VISŲ PIRMA, TAI AŠ PAGALIAU BAIGIAU CREATIVITY IN ADVERTISING kursą! Oh yes, prasikankinusi nuo kovo vidurio galiausiai kūrybininkės diplomą atsiėmiau tik praėjusį trečiadienį. Jaučiuosi laiminga įveikusi tokias sudėtingas ir daug jėgų pareikalavusias studijas. Daug kas klausė, ar buvo verta mesti mokslus universitete ir lėkti į Vilnių kažkokiam TAG’e mokytis reklamos kūrimo, tad viskam pasibaigus dabar drąsiai atsakau – TAIP. BUVO VERTA. Ar kartočiau? Šiai dienai greičiausiai ne – žiauriai pavargau, vos nepražilau ir nepraplikau (bet užtat nenumečiau ANEI KILO, blet). Dabar Nijolkai reikia poilsio ir geros reabilitacijos. Paklauskit manęs to paties už kokio mėnesio ir atsakymas neabejotinai bus teigiamas – mielu noru grįžčiau į TAG’ą.
Prezidentė ir orgazminis gelis
Aš tikrai pasiilgsiu tų kūrybos valandų, kuomet galėjome kurti viską, ką tik širdis ir kitos strateginės vietos geidė. Pasiilgsiu tos laisvės – mūsų idėjų niekas nevaržė. Galėjai nors ir plikus papus ar vulgarią antraštę atnešti, niekas nebūtų likęs įsižeidęs. Dabar galvoju… kažin ar mes su kolege kažką sugebėjome šokiruoti viso kurso metu? Greičiausiai mūsų kūrybinio dueto drąsiausias žingsnis buvo įdėti Dalią Grybauskaitę į “Durex“ orgazminio gelio reklamą, bet daugiau nieko rimto – mes kuklūs žmonės, ką bepridursi.
Gėda dėl nėštumo testo ir ne tik
Praeitą savaitę valydama savo kompiuterio ekraną nuo kūrybinio šlamšto, kurio jau tikrai neprireiks, turėjau garbę peržiūrėti mūsų dueto senas reklamas ir ačiūdiev, kad jos nepateko į portfolio, nes dėl kai kurių dalykų tikrai gėda. Gal ir gerai, kad į senus darbus žiūrint norisi raukytis – tai tik dar kartą įrodo, kad stipriai patobulėjau ir žinau, kas yra savikritika. Kadangi man patinka sadizmas ir mazochizmas, pasidalinsiu keliais perlais, ne, tiksliau, DEIMANTAIS su jumis.
“IKEA“ – mintis (kiek pamenu) buvo skleisti žinią apie tai, kad žmonės neišnaudoja balkono erdvės ir jį paverčia sandėliu (nuo dviračio iki kalėdinių žaisliukų, praperstų pantalonų ir vienišų kojinių be porų – visko tuose balkonuose būna). Kažkaip tada susišvietė, kad meškėnus įdėti yra zjbs, o dar šiukšlių primesti – mega zjbs.
Važiuojam toliau – vienas mėgstamiausių mano darbų, kuris tą akimirką kai buvo sugalvotas, atrodė toks NU NEREALIAI ZJBS, MEGA WOW – print’as sultims “Tropicana“, kurių žinutė skelbė, kad jos neturi jokių pridėtinių konservantų ir visokio E brudo. Mes sugalvojome į sulčių stiklinę įdėti nėštumo testą, kuris pasirodo yra NEIGIAMAS. Nes sultys neturi pridėtinių priedų, haha, supratot? Ne? Visi kiti irgi nesuprato. Pasirodo, sultys negali būti nėščios.
Užteks darytis gėdą su tragiškais darbais, gana iš manęs juoktis. Grįžkime į gyvenimą. Į šūdiną mano gyvenimą.
