Šios savaitės rašliavą pradėsiu su nuoširdžiausia rekomendacija – jeigu nesate ubagai ir jums negaila kelių eurų Netflix prenumeratai, arba tiesiog esate prasisukę vagys torentuose ir kitose skylėse, primygtinai rekomenduoju pažiūrėti režisieriaus Cary Joji Fukunaga naujausią darbą “Maniac“. Sužiūrėjau šitą gėrį (deja tik vienas sezonas, kuriame – vos dešimt serijų ir daugiau tikrai nebus) per dvi dienas ir jis visiškai pavergė mano širdį – Jonah Hill man niekada nebuvo susižavėjimo objektas, bet po šito serialo lenkiu prieš jį savo durną galvą. Jam ne tik pavyko nenublankti prieš Emma Stone bei Justin Theroux, bet ir užkariauti visų žiūrovų širdis (serialo nerd’ų grupė reddite tiesiog tirpsta nuo Jonah). Pats serialas – fantastikos šedevras, kuriame dozuotai tiekiamas liūdesys ir savotiškas humoras. Įsivaizduokite aštuoniasdešimtųjų ateities versiją bei dabartį, kurioje patogiai įsitaisiusi Tokijo estetika. Net jeigu jūsų nežavi nei Tokijas, nei 80s, ar ateitis, vis tiek pažiūrėkit – duodu galvą (ir kitas strategines vietas) nukirsti, kad nusivylę neliksit. O jeigu liksit – parašykit man verksmingą skundo laišką adresu nijolkatariazodi@gmail.com, į kurį tikrai nesureaguosiu.
Netikėtas klasės susitikimas
Papasakosiu visai smagų nutikimą, kurį patyriau šią savaitę. Kaip jau visi žinom, nepalaikiau jokių ryšių su savo buvusiais klasiokais. Kodėl? Dalykas paprastas – daug metų dėl savo ligos turėjau namų mokymą, o dėl šios priežasties praradau visą draugų susidomėjimą, suprask, niekam neįdomūs namie sėdintys ir depresuojantys luošiai. Kai praradau visus ryšius, nusprendžiau viską galutinai užraukti – keliems metams buvau išsitrynusi visas socialinių tinklų paskyras, pasikeičiau telefono numerį ir nusprendžiau kurti naują gyvenimą. Na, susirasti naujų draugų, kurie pažinotų mane tokią, kokia esu dabar. O ne tokią, kokia buvau. Ir niekada daugiau nebūsiu.
Visgi, taip paprastai savęs iš kitų atminties neištrinsi, kad ir kaip to norėtum. Dauguma žmonių iš praeities mane prisimena, su kai kuriais pavyko atkurti net ir šiokį tokį ryšį. Nors žmonių iš savo klasės nesu sutikusi gerus ketverius metus net ir gyvendama tame pačiame rajone, viskas pasikeitė šį trečiadienį.
Su viena buvusia klasioke, su kuria buvome geriausios draugės nuo vaikystės, nusprendėme trečiadienį susitikti, paplepėti, išgerti kavos – apkalbėti, kas iš bendrų pažįstamų jau turi vaikų, kas sėdi kalėjime, kam visiškai nenusisekė gyvenime ir tiesiog pasimėgauti viena kitos draugija. Prieš susitikimą nusprendžiau nueiti į sporto salę, na žinot, pajudint riebalines palendricas, nes nu reikia atrodyti reprezentatyviai.
Tai va, nueinu į tą sporto klubą, darau pratimus ant kilimėlio, visa baisi, suprakaitavusi, dūsaujanti kaip dvėstanti telyčia. Staiga mano vizualinis radaras sporto salėj pastebi žmogų, kuris kažkur matytas. Atidžiau įsižiūrėjusi suprantu, kad tai mano klasiokas, kurio nemačiau gal šešerius metus.
Nu blet blet, galvoju – pats laikas mums susitikti. Žinote, kartais įsivaizduodavau, kaip su savo ferariu ir nusiurbtais riebalais atlėksiu į klasės susitikimą, bet šito PASIMATYMO net ir baisiausiuose košmaruose neplanavau. Kai supratau kas jis toks, nusprendžiau per daug neatkreipti į save dėmesio ir pasislėpus tarp kilimėlių tiesiog prabūti kurį laiką, o tada pyzdint namo. Mano laimei, klasiokas praėjo manęs nepastebėjęs tiesiai į rūbinę – velniškai apsidžiaugiau, nes išvengiau gėdos. Dėl šito stipriai klydo mano durna galva… Kai pradėjau keltis, pamačiau tą vengiamą klasioką, stovintį prie pat manęs – esu atpažinta, o mano tapatybė identifikuota. Supratusi, kad negaliu nieko pakeisti, likau sėdėti ant grindų ir mes šiek tiek paplepėjom apie gyvenimą, karjeras, kas ką veikia ir panašiai. Pokalbis buvo malonus, nors iš savo pusės nelabai ką gero ir turiu pasakyti. Niekaip neįtelpu į paprastai užduodamų klasiokams klausimų rėmus. Štai keli pavyzdžiai:
O, Nijolka, studijuoji? Nee, mečiau žinai, ne man tie mokslai kažkaip 🙂 (nebaigė universiteto? ĮDOMU)
Kur gyveni? Oi, vis dar pas mamą žinai 🙂 (niekas taip nepakelia dvasios ir autoriteto kaip prisipažinimas, kad tau virš dvidešimt ir vis dar gyveni pas mamą)
Dirbi? Jo, žinai, dirbu – tai marketinge, tai televizijoje, tai rašau (čia jau taškas mano naudai, mat dauguma pažįstamų dirba kvalifikacijos nereikalaujančius darbus – suprask, aš ir turėčiau juos dirbti, bet tiesiog esu laiminga šmikė darboholikė, kuriai pavyko įrodyti, kad kažkur tinku ir turiu pakankamai smegenų).
