Ne pirmą kartą dalinuosi su jumis gėdingais dalykais bet šis, kuriuo pavaišinsiu šiandien, greičiausiai bus gėdingiausias (“KOL KAS“, – juokauja mano sąžinė). O tai jūs skaitote iš žmogaus, kuris Vilniaus centre mėtė higieninius paketus, N kartų pasakojo apie savo šlapimtakių infekciją, ėjo į svarbų renginį su iš švarko kyšančia etikete, kurią visi pastebėjo, bet nedrįso pasakyti ir taip toliau. Galima suprasti, kad patyriau daug šūdo ir žinau, kas yra gėda, bet šis įvykis yra mano karjeros viršūnė. Taigi, prisisegam saugos diržus ir važiuojam (nežinau kodėl taip pasakiau).
Metas pokyčiams
Rugsėjį pradėjau su naujo darbo paieškomis, nes kad ir kaip mylėčiau dabartinį ofisą, jaučiuosi išsisėmusi, nematau prasmės toliau darbuotis ir tiesiog noriu dingti, nes šiai įmonei JAU atidaviau viską, ką galiu. Ir atmetus visus nepatogumus, pykčius, aš turėjau gražų laiką, davusį neįkainojamų pamokų (sužinojau su kuo valgomas marketingas, kaip rašomi laiškai, kas yra etiketas ir fotogrametrija), kurias tikrai prisiminsiu visą likusį gyvenimą.
Nęsamonė, kuri neliko nepastebėta
Pabaigus reklamos kūrybos studijas TAG’e, su kolege sukūrusios padorų portfolio, pasileidom į darbų reklamos agentūrose paieškas. Deja, bet viskas nesusiklostė taip, kaip planavome – darbais nelija, turėjome tik vieną apgailėtiną darbo pokalbį ir šiuo metu rinkoje esame nereikalingos. Suvokusios realią situaciją nusprendėme bent laikinai pasukti skirtingais keliais. Žinote, kartais privalai priimti tokius sprendimus, nes kad ir kaip būtų smagu darbuotis drauge, pirmiausia turime žiūrėti savęs bei savo gerovės.
Prieš skiriantis, mūsų bukos galvos nusprendė “pašėlti“ ir paskutinį kartą išsiųsti savo CV ir motyvacinius laiškus visoms žinomiausioms reklamoms agentūroms. Tai buvo lyg paskutinė kulka, lemiamas šūvis (mums į galvą, žinoma) prieš skiriantis ir ieškant laimės atskirai. Kiekvienai agentūrai rašėme skirtingas žinutes su prisistatymu, tad kai atėjo laikas siųsti laišką vienai crazy/populiariai agentūrai, ieškojusiai drąsių žmonių, mes pat nusprendėme BENT KARTĄ GYVENIME pabūti drąsiomis ir prirašyti totalių nesąmonių. Sklido gandai, kad minėtoje agentūroje dirbantį kūrybinį duetą nori nuvilioti kitos užsieninės įmonės, tad savo laiške KAŽKODĖL nusprendėme tai paminėti. Rašėme, kad žinome jog kūrybinį duetą nori nuvilioti kiti, tad siūlome iš karto pasiruošti bei turėti atsarginį variantą – t.y. MUS. PZDC KAIP ŠMAIKŠTU, ar ne??? Taip didžiavomės savo sąmoju, kad per daug negalvodamos paspaudėme “SENT“. Kadangi po laiško išsiuntimo praėjo savaitė, jau spėjome savo “bajeriukus“ pamiršti. Mūsų nelaimei, senatvinę demenciją greitai panaikino patys laiško gavėjai…
Sėkmės ieškant darbo, bet tik ne pas mus
Po savaitės mums į feisbuką pareina žinutės requestas iš to KŪRYBINIO DUETO, kurį LAIŠKE PAMINĖJOME KAIP ŽADANTĮ IŠEITI. Maloniai nustebome gavusios žinutę (dar nespėjom perskaityti), maždaug WOW, mes taip patikom, kad net susisiekia per feisbuką, mes tokios fainos, NAUJAS DARBE, štai ir mes… Perskaičius žinutę iki galo, nuomonė (apie mūsų fainumą) iš karto pasikeitė. Jos rašė maždaug taip: “Sveikos, ką tik iš įmonės vadovų sužinojome, kad pagal jus mes išeiname iš darbo. Norėjome sužinoti, iš kur tokios nesąmonės?“ Tą akimirką viena dalis manęs viduje mirė. Supratau esanti paskutinė idiotė, išrinkta būti idiotų prezidente, laimėjusi medalį už idiotizmą… KAIP MES GALĖJOM SUMALTI TOKĮ ŠŪDĄ? Aišku, gelbėjo tai, kad siųstame laiške neminėjome, kad kūrybinis duetas išeina. Tiesiog, kad jį nori nuvilioti kiti, tad padaryta žala nebuvo tokia baisi. Kadangi esame suaugę (bet tikrai neprotingi) žmonės, nusprendėme nieko nelaukdamos atsiprašyti ir paaiškinti, kad tai buvo netikęs, nelogiškas pokštas ir kad esam paskutinės durnelės.
