko tik nedariau – ant užrašinių rašiausi visas mylimas veiklas, tokias kaip miegojimas, valgymas, tingėjimas, stock’inių fotkių bei Šreko meme’ų kolekcionavimas, bet tai nepadėjo. Nors myliu šias veiklas, dėl jų nestoja (gerąja prasme) mano širdis. Bet gal ir gerai, nes dėl Šreko meme’ų mirti būtų tikrai apgailėtina, nemanot? Kaip jau supratom – nepadėjo. Tada pradėjau galvoti apie senas svajones – ko anksčiau norėjau? Ką anksčiau siekiau padaryti, bet taip ir nepadariau? Prisiminiau, kad visuomet svajojau rašyti knygas, tik atidėliodavau ir galvodavau, kad mano tekstai niekam neįdomūs. Taip manau ir dabar, bet aš nuoširdžiai mėgaujuosi rašymo procesu – nesvarbu, rašyčiau apie verslą, ar savo bezabrazijas, jaučiuosi lyg plaukdama pasroviui, o tas jausmas ramina.

Papasakojusi apie tai, kad noriu parašyti knygą savo psichologei, sulaukiau daug padrąsinimo, kurio išsigandau. Pradėjau jai aiškinti, kad esu nepakankamai brandi gerai knygai sukurpti, galbūt reikėtų dar dešimtmetį pagyventi ir daugiau patirti, bet ši tik atsakė, kad labiau subrendusi galėsiu parašyti antrą, dar protingesnę knygą, bet kam tiek metų laukti dabar? Jei noriu ir jaučiu malonumą – tai pirmyn. Tą akimirką pasijutau kaip niekad stipri ir nusprendžiau pagaliau parašyti tą nelemtą knygą. Taigi, draugeliai ir nelabai, aš, Nijolka Prozininkaitė, rašau knygą. Dabartinis deadline’as – vasario mėnuo, tikiuosi nesusimausiu (mat turiu didžiulį potencialą tam). Per dieną parašau po dešimt puslapių, o savaitgaliais parašytą tekstą koreguoju. Kadangi bandysiu knygą leisti, tai nuolat update’insiu jus šiais klausimais, kaip man sekėsi, kaip nesisekė ir panašiai.

Grįžtant prie svajonių bloko – pažiūrėkite į vaikus. Taip, tuos užknisančius klykiančius velnius. Paklauskite jų, kuo gi jie norėtų būti užaugę ir šie be didelių išvedžiojimų jums šaudys atsakymus, tokius kaip “astronautu“, “gydytoja“, “arklių plaukų šukuotoja“, “konstruktoriumi“, “ledų pardavėja“ ir tt. Aišku, tą pasakę jie tikrai neapskaičiuos metinio profesinio uždarbio, nepagalvos ar galės gauti paskolą būstui ir dar kokią suaugusišką nesąmonę. Jie negalvos to, nes vaikai tuo neapsikrauna – susižavėję dalykais jie drąsiai apie tai svajoja nepamąstydami apie pasekmes ar apie tai, ką tėvai pagalvos bei ką kaimynai pasakys. Dėl šios priežasties jie iki universiteto ar mokyklinio profiliavimo turi lakias vaizduotes ir gyvena pakankamai spalvingą gyvenimą. Ir aš jiems nuoširdžiai to pavydžiu.

Skaičiau teen fiction ir vos neapsivėmiau

Kažkurią čia liūdną dieną mane užplūdo prisiminimai apie tai, kaip anksčiau skaitydavau paauglių grožinę literatūrą ir kaifuodavau nuo tų klišinių meilės istorijų, svajojau apie magiją bei nemirtingą berną. Pagalvojau, kad būtų puiki mintis dar kartą perskaityti vieną paauglystės knygą favoritę ir atgaivinti tuos smagius prisiminimus. Ieškodama knygos internete pamačiau, kad pagal ją pastatytas filmas (pavadinimo nerašysiu, nes nenoriu duoti credit’sų tokiam šūdui). Mano vidinė tinginė suplojo rankomis ir nusprendė tą filmą ir pasižiūrėti, nes skaitymas reikalauja daugiau pastangų, kurių nenoriu eikvoti paaugliškiems prisiminimams. Kaip paaiškėjo, tai NEBUVO puiki mintis. Likau susierzinusi ir pikta – tuoj paaiškinsiu detaliau.

