Sveiki, mano mylimukai, kaip laikotės? Siunčiu jums pozityvo, meilės ir džiaugsmo. Ha! Apgavau, iš manęs blaivios tokios pozityvios diarėjos neišgirsit (bent tol, kol mano gyvenimas yra žlugęs šūdo gabalas). Kadangi aš abstinentė (gyvenimas nepagražės net jeigu ir gersiu, tai kam gadinti kepenis…), tad apsiribosiu eilinėmis raudomis apie bevertį nijolkinį egzistavimą.
Myliu John Maclean
Ne vienerius metus mane velnioniškai žavi žmonės, netikintys lyčių konceptais (būkim biedni, bet teisingi – moteriškumas/vyriškumas tėra tik konceptai su idėjomis, kaip turėtume, o ne kaip PRIVALOME elgtis) ir pasirenkantys atrodyti bei gyventi kitaip. Youtube’as yra geriausia kas nutikę mūsų egzistencijai – jo pagalba galime atrasti pačių įvairiausių žmonių, pažiūrėti, kaip jie gyvena, išklausyti jų istorijų ir gyvenimo filosofijos. Ilgus metus žavėdamasi Jeffree Star ir kitomis asmenybėmis, neseniai atradau naują meilės objektą – lordą John Maclean. Tai žmogus, kurio balso net M. Freemanas pavydi. Tai manieros, dėl kurių Anglijos karalienės pastipę korgiai tris kartus apsiverstų grabe. Tai išsilavinimas ir autoriteto suvokimas, dėl kurio Oksfordo bei Harvardo mokslininkai dreba naktimis. Taigi deklaruoju, kad lordas John Maclean yra mano naujas idealas ir dievaitė viename asmenyje. Pabersiu įdomesnių jo pasakymų ir jums, man negaila dalintis. Kadangi visi mokame angliškai (o jeigu nemokame – gėda jums), teksto nusprendžiau neversti, nes tingiu:
“I get very interesting questions quite a lot. It is a similar theme, but it always centered around men, which is very interesting. Comments like “you are going to be punished by god for tricking men into sleeping with you“ or comments like “whatever guy is taking you home is going to get a nasty shock“… That one, in particular, I’ve got quite a lot, but men taking me home from a club? I object to this highly. Because, first of all, I am John Maclean. And the only man that takes my home is my chauffeur. And the only clubs I should be going to shall be private member’s, secret societies or the ones I own.“
“My life is the norm to me. Your life is the norm to you. There is nothing wrong to be whatever you think you are. Those, who will mock you, they don’t know any better. They are thick, they are idiots and at the end, they will all die. What you must focus on is yourself. And protecting and preserving your own heart in times that are challenged.“
“Femininity means absolutely nothing to me. Masculinity and femininity are concepts associated with biological genders. Within humanity, one being male and another being female. Of course, what is perceived as masculine or feminine changes with the age in which we are living, so the concepts of femininity and masculinity change on many things – they change throughout the ages, so something that might be considered a feminine stereotype in today’s world, 3000 years ago considered very differently. For example, in ancient Egypt, many men would wear makeup, which at the time could be considered masculine. However, in today’s world, makeup itself is associated with women and femininity. Femininity and masculinity have no solidity outside the context of biology and do not constantly change. However, it is unfortunate a kind of age that we live in that the world itself has been organized to put masculinity above femininity. And things that are perceived to be currently masculine are considered to be a higher value than things that are feminine. When you really look at things, concepts of masculinity or femininity are not necessarily organic to nature. So the concepts change, they are not really rooted, in fact, because there is a less value placed on femininity you will probably find that if you are feminine, life is a little bit harder for you in this world.“
Labai atsiprašau už protingo teksto (CITATŲ, nes pati taip nesugalvočiau) paklodes, bet šiuo metu tuo domiuosi ir šalia desperacijos ir kebabų skiedalų panorau pasidalinti savo pažiūromis. Kam ne prie širdies filosofija ir tiesiog norite pasijuokti (arba paverkti) iš manęs (neteisiu), pradėkite skaityti nuo čia.
Blakstienytės kaip pupytės ir durnos bobos
Nors ir nesu tuščiagalvė pupytė, bet kai kurios jų atliekamos grožio apeigos man visai patinka (ne bybių čiulpimas oligarchams ar eskorto paslaugų teikimas, NE, – kalbu apie blakstienų priauginimą bei gražiai sutvarkytus antakius). Taigi, kaip ir kiekvieną mėnesį nuvykau pas savo meistrę augintis blakstienų. Tokių, kurios būtų it vėduoklės mano akims, iš kurių bėga desperacijos ašaros. Atėjus pas meistrę tereikia atsigulti ant kušetės ir nekalbėti gerą valandą, kol ji šukuoja tavo blakstienas su šerno šerių šepečiu bei bado akių obuolius – nieko sudėtingo. Gulėdama ant tos kušetės kartais užmiegu, susapnuoju kokį košmarą apie tai, kaip grįžtu į universitetą ir gaunu filologės diplomą (taip, baisai gąsdinantis sapnas, pati žinau). Bet tą kartą aš neužmigau, o nusprendžiau pasiklausyti gretimame kambaryje besidarbuojančios kirpėjos ir jos klientės pokalbio. Kodėl? Nes man patinka klausytis. Ypač to, kas nėra kalbama man. Kad lengviau būtų orientuotis, vieną pašnekovę pavadinsiu “debile“, o kitą “kiauragalve“, atpasakodama jų dialogą:
Debilė: “Mano draugė turi du aukštuosius, baigusi ekonomiką ir viešuosius ryšius, nors ir kilusi iš skurdžios šeimos, dabar uždirba labai daug pinigų. Bet kam tie pinigai, kai vaikų nėra, kokia čia laimė?“
Kiauragalvė: “Nu tikrai, o vyrą ji turi?“
Debilė: “Nu turi kažkokį simpatišką ispaną, bet jis tai nenori vaikų. Gal jau yra padaręs tų vaikų savo Ispanijoj ir slepia nuo jos, niekada nežinai kaip ten su tais užsieniečiais vyrais…“
Kiauragalvė: “jo, tikrai nežinai, baisu net pagalvot, kaip nesiseka vargšelei – realiai nei vyro, nei vaikų – tai kokia čia laimė…“
Debilė: “nuu… ji kažkada bandė susilaukti vaikų, bet matyt negali, galbūt kažkokios moteriškos problemos, gal kad dirba labai daug žinai…“ (smogia į “moteriškumo“ paširdžius)
Kiauragalvė: “greičiausiai, vargšė moteris“ (gailiai atsidūsta ir pakeičia temą, nusprendusi toliau kalbėti apie savo vyrą ir pasigirti, kad jis užvakar išsiurbliavo kilimus).