Kūrybinis duetas, kuriam gyvenimą sugadinome, buvo kilnus ir mums atleido. Palinkėjo sėkmės darbų paieškoje. Aišku, tik ne toje įmonėje, tad ją iš savo sąrašo jau išbraukėme. Jeigu kas klaus, kodėl nenorime ten dirbti, tiesiog atsakysim, kad AI, JIE NESUPRANTA JUOKŲ, ŽINAI. NELABAI TEN TAS VAIBAS ir panašiai. Pamoka čia būtų tokia, kad atsargiai rinkite žodžius, nebūkite paskutiniai idiotai ir nedemonstruokite savo drąsos kvailas būdais, nes nudegsit uodegas ir bus žiauriai gėda. Visai kaip mums dabar. Su kolege iš šio įvykio spėjome ir paverkti, ir pasijuokti. Kartu priėmėme išvadą, kad mes mokame tik PRISIDIRBTI, o ne DIRBTI. Iš kitos pusės – kad ir neigiama prasme, bet likome pastebėtos, o juk blogos reklamos nebūna, ania? (bandau išlikti pozityvi)
Kroksai ir meilė Šrekui
Po šios gėdos grįžkime prie linksmesnių dalykų. Turiu jums prisipažinti, kad turiu keistą potraukį ŠREKUI. Nežinau, gal man patinka žalia spalva, gal, kad jis smirda ir iš ausų sieros gamina žvakes, bet ŠREKAS yra mano herojus. Jo asmenybė kaip svogūnas, tokia daugiasluoksnė – viename svogūno sluoksnyje jis piktas, atstumiantis, o kitame mylintis – tiesiog TOBULAS vyras ir taip, mane traukia Šrekas, štai mano prisipažinimas. Net užsidėjau telefone ekrano foną su jo atvaizdu, kaip meilės įrodymą… Vos pažvelgus į jį mano dvasia atsigauna, prisipildau meilės ir laimės. Štai kaip jis atrodo (taip, TOBULA):
Iš tiesų, tai jau pati nebesuprantu, kur mano bajeriai prasideda, o kur baigiasi. O gal jie visai nesibaigia??
Prie šios meilės netyčiom prisiklijavo ir kita aistra – žavėjimasis naujos kolekcijos crocsais. Žinau, kad ši rašliava tampa cringe’o rinkiniu, bet likite su manimi. Naujieji kroksai yra su PERLAIS ir man, kaip perlų fanei, jie atrodo įspūdingai. Nekantrauju sulaukti algos, kuomet nusipirksiu savo svajonių klumpeles ir likusias dienas leisiu bankrote. Tik pažiūrėkit, tiesiog PASAKA:
Šiek tiek apie kultūrą
Šią vasarą mano kultūringa siela užbaigė netgi trimis renginiais – V. Bareikio šou ryšių kiemelyje, R.Waterso pasirodymu “Žalgirio“ arenoje bei “Eglės“ roko opera Pažaislyje. Kadangi esu ne šiaip sau literatė, o išsilavinusi bei kultūringa dama, apie kiekvieną renginį pakalbėsiu plačiau, nes noriu ir į jūsų skurdžias dūšias įpūsti kultūros (ot kaip mandrai pasakiau, nu šakės).
