Pastaruoju metu man labai sunkiai rašosi. Strigusi karjeros gedėjimo ir bevaisio darbo ieškojimo procese, sunkiai atrandu depresijos užslopintą įkvėpimą ir norą kurti. Mano psichologė sako, kad taip dažnai nutinka menininkams, bet savęs juk menininke nelaikau. Nuoširdžiai kalbant, jau nebežinau kas esu ir kuo noriu būti. Eilinį kartą strigau ieškojimo procese.
Kai lūkesčiai nepasiteisina
Kaip jau visi žinot, rugpjūtį pasibaigusi reklamos studijas pradėjau ieškoti darbo – sulipdžiau CV, parašiau padorų (mano galva) motyvacinį laišką, išsiuntinėjau visiems ir laukiau kvietimo dirbti. Deja, bet niekas manęs nepakvietė – nors išsiunčiau velnioniškai daug laiškų, sulaukiau labai menko atsako. Vieni atrašė, kad surado stipresnius ir daugiau patirties turinčius žmones, kiti net nesiteikė pranešti, kad nepraėjau atrankos etapo. Su kiekvienu “sorry, bet nepraėjai atrankos etapo“ laišku jaučiausi vis labiau sugniuždyta. Taip pat menko mano ir taip poplintusinė savivertė. Jaučiausi niekam nereikalinga reklamos srityje, o savo portfolio ir idėjas laikiau šūdo vertomis. Neslėpsiu, esu maksimalistė – man reikia visko, arba nieko dabar ir čia. Šiuo atveju toks scenarijus nenutiko – jau antras mėnuo kaip ieškau darbo ir paieškos švelniai tariant nenusisekusios. Kadangi svajonė dirbti Vilniuje reklamos agentūroje neišsipildė, nusprendžiau apsiriboti Kaunu ir belenkokiu darbu susijusiu su rašymu bei marketingu. Tiesą sakant, man jau nesvarbu kur eiti dirbti. Svarbu, kad priimtų. Ir kad mokėtų pakankamai – tokie žemi mano standartai šiuo metu.
Šiek tiek pozityvo
Žinote, aš visuomet žavėjausi tais drąsiais žmonėmis, kurie kardinaliai pakeitę profesiją siekė savo svajonių, išgarsėjo, keliavo po pasaulį ir maudėsi turtuose. Tokie žmonės man buvo tikri pavyzdžiai, gero gyvenimo siekiamybė, tad gavusi progą kažką pakeisti (mečiau italų filologijos studijas ir išbėgau mokytis reklamos kūrimo), ja pasinaudojau. Ir visiškai nesigailėjau. Mėgavausi kiekviena reklamos mokslų akimirka. Taip, buvo sunku, velniškai sunku, nepritapau, buvau išsekusi, bet degiau darbu ir kūryba – šis laikas buvo nuostabus ir nieko nesigailiu. Pasibaigus studijoms toliau siekiau savo svajonės – ieškojau darbo, siunčiau CV visur kur tik įmanoma, ėjau į pokalbius. Buvau atmesta – labai daug kartų. Ir tai tiesiog žlugdo. Rodos, vaikeis savo svajonės, priėmei drąsius sprendimus, dėl to save įsivarei į bankrotą ir galiausiai vis tiek lieki be nieko. Visas tas pakilimas ir džiaugsmas studijuojant atnešė keturgubai didesnį liūdesį viskam pasibaigus. Rodos, štai, naujas etapas, bet ne viskas taip lengva. Ne viskas taip paprasta. Šį visą nesmagų procesą vadinu “neišsipildžiusiais lūkesčiais“. Ir šioje vietoje turiu sau su diržu paplekšnot per subinę, nes:
- Niekas man nesukūrė vilties apie tobulą gyvenimą ir nerealų darbą po studijų. Aš pati viską susigalvojau savo galvoje ir tomis iliuzijomis gyvenau. Taigi, per dideli lūkesčiai, velniškai įskaudinantys susidūrus su pirmomis nesėkmėmis. Nekartokit šios mano klaidos. Vos pradėjus eiti savo svajonių keliu, nusiteikite blogiausiam, bet neužsiprogramuokite nesėkmėms savo galvoje, nes tai tik pablogins visą padėtį. Jūs būsite nusiteikę fail’inti ir pasąmonėje to sieksite labiau, nei pačios sėkmės. Turėkite nedaug lūkesčių ir nebūkite griežti sau. Giliai įkvėpkit ir įsiteikite, kad čia tik bandymas, dar vienas ieškojimas, kurio procesu reikia mėgautis. Nes kitaip paieškos tampa nieko vertos.