Kelelis tolimas, kelelis artimas
Pasibaigus šiam reklamos etapui šiuo metu stoviu kryžkelėje. Galvoje skamba J.Stakėno “Kelelis tolimas, kelelis artimas“ , o aš įsivaizduoju save prie balto arklio (nieko rasistiško) besiplaikstančią su čigonės sijonu ir vogtais (karvėms į ausis paprastai segamais) auksiniais auskarais ausyse. Niekaip nesuprantu, kaip taip lyriškai nukrypau, bet norėjau pasakyti, kad nežinau ką toliau daryti su savo gyvenimu. Pats laikas visatai numest kokį ženklą, kuris padėtų susivokti ką daryt toliau. Ar aš turėčiau dirbti reklamoje? Ar turiu likt marketinge ir vardan padorios algos laižyt visiems šiknas? O gal reikia grįžti į universitetą ir viską daryti taip, kaip reikia ir kaip tikisi mano šeima? Nors ir esu suaugusi moteris, suvokimas šiuo klausimu manęs dar neaplankė. Eilinį kartą savęs klausiu seno gero “TAI KĄ DARYT SU SAVO GYVENIMU“ ir išgirstu nieko. Nulis atsakymų, net jokio aido nesigirdi. Bet rimtai, o ką daryt?? Kelias dienas leisiu sau paatostogauti, pagalvoti ko iš tiesų noriu, nebandant patenkinti kitų poreikių ir lūkesčių, o paskui žiūrėsim. Pamatysim, kur tas gyvenimas eilinį kartą mane numes. Tikiuos ne į mėšlo krūvą, haha.
Negi vėl nušvitimas?
Turėdama laisvų dienų vis tiek bandau pasunkinti gyvenimą viskuo, kuo tik įmanoma. Pasibaigus kursams, prasilaužus vidiniui antisocialumui dabar nusprendžiau už kiaušų paimti savo bulimijos problemą ir pradėti ją spręsti. Atsibodo gyventi taip, kaip gyvenu ir su psichologės pagalba bandau atsisakyti vaistų, keisti savo įpročius. Žinoma, tai velniškai sunku ir dar laukia labai ilgas kelias, bet pagaliau galiu drąsiai sakyti, kad esu pasiruošusi. Laikykit kumščius arba špygas už mane, labai noriu iš viso to išsikapstyti.
Pabaigai linksma gaida
Kadangi čia taip lyriškai užkliedėjau kaip kokia naujos kartos sensėja su savo raudonu ferariu (juokauju, aš turiu tik seną toyotą), laikas grįžti į realybę ir papasakoti istoriją apie tai, kaip mūsų kūrybinis duetas ėjo gintis savo darbų prieš kitus reklamos dievukus. Gintis buvo paprasta – tiesiog nueini pas juos, pristatai visas per penkis mėnesius patvirtintas savo reklamas, o jie nusprendžia, kokia eilės tvarka jos bus sudėliotos į mūsų portfolio. Kadangi ėjome trečios (o kiekvienai komandai skiriama po keturiasdešimt minučių), turėjome gražaus laiko tobulinti savo reklamas, peržiūrėti, ar viskas, ką turime atrodo gerai, ar nieko netrūksta. Aišku, mes to laiko šitaip neišnaudojome – su drauge nusprendėme nulakuoti jai nagus (kokia puiki ir protinga idėja, ar ne?). Kaip tik atsivilkau raudono lako, galvojom va, kaip PROTINGAI praleisim tą likusį laiką, moteriškai pasibūsim, viską ten.
Pasirodo, aš nesu gera manikiūrininkė – nulakuoti draugės nagai (ir pirštai, beje) atrodė klaikiai, o acetono kaip tik neturėjom. Nes aš ekspertė, man daug kartų buvo darę gelinį lakavimą, tai ką blet, aš negaliu draugei su paprastu laku nulakuoti nagų? Aišku, kad negaliu. PASIRODO, žiūrint į profesionalus, lakuojančius tavo nagus, tu stebuklingai neišmoksti šio amato. O gaila. Tai va, draugės nagai prikeverzoti raudonai, ieškom kaip ir su kuo juos nuvalyt ir staiga, visiškai netikėtai mus pakviečia pristatyti savo darbų. Primenu – draugės nagai, tiksliau net ir visi pirštai padengti raudonu it kečiupas laku, nespėjo nudžiūti ir mes dabar turim eiti ir pristatinėti? Ot kaip puiku. Užgniaužusios gėdą ir vidinę paniką, su visais raudonais pirštais (nagų lakavimu to nepavadinsi) išėjome į peržiūrą. Draugė jos metu su savo rankomis demostravo paralyžiaus padarinius, mat negalėjo net kompiuterio atlenkti jo neišterliojusi, visa erdvė dvokte dvokė nagų laku, bet šiaip viskas praėjo neblogai. Mes vis dar gyvos ir draugė vis dar nenusivalė tų nagų, mat lakas kažkoks pusiau gelinis, niekaip nenusigramdo… Tai štai kokia puiki draugė ir dar puikesnė manikiūrininkė aš esu.
Tiek žinių iš mano fronto.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 