Vidas Bareikis – hiperaktyvus ausų prievartautojas
Į šį koncertą ėjau su drauge, kuriai patinka jo atliekami lyriniai kūriniai, tokie kaip “Trys Kanados“, “Raudoni taškai“ , “Sėdau“ ir taip toliau. Tikėjomės smagiai praleisti laiką, išgert kokį kokteilį ar du, romantiškai palydėti vasarą ir kartu prisijaukinti rudeninę depresiją. Deja, bet tokio bardako tikrai nesitikėjome. Pasirodo, Bareikis išleido naują albumą “Katukavakare“, kuris iš tolo neprilygo gražioms lyriškoms dainoms iš anksčiau. Koncertas tiesiog dvokė maroz-stailu, rajono chebros sentimentais bei lyricsų prastumu. Akivaizdu, kad Bareikis targetina jauną auditoriją, kuri ateina patūsinti, tad mums senoms kliūškoms buvo sunku pritapti. Nepagalvokite, kad esu kokia heiterė, tikrai ne. Gerbiu Vidą už puikius spektaklius, gražius dainų tekstus, bet šis shit show (kuriame, beje, jis apkalbėjo kelis atlikėjus, nevykusiai imitavo Kerbedį ir bandė “krūtai“ suvartyti žiūrovus, kas buvo labai neskanu) yra tikrai nevertas pinigų ir laiko. Vienintelis koncertą išgelbėjęs dalykas buvo daina “Trys Kanados“, kurią jis netikėtai atliko pavargęs nuo šokinėjimo ant kiemelio stogo. Taip kad FAIL.
Roger Waters “US+ THEM“
Išsipildė mano svajonė – pamačiau savo dievuką iš PINK FLOYD. Žalgirio arena buvo pilnut pilnutėlė. Nors ir atvykome labai anksti, žmonių buvo tikrai daug. Kaip tuštybės mugės mylėtoja, privalau pasigirti, kad SPĖJAU įsigyti šio turo marškinėlius – man tai didžiausia dovana sau, saugosiu juos iki mirties, tai jau tapo relikvija. Pats koncertas buvo nuostabus, daug kas po jo kalbėjo, kad tokius renginius išvysti galima tik kartą (bet ne du, haha) gyvenime. Su šia nuomone visai sutinku – sužavėjo meniniai sprendimai, vizualizacijos, taip pat pritariančios solistės ir vaikinas, dainavęs pagrindines partijas buvo nepakartojami! Kas praleidote šį nepakartojamą šou – gailėkitės visą likusį gyvenimą!!!
Eglės FIASKO
Paskutinis šio vasaros sezono perlas – Pažaislio festivalio uždarymo koncertas, kurį vainikavo ROKO OPERA Eglė. Tiesa, klausėmės koncertinio atlikimo (suprask, atlikėjai su džinsais ir maikutėm, nepersistengia ir tai akivaizdu). Mūsų išgirsta “Eglė“ buvo silpna, nuobodoka ir daug loginių klausimų kelianti bezabrazija (viena daina apie mergelės apvaisinimą, kita žiūrėk jau apie pomidorus ir Šventosios kurortą) visiškai neverta kelt kojos iš namų.
Taip pat renginyje akis badė šūdina organizacija. Logika tokia: okey, chebra, į vidų įleisim bilietų net netikrinę, pastovėsim su šlykščiai gelsvom liemenėm, bet išėjimas yra tik jūsų bėdos. Tai ir buvo – mašinos važiavo belenkaip, niekas net nežadėjo praleist peškom einančių. Niekas nereguliavo eismo – nebuvo nei vieno policininko, vadovavomės rajono taisyklėmis. Suprantu, kad renginys nėra Žalgirio arenos lygio, bet elementariausi saugumo reikalavimai?! Dzin, kažkaip išvažiuos… tai ir važiavom geras dvi valandas namo.
Apie bendrą kultūros tradiciją net nekalbu, nes ji nesikeičia – chebra, jeigu mano vietos yra per patį vidurį, tai atvarysiu lygiai tuo laiku, kai prasideda veiksmas. Savo lašiniais pamosikuosiu jums palei veidus, dar pamosiu kokiai giminei, sėdinčiai keliom eilėm į priekį, sustodamas, NES JUMS TIKRAI NETRUKDO TA MANO SUBINĖ vietoj veiksmo, alioo. Reziumuojant, buvo šūdų šūdas, nėję į “Eglės“ operą prarasite absoliučiai nieko. Čia buvo kultūros žinovės Nijolkos žodis.
Liūdnas motyvas
Tiek naujienų iš mano fronto. Šiuo metu užsiimu prokrastinacija ir darbo ieškojimu, daug valgau, storėju, kartais paliūdžiu, bet gyvenimas vis tiek lėtai juda į priekį. Žinote, keista išgyventi tą jausmą, kai nesi reikalingas darbo rinkoje, kai išsiuntęs daugybę CV sulauki visiškai nieko, net jeigu kreipiesi dėl savanoriavimo (suprask, net ir nemokamai NENORI PAIMT xD). Liūdnas motyvas, bet jau tokios mano dienos. Tikiuosi šis mėšlas greitai praeis.
Laukiu pragiedrėjimo. Jau laikas.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 