Šį tekstą skiriu savo nuostabiam trijų savaičių nevališkam manikiūrui/geliniui lakavimui, kuris kažkada turėjęs orumo dabar atspindi mano vidų – visišką degradaciją. Štai mano dailieji nagučiai:
GRAŽU. STILINGA. KLASIŠKA ir taip, nesijaudinkit, šiandien aš, NIJOLKA, pagaliau po MĖNESIO nuėjau pasidaryti gelinio lakavimo, nes šiek tiek savigarbos ir fyfiškumo manyje yra. Užtenka apie nagus, metas grįžti prie šios dienos temos (TAIP, JI PAGALIAU NERAŠO APIE SAVO ŠŪDINĄ GYVENIMĄ, o renkasi teminius rašinius). Tai – sporto salės gyvenimas ir jos herojai.
Jums gali kilti paprastas klausimas – tai kodėl gi čia aš dabar apie tą sporto klubą kalbu, gi kažkaip nesiriša su mano pomėgiu persiryti bei laisvalaikiu miegoti. Bet aš keičiuosi. Žinau, kad šitą frazę jums rašiau bent šimtą kartų, bet šį kartą imuosi realių veiksmų – sveikiau valgau (salotos, brokoliai, vištiena ir kartais torčiuko gabaliukas) bei sportuoju tris kartus per savaitę viename sporto klube, esančiame netoli namų. Būtent salės patirtis mane įkvėpė parašyti šį nuostabų tekstą ir pasidalinti sporto salės virgin patirtimi.
Makdonaldas per toli
Nors minėjau, kad einu į sporto klubą, esantį netoli namų, iš tiesų tai nevisai tiesa. Aš rinkausi vietą, kuri yra toliausiai nuo makdonaldų, hesburgerių, sušinių bei bandelių parduotuvių vien tam, kad stipriai pasportavusi bei pakračiusi riebalą tiesiu taikymu nenulėkčiau prisiėst ta proga. Taigi, nėra maisto – nėra pagundų.
Prakaituotas pasisveikinimas
Kadangi dirbu su treneriu, kuris primena Vito Corleone iš Krikštatėvio, ne kartą pastebėjau vieną įprotį, kurį sporto salėje propaguoja tik vyrai. Jeigu mano treneris yra salėje, tai būtinai kiekvienas bičas atėjęs sportuoti būtinai paspaus jam ranką. Nežinau, ar čia sporto salės etiketas, garbės kodeksas ar dar koks mandagumas, bet tie pasisveikinimai prakaituotais delnais man yra absoliuti mistika. Lyg kažkokia tik jiems suprantama slapta salės pagarba, atiduodama duoklė. Žodžiu, nieko nesuprantu – jeigu kas suprantat, nepatingėkite ir šį fenomeną man paaiškinkit.
Ausis prievartaujantis techno bytas
Antras dalykas, kuris krenta į akis (arba tiksliau į ausis) – stipri techno ar kažkokio repo muzika, per karvės dydžio kolonėles staugianti iš kiekvieno patalpos kampo. Eminemas – salės dievaitis, taip pat ten groja “dainuškos“ su Švarcnegerio kalbos įrašais (jo, nežinojau, kad tokie šedevrai egzistuoja) ir kitas motyvacinis mėšlas. Pirmą kartą po treniruotės grįžau su žiauria migrena, antrą kartą jau nebuvo taip blogai, na o trečią tos muzikos visai nebegirdėjau. Galbūt apkurtau? Velniai žino.
Motyvacinė propaganda
Man, kaip iškiliai literatei ne tik ausis, bet ir akis skauda nuo salės motyvacinių citatų, išdidžiai sulipdytų ant sienų comic sans šriftu. Šias citatas aš vadinu tikra propaganda, nes mano nuomone jos yra visiškas mėšlas. Jos teigia, kad fizinis skausmas po treniruotės yra jėga ir jis įkvepia. Atseit ruošk savo “summer body“ (man iškėlus klausimą apie tai, kaip atrodo rudens, pavasario bei žiemos kūnai, su salės filosofais nusprendėm, kad iš tiesų egzistuoja tik vienas kūnas, kuris nepriklauso nuo sezoniškumo) ir “feel ameizing“. Visas šias mėšlinas citatas apie tai, koks iš tiesų žavingas tas skausmas po treniruočių (negaliu ištiesti rankų, o namų duris užrakinti tapo tikru iššūkiu) vadinu tai bulshitu, nes jis, puikiai susigrojęs su mentaliniu skausmu, mane varo į kapus.