Toliau pokalbis nuklydo į pačių siaurapročių moterų darbo subtilybes, nes viena kirpėja, o kita pardavinėja tulpes turguj, tad nustojau klausytis.
Atpasakojau šį pokalbį, nes velniškai juo pasišlykštėjau. Mes niekada negalime pasidžiaugti kitų laime ir nekišti stereotipinio šūdo. Jeigu jums laimė yra vaikai ir vyras – sveikinu, gero gyvenimo!! Bet kodėl jūsų tobulo gyvenimo formulę reikia taikyti kiekvienam pasitaikiusiam? Ir kodėl nuolatos kalbant apie kitus reikia juos menkinti, ieškoti trūkumų? Ypač jeigu kalba eina apie draugus? Galbūt taip elgiamasi todėl, kad patys esam šūdo krūvos? Jeigu aš mėgstu kebabus, o kažkas jų nemėgsta, tai davai pasmeikim heiterius su strypu, ant kurio sukasi kebabo mėsa, nes KAIP ŠITAIP GALIMA GYVENTI? APGAILĖTINA, ŽMONĖS… (tie, kurie nemėgsta kebabų, žinoma)
Antakių katastrofa
Prisiauginusi blakstienas, kurios dabar primena nudvėsusio voro kojas, nusprendžiau susitvarkyt ir antakius, nes mažos pastangos, tokios kaip išpešioti ir gražiai išformuoti antakiai tikrai paslėps visus mano kompleksus ir psichologines problemas. Antakių procedūros metu mano meistrė žiauriai nuplonino mano plaukelius ir jie dabar primena devyniasdešimtųjų madas…. Mano antakiai, anksčiau priminę krūmynus dabar keliais plaukeliais vos laikosi ant veido. O tai gan ironiška, nes ko jau ko, bet grožio ir seksualios figūros man gyvenimas tikrai pagailėjo. Norėčiau save paguosti sakydama, kad kai dalino grožį stovėjau prie proto eilės, bet niekas tuo nepatikėtų.
Buvau koncerte ir nesupratau, kodėl visi šoko
Jeigu kas buvote Adform ryšių kiemelyje praėjusį penktadienį, tai turėjote garbę sutikti ir mane, nes tą dieną nusprendžiau paįvairinti savo gyvenimą prasta lietuviška muzika ir nueiti į “Antikvarinių Kašpirovskio Dantų“ koncertą. Šie bičiukai man priminė tuos žiurkiukus iš Ledynmečio filmo, kurie buvo linksmi ir tuo tarpu absoliutūs idiotai, ką aš tikrai vertinu ir gerbiu. Visą laiką sėdėdama ir klausydamasi jų dainų galvojau apie ledynmečio filmus ir tuos žiurkiukus. Ironiška, nes per koncertus apie graužikus dažniausiai negalvoju. Nepaisant graužikų, koncertas buvo smagus, muzikantai publikai nuolat liepė kilnoti rankas, šokti visaip ir dainuoti, kas man visiškai nepriimtina, tad visus judančius sėdėdama tiesiog teisiau žvilgsniu. Žiurkiukams, oi, ty muzikantams atliekant paskutinę dainą pradėjo gausiai lyti, o kaip žinia, ryšių kiemelis neturi jokio stogo, tad garbinau žmones, kurie palaikę man kompaniją turėjo skėtį. Kol kiti šoko ir šlapo, o muzikantai sadistiškai ilgino savo pasirodymo laiką, nes smagu žiūrėt šitą naktinį žiūrovų šlapių marškinėlių, kelnių, triūsikų, piniginių ir vaikų konkursą, mes tryse susiglaudę sėdėjome po skėčiu ir džiaugėmės gyvenimu.
Tinginiauju, ir ką jūs man?
Šiuo metu aš leidžiu laiką tingėdama ir laukdama savo atostogų. Darbo ofise mažai, tad turiu laiko šimtąjį kartą peržiūrėti visus “Family Guy“ sezonus, perskaityti daug knygų (juokauju, taip vadinu “Cosmopolitan“ žurnalus) ir toliau sėkmingai storėti (kaip mėgstu pasijuokti, dabar bent antakiai ploni, nes išpešiojo negrabiai, cha cha). Skaičiuoju dienas iki penktadienio, kuomet susikrovusi savo šmutkes, pasiėmusi Kubą (šo) trauksiu į pajūrį (ne į Palangą, nusiraminkit) pailsėti ir pagaudyti odos vėžio. Būtinai jums papaskosiu apie savo pensininkės lygio atostogas, laukite žinių… KURORTE, aš atvažiuoju!!
Tiek naujienų iš manęs šiandien.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 