- Aš buvau per daug susireikšminusi – laikiau save tobulybių tobulybe, protingiausiu planetos žmogumi, turinčiu didžiausią potencialą visose srityse. Deja, bet tai irgi nėra tiesa. Pozityvus požiūris į save ir pasitikėjimas yra gerai, bet kai jo per daug – tampi puskvailiu durneliu, gyvenančiu iliuzijose. Duosiu paprastą šios būsenos pavyzdį – sėdi namie su treningais, trečią dieną neplauta galva bei bybžin kada keiteis trūsikus, bet įsivaizduoji, kad esi Beyonce. Tą dieną nusprendi į savo instagramą, kurį seka trys žmonės (tavo mama, geriausia draugė ir tu pati iš kitos anketos) įkelti selfį – nesvarbu, kad esi susivėlusi ir šiandien kažkodėl žvairuoji, bet nuoširdžiai tiki, kad atrodai TOP ZJBS. Tai va, įkeli tą fotkę, užsidedi laiką iš kitos savo anketos ir lauki milijono paspaudimų, nes nu tu kaip beyoncė – toks pat stilius, toks pat grožis. Pralaukusi gerą pusdienį supranti, kad teturi penkis laikus. Nusivili. Pradedi galvoti, kad galbūt padarei klaidą… Tau topteli, kad greičiausiai tavo požiūris ir per didelis pasitikėjimas savimi padarė prielaidą, kad buvimas savimi iš principo tave padaro pačia tobuliausia pasaulyje. Deja, bet taip nėra. Tuomet tu ištrini tą baisią fotkę, eini nusiprausti, pasikeiti trūsikus ir išsišukuoji galvą. Pasidažai, gražiai apsirengi ir pradedi suvokti, kad net ir to kartais neužtenka, kad būtum tokia, kaip Beyonce. Paverki, bet visą šitą fiasko išgyveni. Štai toks tas TRUMPAS mano būsenos pavyzdys.
- Lyginausi su visais. ABSOLIUČIAI SU KIEKVIENU iš savo kurso. Mat trys žmonės gavo darbą reklamoje.Dėl to labai pergyvenau, nemokėjau pasidžiaugti jų sėkme ir bandžiau suprasti, kodėl JIE, o ne AŠ. Tokia tobula aš. Taip niekad nepavyks kažko pasiekti – turime kad ir nenuoširdžiai, bet pasidžiaugti, kad kitiems pasisekė. Tada grįžti į savo baisų daržą ir pradėti dirbti. Su savimi, dėl savęs. Nustoti mąstyti, tai kodėl gi tavęs nepriėmė, jeigu nepavyksta nustoti – trenkt sau per veidą, gal tada pavyks. Tuomet pradėti dirbti – dar daugiau, dar stipriau ir nuoširdžiau. Kito kelio be savigailos, kuri jau ir taip tapo mano duona kasdienine, nėra.
- Maniau, kad jeigu jau manęs nepakvietė dirbti – tai yra didžiausia pasaulio tragedija, absoliuti pabaiga. Gyvenimas baigtas, karjera nužudyta, vilties nebėra, tuoj nusileis ateiviai į Žemę ir mes VISI mirsim. Kaip absurdiškai dabar skamba šitas šūdų malūnas, kad net gėda skaityti… Visų pirma, jeigu jus kada nors kažkas atmes, nepakvies, nepasiūlys kažko, ko tikėjotės – nu ir tegul. Jūs pabandėt, jūs dėjote pastangas – tai jau yra didžiulis pliusas, Jeigu nepasisekė ir kažkas užtrenkė jums duris prieš pat nosį, nu tai lipkit per langą. Dzin, būkit vagys, įsilaužkit į tą namą (nežinau kur veda ši metafora) ir UŽ DO MI NUO KIT (taip, aš alfa moteris). Jeigu jus rejectino – susitaikykit su tuo, kad ir kaip sunku bus, nustokit raukytis ir bliauti ir patys ieškokitės naujo kelio. Kadangi manęs nepriėmė į darbą, nusprendžiau freelance’o principu pati kurti reklamas klientams, kartu su savo kolege, kuriai taip pat žiauriai nepasisekė. Nusprendėm, kad gana sėdėt ir laukti galimybių, kurios nukris ant auksinės lėkštutės prieš pat nosį. Gana ir savęs gailėti. Tad FUCK IT, eina naxuj visi tie, kurie pasakė tau NE, savo kelią nusitiesi pats. Jau susiradome pirmą klientą – mokės mažai, bet vis bus patirtis. Tiesiog neleiskite kitiems sunaikinti jūsų gyvenimą, svajones ir norus. Jie neturi tam teisės.