Magiški vandens bidonai
Taip pat pastebėjau, kad sporto salėje labai populiarūs penkialitriai plastikiniai vandens bidonai. Kuo didesnis bidonas – tuo didesnė salės pagarba. Rodos, jeigu atsineši į treniruotę vienos Afrikos šeimos dienos vandens normą – iš viso tobula, respektukas, seneliuk. Nesupraskite manęs klaidingai – nebandau būti hipokrite, myliu vandenį, mėgstu jo prisigerti, bet salės bidonai iš tiesų atrodo juokingai.
Raumeningi kūnai per teliką
Per visus įmanomus sporto salės televizorius dažniausiai non stop rodo bodybild’erių sociopatų maivymasi ir treniruotes. Po dešimties minučių šio edukuojančio turinio žiūrėjimo tau keistai pasidaro net įdomu, bet tada viską numuša su savo kiaušinio formos plika galva išlindęs gamtos klaida THE ROCK, kuris su akivaizdžiai per maža penkiametės mergaitės maike tau sako, kad šimtas atsilenkimų, kilogramas proteino miltelių ir šiaip nakvoti sporto salėj yra nerealiai jėga.
Baisu dėl savo gyvybės
Garbingą paminėjimą reikia skirti sporto salės buduliams – psichopatams. Tai tie bičai, kuriems būtinai reikia kilnoti štangą ar spardyti kriaušę taip stipriai ir su tokiu atsidavimu, kad kiti iš šono pradėtų bijoti dėl savo gyvybės ar budulių- psichopatų situacijos šeimoje (kas ką muša, kas šiandien bus nužudytas ir pan.), nors gal jie taip tiesiog išsikrauna. Gal ir gerai, kad ant treniruoklių…
Kuo didesnė tuo geresnė
Kaip ir visur, kiekvienoje visuomenėje, visai kaip sporto salėje egzistuoja savos mazos, kurių reikėtų paisyti. Dabartinė mada – ateiti su didžiausia sporto taše. Tokia lyg babcės stiliaus, bet dydžio kaip maksimos maišo. Jeigu tokios neturi – tiks ir lagaminas. Svarbu užsidėt sporto kašiką ant peties ir išdidžiai pražygiuot pro registratūrą, užkliudant bent kelis žmones. Maždaug va, tu atėjai, atsinešei visą save (literaliai) ir savo savaitę neskalbtų trauzų bei kojinių miksą kurį pamiršai išsiimti iš tašės, visai kaip tikras sportininkas. Arba nevala.
Tai va, tokie tie mano nijolkiniai pastebėjimai sporto salės klausimais. Ginkdie nesakau, kad man ten nepatinka, ar kad dėl šių aukščiau išvardintų baisybių neįmanoma sportuoti. Anaiptol. Tai žavu – tokie kontrastai įkvepia ir dėl to džiaugiuosi. Kad ir kaip nekęsčiau tos tragiškos sporto salės muzikos, budulių-psichopatų, Vito Corleonės tvarkos ar bidonų vandens, pradedu įsimylėti tą vietą. Tik niekam nesakykit.
Gyvenimo update’as
Grįžtant prie mano gyvenimo, norėjau pasakyti, kad jis suėmė save į rankas (arba tiksliau tai padariau aš) bei palaipsniui tvarkosi. Man pasiūlė darbą vienoje lrt laidoje kultūros kanale (ne diedukų hitas “Kvieskite daktarą“, bet vis šis tas). Atrodo, kad judu iš to kritinio taško.
Šaltus rudens vakarus leidžiu itin turiningai. Peržiūrėjau visas Leah Remini: Scientology and the Aftermath serijas ,kurias, beje labai rekomenduoju. Ypač, jeigu domitės religinėmis organizacijomis, jų žmonių pritraukimo psichologija ir protu nesuvokiamomis demagogijomis, tokiomis kaip “vaikas yra it dvasinė būtybė, įkalinta mažame kūne“ ar “mūsų kūnuose – milijonai mažų gyvybių, kurioms milijardai metų ir norint gyventi laimingai, reikia jas išvaryti“ ir tt.
Tiek nuobodžių žinių iš mano fronto šiandien. IR NESIJAUDINKIT, aš TIKRAI SUSITVARKIAU TUOS SAVO NAGUS:
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 