Metas išpažinčiai, nes daugiau nebegaliu gyventi su šia paslaptimi it su sklepe pasikavojusia žiurke (lyrinis nukrypimas, atsiprašymai). Kiekvieną dieną gyventi slepiant TAI tampa tiesiog nepakeliama, tad esu priversta jums, mieli skaitytojai, savo paslaptį atskleisti. Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug drąsos prisipažinti man prireikė. Taigi, aš, Nijolka, esu priklausoma nuo stock’inių fotografijų (lietuviškai – asociatyvinių fotkių, kurias naujienų portalai, blogai ir verslas naudoja savo turiniui vizualizuoti). Aš tiesiog NEGALIU gyventi be nerealių stocko kadrų, kurie neturi logikos ir tinka absoliučiai niekam. Kuriu virtualias galerijas, kuriuose kaip koks kurmis išrausęs medžiagos saugau vaizdus ir tuo didžiuojuosi. Tikiuosi ši išpažintis nesumenkins ir taip poplintusinio mano įvaizdžio, aš nuoširdžiai nenoriu susigadinti savo reputacijos. Ta proga tiesiog privalau su jumis pasidalinti mano pamiltais vaizdais iš stock’ų archyvų:
Mažasis Zoro nuo mažens dirbo pardavimų vadybininku ir leido laiką po pietų miego pardavinėdamas kačių plaukų rinkiklius telefonu
Interneto laikai dar niekada neatrodė taip pažangiai
Tas jausmas, kai mama jau antrą dieną pietums mikrobangėje pašildo sosyskų, kurios tau nu NEREALIAI atsibodo, kad ngl
Kai bandai pavogti draugės mp3, bet išgirdusi tą Lady Gagos dainą nenustoji šokt
Pamatė mano ateitį (diabetas, trys insultai, du infarktai ir neištikimas vyras bei gėjus šuo)
Muzikos mokytoja, pasidavusi gyvenime ir nusprendusi atidaryti būrimo saloną, nes šarlatanizmas bei nusišnekėjimas šiais laikais geriau apmokamas. Baigė delnų skaitymo kursus internetu
Be komentarų
Kam kaitai, kam stock’ai
Na ir taip toliau – galėčiau tęsti visą naktį, tad duokit žinoti, ar ši medžiaga jums patinka. O man dėl prisipažinimo labai palengvėjo – galėsiu nebesislėpti ir gyventi be nuodėmės. Nieko nesakau, vieni žmonės laisvalaikiu kaituoja, lipdo vazas, skaito knygas, o aš internetuose ieškau stock’inių fotkių – ir visi laimingi (tikiuosi, na bent aš tai tikrai).
Dreverna – mano rojus
Kaip ir minėjau praeitame įraše, kelioms dienoms buvau pabėgusi į Dreverną – mažą miestelį už Klaipėdos, kurio krantą glosto Kuršių marios. Ten mes užsisakėme nedidelį namelį, kurio grožis tiesiog pribloškė – minimalus skandinaviškas dizainas, nekomunalinė kurorto gryčia ir didžiuliai langai tiesiog užbūrė savo paprastumu bei didybe. Miestelyje žmonių nedaug, visi jie užsiėmę savais reikalais, ir tai viskas ko aš trokštu. Aišku, jeigu vakare gretimame namelyje poilsiaujantys senyvo amžiaus žmonės nebūtų balkone išsitraukę gitaros ir nedainavę verstų itališkų šlagerių su sutartinių vaibu (liūdesys, depresija ir linksmos dainos skambančios liūdnai) ir “ilgo kelio tarp trumpų naktų“, būtų buvę nuostabu. Kad ir kaip aš mėgstu dainininkus, senyvų moterų kvartetas su nuo gyvenimo pervargusiais balsais nėra tai, ko tikiuosi. Bet argi tam žmogui įtiksi? Atsakau: NE, man niekada niekas gyvenime neįtiks, tad tema baigta.
Kitas minusas yra tas, kad artimiausioje parduotuvėje “Aibė“ (pasirodo, čia kaimo žmonių topinė parduotuvė), nebuvo snickerso (kai užsimanai tai užsimanai – šokolado lomkės tiesiog nepakeliamos, storuliai supras). O šiaip viskas puiku, pailsėjau, jūrinis vėjas prapūtė smegenis, atsigavau ir galiu toliau sėkmingai darbuotis.
Šiek tiek apie kompleksus
O aš didžiąją dalį savo nelaimingų metų leidžiu kovodama su baisiausiu savo priešu – nepilnavertiškumo kompleksu. Tai toks parazitas, griaužiantis ir taip nuo gyvenimo pavargusias smegenis su “aš esu menka, darau per mažai, neužkariavau Marso ir vis dar nesu supermodelis“. Čia tik keli pavyzdžiai, nekalbant apie tai, kad tiesiog dievinu lygintis su kitais, man tai kaip hobis, skandinantis į dar didesnę šūdų duobę, nes prijaučiu mazochizmui. Pasigyriau šia bjaurastimi ne todėl, kad eilinį kartą pasiskųsčiau, koks blogas iš esmės mano gyvenimas. Ne, – noriu jums papasakoti, kaip bandau su tuo dorotis. Tai nėra paprasta. Anaiptol.
Pirmą kartą supratau, kad turiu šį kompleksą (nemaišykim su bigmac’o komplektu iš Makdonaldo, po kurio atsiranda kiek kitokie kompleksai), kuomet eilinį kartą sėdėjau kambaryje laikydamasi už savojo gelbėjimosi rato ant pilvo ir verkiau išnaršiusi vieno modelio Instagramą. Ta mergina buvo ideali – jos oda, plaukai, kūnas tiesiog pulsavo dieviška tobulybe, kurios atkartoti po savaitės grikių dietos man nepavyko. Net jeigu metus valgyčiau tik grikius ir gerčiau vandenį, vis tiek priminčiau Bilevičiūtės kūdesnę puskę iš Pasvalio, o ne modelį.