Darbo pokalbių blooperiai
Kadangi jau jus motyvavau, atvėriau visas gyvenimo kelio čiakras, metas pasidalinti savo fail’ais ir įžvalgomis iš darbo pokalbių. Ryškiausia, ką įsimenu iš tų visų patirčių buvo asmenybės testas, kurį prašė atlikti viena žinoma įmonė. Tame teste buvo toks teiginys “niekada nesu melavusi“ ir palikti atsakymo variantai “sutinku/nesutinku/labai sutinku/labai nesutinku“. Šis klausimas man labai patiko, jis toks pat logiškas kaip ir “niekada nesu kvėpavusi“, kuriame TIKRAI NEMELUODAMA ATSAKYČIAU “sutinku“. Aišku, greičiausiai tokiais klausimais testuojamas žmogaus sąžiningumas, bet vis tiek tai pasirodė kiek absurdiška.
Dar vienas fail’as buvo tuomet, kai nuėjau į vieną reklamos agentūrą ir prie vadovo akių nudribau… Nežinau, galbūt iš jaudulio, gal dar iš kažko susimaišė kojos ir visiškai negracingai klūptelėjau ant žemės. Aišku, viską bandžiau užmaskuoti savo humoro jausmu “oi, žiūrėkit, kaip bomžė girta voliojuos pas jus“ (ŽIAURIAI NEPAĖJO, niekas nežvengė), bet tai nebuvo gera mintis. Visą pokalbį viduje miriau iš gėdos dėl to dribtelėjimo ir kvailų bajerių, o ir jie man vėliau niekada neatrašė, kad nepraėjau į kitą etapą. Gal ir gerai, dabar supratau, kad jie nėra tolerantiški žmonėms, kurie nukrenta ir JUOKAUJA. O aš tokioj vietoj net nenorėčiau dirbti…
Aišku, šiame ieškojimo ir CV siuntinėjimo procese būta ir visiškų susifeilinimų – pavyzdžiui, siunčiant motyvacinį laišką skirtingoms įmonėms, pamiršau ištrinti įmonės, kuriai pirmai siunčiau laišką, adresą. Tai visi kiti gavo laiškus su didžiausiomis raidėmis parašytu TOS įmonės pavadinimu. Nekartokit šitos klaidos, nieko gero iš to nepešit.
Grįžtam į mano gyvenimą
Nepaisant to, kad karjeroje išgyvenu didžiulį nesusipratimą, nusprendžiau susiimti bent jau su mityba ir sportu. Pradėjau daug gaminti namuose, skaičiuoti kalorijas, valgyti daug naudingų medžiagų turintį maistą (saldžios bulvės, morkos, paprikos, vištienos papas, mylimi brokoliai, cukinijos, grikiai, baklažanai, nulis saldainių ir nulis kebabų ir t.t), taip maitinuosi jau trečia diena ir dar nepalūžau. Vakar, grįždama iš sporto salės lyg kokio demono apsėsta nusprendžiau nuvaryt į makdonaldą šokoladinio ledų kokteilio, bet susilaikiau ir grįžusi namo susiplakiau beskonio bananų ir mėlynių smoothie. Jį gerdama didžiavausi savimi ir džiaugiausi, kad atsispyriau erotiškoms makdonaldo vilionėms, kurios tikrai vertos nuodėmės ir mirties nuo insulto.
Tiesa, dar pradėjau vaikščioti ne pas kineziterapeutą, bet tiesiog į sporto klubą, kačialintis, daryti pratimus su užsikačialinusiu treneriu ir man tai patinka. Buvau įsitikinusi, kad į sporto klubus vaikšto tik visokie modeliai, norintys visiems parodyt savo naujus naiko treningus, bet klydau. Mano klube buvo daug nutukusių vyrų ir moterų, kurie iš paskutinių jėgų gulėdami prakaite bando iš savęs lipdyt gražesnius žmones. Dėl šių krutančių storulių labai apsidžiaugiau ir pasijutau kaip namie. Klube mane žudo tik viena – ta be perstojo grojanti techno muzika, kuri pagal idėją turėtų padėti žmonėms PUMPUOT RAUMENĮ ir taškyt prakaitą, bet grįžusi namo dėl to kentėjau nuo siaubingos migrenos. Kai dėl muzikos pasiskundžiau draugams, jie man atsakė, kad nieko nereikia tikėtis, juk sporto klube neišgirsi Šopeno ar Bacho… Ir aš pagalvojau, kokia nuostabi tai būtų mintis! Sporto klubas, kuriame skamba tik klasikinė muzika. Tobula, tikrai į tokį varyčiau net ir su siaubingu antkainiu ar besimaivančiomis manekenėmis.
Summa summarum: sveikai maitinuosi, sportuoju – būsiu be karjeros, bet bent kokia veganė valganti vištieną bei laisvalaikiu žlugdanti kriziniais pezalais jūsų šventą laiką.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 