Nors sporto salėje aš buvau praradusi visą uoliai kurtą įvaizdį bei bet kokį autoritetą, tą dieną galiu vadinti vienu dideliu klasės susitikimu.
Žmonės mato tai, ką nori matyti
Nors būtų smagu klasiokams ar žmonėms, kuriuos matau išskirtinai retai pasirodyti pačioje geriausioje formoje, džiaugiuosi šiais susitikimais. Žinoma, įvaizdis svarbu, bet tai dar ne viskas. Žinote, paprastai žmonės mato tai, ką jie nori matyti – jeigu save matysi kaip prakaituotą telyčią be viso pridėtinio glamouro, tai dar nereiškia, kad ir tas žmogus tave tokį matys. Na, greičiausiai matys (nes žmonės iš principo yra kiaulės), bet įvaizdis tai dar ne viskas. Kai kurie asmenys tiesiog džiaugiasi jus matydami gyvus, sveikus (diskutuotina) ir aktyviai siekiančius savo tikslų. Jeigu jie norės matyti jūsų blogąsias puses – jiems net nereikės jūsų aptikti be makiažo ar su prakaituotais treningais. Net ir pačioje geriausioje jūsų formoje jie matys viską, kas blogiausia, nes taip norės (vien dėl to, kad patys pasijustų nors kartą gyvenime geriau).
Gagos filmas ir komplimentai šuniui
Pagaliau nuėjau į visų taip išgirtą filmą “A Star is Born“ su Lady Gaga ir Bredliu Kuperiu. Dabar suprantu, kodėl visi dėl jo svaigstat – Gaga moka vaidint, Bredlis dainuot, pati istorija verta servėlių (ašaroms, jeigu ką) – muzika vo 👍, nu bet kodėl niekas nekalba apie didžiausią filmo žvaigždę Charlie?? Kaip jis artistiškai voliojos rudens lapuose žaisdamas su šeimininkais… Jeigu tai ne Stanislavskio mokykla, tai net nežinau iš kur atsirado šis profesionalas. Arba kaip valgė kepsnį… tiek aistros, tiek susikaupimo bei ekspresijos nukreiptos į tą mėsos šliosą dar nebuvau mačius GYVENIME. Vienžo, pasitrauk Gaga su savo tuo Bredliu ir leisk oskarus laimėt tikrajai filmo žvaigždei – ciūcikui Charlie. JŪS TIK PAŽIŪRĖKIT, KOKS GRAŽUS ŠUO:
Kino nachos lai eina nachui
TIESIOG PRIVALAU vieną pastraipą savo neįdomių rašliavų skirti Forum Cinemas kino teatro užkandžių tiekėjams – mielieji, jūsų nachos su sūriu prieš du metus buvo visai valgomi. Na taip, jie priminė kartono ir šikpopierio mišinį, bet su dietine kola visai gerai sueidavo! Bet kas jums nutiko dabar? Paskutinį kartą žiūrėdama Gagos filmą nusprendžiau palepinti savo storą šikną meksikietiška virtuve už penkis eurus, bet žiauriai nusivyliau… Nachos kėlė depresiją, o sūrio padažas – lyg meksikiečio išvemta fiesta, kuri tikrai nepaliko geriausių prisiminimų. Valgydama tuos šlykščius nachos (visgi esu ekologiška ir ekonomiška mergina, neskatinanti vartotojiškumo ir švaistymo, tad teko griaužti šį nesusipratimą) sukūriau vieną filosofinę mintį: “gyvenimas – kaip Forum Cinemas nachos. Pradžioj bjauru, bet paskui įpranti“. Išganinga mintis, tiesa?
Prisiėdžiau žiauriai daug šokolado, kad rodos mirsiu
Savaitgaliais paprastai atleidžiu savo sveiko gyvenimo vadžias ir kapitaliai apsiėdu šokoladų ir čipsų pagalba. TAIP, žinau, kad tokie persiėdimai ne į naudą ir kad su kiekvienu Kinder Bueno kąsniu tolsta mano Dženifer Lopiz užpakalis, modelio liemuo ir šiaip gyvenimas be depresijos, bet aš nieko negaliu sau padaryti. Esu bevalis gyvūnas, dėl šokolado ir čipsų galintis sielą parduoti.
Pabaigos žodis
Šios savaitės rašliava mane stebina pastraipų apie nesveiką maistą gausa. Toks jausmas, kad nieko neveikiu, tik valgau ir skundžiuosi. Arba svajoju, kad valgau. Absoliuti degradacija. Bet ką padarysi, kartais būna tokių savaičių, kai nieko kito apart maisto papasakoti negali.
Tiek šiandien iš mano fronto.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
PS: LABAI PRAŠAU, PAŽIŪRĖKIT “MANIAC“ SERIALĄ, NU LABAI GERAS
Urtė Caspo 