Šį paaugliškos knygos filmą sukūrė BBC televizija, tad holivudiniu spindesiu jis nė kiek neblizgėjo. Negalėjau atsigrožėti akivaizdžiais green screenais kas antrame kadre arba merginos “važiavimu“ nejudančiu motociklu per tamsų mišką. Viskas buvo taip prastai padaryta, kad net skaudėjo akis. Tiesa ir ausis, nes dialogai buvo maždaug tokie (pagarba rašytojams, tikrai pasistengė filmą adaptuoti kaip reikiant):

Mergina: “aš… aš tave myliu“
Bičas: “NE… TU NEGALI manęs mylėti“…
Tada jie gal penkias minutes žiūri vienas kitam į akis ir jis dramatiškai išbėga.

Kas blet per šūdas??? Kodėl blet negali mylėt? Nes tu nemirtingas, o ta pana ne? NU IR GERAI, ji mirs, galėsi kitą susirast kažkada, kokios problemos – daugiau metų, daugiau panų. Nu blemba kokios bezabrazijos…IR TAIP, aš suprantu, kad filmas skirtas paaugliams, o ne nelaimingai bobai Nijolkai, bet ar būtina būti tokiems nelogiškiems?

Dabar suprantu, kodėl man taip patikdavo fantastinės knygos. Niekas ten nedirbo, visi paaugliai buvo demonai, angelai, nakties kariai ar dar koks bybys. Niekam nereikia mąstyt apie karjerą, nes jų protėviai buvo milijonieriai dar tūkstančiui metų palikę aukso bei pinigų. Vienintelė drama – tai rinktis tarp dviejų nerealiai karštų vaikinų dėl tavęs pasiruošusių numirti. Tai kaip ir viskas – du paaugliai išsiskiria, nes nemoka kalbėtis hormonų kamuojami. BET… tada po savaitės vėl susitaiko, nes tai MEILĖ ir gyvens ilgai ir laimingai (arba kol mergina numirš, nes bičas tai nemirtingas). Tfu, išliejau visas savo nuoskaudas šia tema, ačiū, kad perskaitėt.

Įsimylėjau moterį

Savaitgalį užsimaniau popkornų ir kadangi šiaip namuose juos valgyti atrodo kaip ėjimas prieš gamtą, nusprendžiau išeiti pasižmonėti, o tiksliau – pasėdėti tamsoje su keliais nepažįstamais kino salėje. Kadangi nieko nerodė, išsirinkau filmą “A Simple Favor“ su Blake Lively ir Anna Kendrick. Ir ką aš galiu pasakyt…. gal filmas ir nėra super šedevras, bet Blake Lively apdarai… kažkas tokio! Jūs tik pažiūrėkit:

Blake atrodė tokia graži su tais kostiumais (turiu jiems silpnybę), kad iš karto ją įsimylėjau. Ir visai nesvarbu, kad ji vaidino psichopatę žudikę – žmogus, kuris gražiai rengiasi laimi mano palankumą. Kad suprastumėt, jog apie madą išmanau absoliučiai nieko, parodysiu kiekvienos dienos (literaliai, nemeluoju kiekvieną dieną rengiuosi taip pat nes esu tinginti rūbus rinktis kiaulė) outfitėlį xexe, endžioj:

Kai noriu pasijusti super extra, vietoj labadiena džempo užsidedu juodą golfą. Jaučiuos it stora Audrey Hepburn, o tai jau šis tas, ar ne?

Tiek tų naujienų iš mano fronto. Tikiuosi laikotės gerai.

Skanių kotletų.

-Nijolka.