Ta mergina (ne išgalvota Bilevičiūtės puskė iš Pasvalio) viename poste kopė į kalnus, kitą dieną siautė Niujorko vakarėlyje, o ryte gėrė žaliąjį smoothie… kol mano kelių dienų didžiausias pasiekimas buvo nuvažiuoti į sodą ir parsivežti pomidorų… Kaip jau visi supratom, neturėjau nei tų blizgančių garbanų (tik sudžiūvusius kakalo spalvos meldus vietoj plaukų), nei 90/60/90 (nebent kaklo apimtis) figūros, nei šimto tūkstančių sekėjų instagrame (turiu visus dvidešimt, iš kurių dešimt – mano giminaičiai). Tuo metu taip įnikau į lyginimąsi, kad visai užmiršau jog esu eiliniam sename daugiabutyje gyvenanti vidutinybė, su savo vidutine alga, tokiomis pačiomis svajonėmis ir nekokia realybe. Kai tai suvokiau, pasidaviau savigailos bangai, kuri mane nugramzdino į dar gilesnę srutų duobę. Nusprendžiau kreiptis pas psichologę ir bandyti su ja spręsti šią problemą. Nes man neužtenka jėgų ir drąsos. Ir neturiu žalio supratimo, kaip kovoti ir šį šlykštų kompleksą naikinti.
Draugystė su psichologe
Pas savo psichologę lankausi gerus metus. Nepasakyčiau, kad gyvenimas per tą laiką pasikeitė iš esmės, kad mano siela ir mintys labai švarios, o gyvenimas pozityvus ir praradau visus kompleksus. Tai būtų melas, nes darbas su savimi – ilgas ir varginantis procesas, kuriame iš savo žemiausio emocinio taško krisi į dar neregėtas žemumas, nes knistis po savo vidų nėra smagu. Kad ir kaip bebūtų, psichologė man padeda suprasti, kad visi mes šiame gyvenime esame skirtingi (wow koks atradimas, ironiškai pasakysit) ir nėra jokios vienos normos, kaip visi turėtume gyventi. Ir kad net ir patys gražiausi žmonės dažniausiai nesijaučia laimingi, tad grožis, turtai, sėkmė nepadaro mūsų gyvenimo mažiau šūdinesniu. Pinigai suteikia laisvės ir saugumo, visa kita privalome susikurti patys. Žinot, iš tiesų šią informaciją priimti sunku. Man taip norisi kažką idealizuoti ir į tą dalyką lygiuotis. Lyg tokiu būdu sugebėčiau įjungti savo vidinį variklį, kuris seniausiai pamiršo kaip veikti ir pradėčiau irtis pirmyn (vaje, kaip lyriška).
Žinoma, pasitaiko rytų ir vakarų bei šiaip blogų dienų, kuomet aš sau nepakankamai graži. Neužtektinai protinga. Neįdomi. Kad prieš mane stovi eilė talentingesnių individų, kuriuos aplenkti reikės kelių šviesmečių. Kad negausiu svajonių darbų, nes juos užims daugiau patyrę, kūrybiškesni žmonės. Bet žinote ką? Na ir tegul. Tebūnie nebūsiu tobula, graži, protinga – atsibodo lyginti ir lygintis, tai toksiška ir niekuomet neatneš ramybės. Gal ir negausiu geriausio darbo, gražiausių batų ar plonos šiknos, arba dženifer lopiz užpakalio, bet būsiu savimi. Šūdina, žlugusia savęs versija, kuri trykšta gyvybe ir dievina egzistavimą. Tai tiek išminties apie kompleksus ir problemas, kurias jie sukelia.
90s aesthetics vimdo
Asmeniškai man 90’s filtrai, kuriais pasipuošia influencerių fotografijos atrodo apgailėtinai. Klausykit, suprantu – būna dienų, kai net ir gražiausias žmogus dėl kažkokių antgamtinių priežasčių ekrane atrodys klaikiai, bet TONA sunkių efektų su 90’s blur’u situacijos negelbsti. Žinau, kad sunku suprasti, bet mes esame 21 amžiuje, laba diena. Gyvenkim šia diena, renkimės ir elkimės ne pagal madas, o pagal tai, kas MUMS tinka geriausiai (kad ir kokie madingi būtų gyvūnų raštai, juos pasimatavusi atrodau kaip viena didelė iškamša ir nieko dėl to nepadarysiu) ir nustokim į areną nešti senienas. Jeigu kažkas baigėsi, tai matyt ne veltui. IR TAIP, kaip ir minėjau, padėties šie filtrai tikrai negelbsti:
Tapsiu mocarelos gamintoja
Nesimiega, tad nusprendžiau per youtube pažiūrėti kaip kažkoks italas fabrike gamina mocarelą, nes tipo aš tikrai pati savo namuose, daugiabučio penktame aukšte, dviejų kambarių bute gaminsiu itališką mocarelą, tad šis video man LABAI svarbus ir reikalingas. O gal tai mano būsimas gyvenimo kelias? Būčiau mocarelos gamintoja, kam tos reklamos ir kūryba? Valgyčiau sau sūrį, kartkartėmis jo uždėčiau ant kokios picos – lafa gyvenimas.
Beje, sekmadienį Roger Waters koncertas Žalgirio arenoje, tad dar yra dėl ko egzistuoti.
Tiek kol kas.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 