Šiandien nuėjau į “Mamma Mia. Here we go again“ filmą ir ką galiu pasakyt – verkiau, šypsojaus, liūdėjau, niūniavau, tai buvo TOBULA šeštadienio popietė. Kadangi esu Abba, Meryl Streep ir Amanda Seyfried (o dabar ir Lily James, nes ji TOBULO grožio ir talento pana) fanė, negalėjau praleisti šio filmo. Dievaži, kaip viskas buvo gražu! Visi šoko, dainavo, tos merginų šviesios garbanos ir saulės nubučiuota oda papuošė visą filmą. NEKALBU APIE hipster/disco drabužius, kuriuos beveik visus norėčiau turėti savo spintoje:
ŽODŽIU, TOBULA. Net nekalbu apie pačią dyvą Cher, pasirodžiusią filmo gale, kuri atskrido sraigtasparniu (kokia extra) ir per kelias minutes pakabino žavų ispaną vyrą bei su juo nerangiai šoko blyksint fejerverkams. Šis filmas man suteikė daug puikių emocijų – toks grynas tyras gėris, kuriam pasibaigus ir pats nori bent trumpam patapti nepataisomu romantiku, kartkartėmis šokančiu lietuje.
Tiesa, man grįžtant namo pliaupė lietus – pagalvojau, pabūsiu ir aš bent kartą romantike, pastovėsiu lietuje, nes gi fainai. Juk taip daro romantinėse komedijose. Kažkaip fainai nebuvo, nes penkias minutes prastovėjusi lietuje prisiminiau, kad džinsų kišenėje įsidėjau apynaujį telefoną ir nenorėjau jo visiškai sugadinti savo romantika.
Jeigu kažkam iš jūsų įtartina mano meilė ABBAI, papasakosiu kodėl ši grupė man tokia brangi. Taigi, mama turėjo (ir vis dar turi) gėjus draugus, kurie į mano ką tik gautą dovanų mp4 (nes mp3 yra ne lygis) grotuvą įrašė savo mėgstamiausias grupes, tokias kaip Eurythmics, Abba ir Queen. Nenoriu būti special snowflake, bet kol kiti alpo nuo Lady Gaga, Coldplay ir Avril Lavigne, aš klausiausi 70s-80s hitų ir galvojau, kad tai yra muzikos viršūnė. Ypač Abba. Ir niekaip nesuprasdavau, kodėl mano bendraklasiai nemoka Waterloo žodžių ar nežino dainos apie Chiquitita…. Kaip jau supratom, mokykloje nelabai pritapau. Dabar, esu velniškai dėkinga mamos draugams už įskiepytą nepriekaištingą muzikinį skonį.
Jeigu neįdomu ABBA – pradėkite skaityti nuo čia
Pakalbėjau apie ABBA pakankamai, dabar metas kitiems plepalams. Noriu PASIDŽIAUGTI, kad mano reklamos studijos praktiškai baigėsi (žinau, dažnai rašydavau tą “tuoj baigsis“, “jau nedaug liko laukt“ vos praėjus mėnesiui, bet dabar jau totalus galas). Belieka su kolege susidėti bendrą portfolio ir tikėtis, kad darbo pasiūlymai reklamos srityje kris po kojomis. Aišku, pajuokavau dėl tų pasiūlymų, kurie kris po kojomis, nes niekas iš tiesų nekris – abejoju, kad po mokslų gausiu darbą, o ir reklamos sritis mane kiek nuvylė. Žinot, ne viską taip įsivaizdavau. Mano galvoje šių studijų ir reklamos rinkos vaizdelis buvo kiek kitoks.
Nepritampu ir nepritapsiu
Aš galvojau, kad visi reklamoje nebus tokie hipsteriai aptemptakelniai. Bet pasirodo visi tokie. Ir visi rūko žolę, yra bent tris kartus bandę LSD ir akivaizdžiai turi problemų su alkoholiu, kurių visiškai neslepia ir netgi didžiuojasi (“SOCIALIZACIJA, PAŽINTYS TAIP REZGAS, NIEKO NESUPRANTI“ – man pasakytų). Visi turi tatuiruočių – ir net ne vieną. Mažiausiai dvi, būtinai spalvotas, nes gi hipsteriškai atrodo. O ir šiaip mes ne colour blind visi, so… Jų sportbačiai tik Adidas. Arba Vans. Blogiausiu atveju – Converse. Bet pastarasis variantas nutinka tuomet, jeigu reklamščikas jau absoliutus bomžas, retai gaunantis darbo pasiūlymų. Jie mintinai žino visų geriausių klubų ir barų pavadinimus, nes kažkur gi reikia pabėgti nuo tos slegiančios vienatvės, kurią sukėlė darboholizmas. Taigi, reziumuojant – nepritampu ir nepritapsiu. Aš esu abstinentė, nekenčianti klubų ir bendravimo su žmonėmis. Taip pat šiuo metu neturiu Adidas kedų. Tik Converse, o tai reiškia žemiausią kastą. Visgi, per daug nesisieloju, nes pritapti net nesistengiau. Taip ilgai bandžiau būti kažkuo kitu, bet tik ne savimi, kad tai nuoširdžiai įgriso. Kuomet atradau save, nusprendžiau, kad nors ir bus sunku, visomis keturiomis stengsiuosi būti tokia, kokia esu. Su visais ožiais, keistenybėmis bei liūdesiais. Šio pažado ir stengiuosi laikytis (ne taip kaip seno gero “aš nevalgysiu po šeštos valandos vakaro“).
Nijolkos vasaros mylimiausi
Kadangi šis tekstas yra logikos antonimas (tai svaičioju apie ABBA, tada nusikeliu į vaikystę, tada pasakoju apie studijas – tokia visiška betvarkė), nusprendžiau jį praturtinti savo vasaros mėgstamiausių dalykų sąrašu. Tikiuosi, kad viena kita rekomendacija, už kurią man tikrai niekas nemoka (nes niekas manęs neskaito – paprasta) jums pravers. Vienas du trys keturi penki šeši septyni aštuoni devyni dešimt važiuojam (kam reikėjo šito? wtf, nesvarbu):
Yuval Noah Harari “Sapiens“ – knyga, kurią visi protingi jau perskaitė seniausiai, tik aš buvau atsilikusi. Dalyvavusi vienuose mokymuose išgirdau, kad būtent “Sapiens“ privalo perskaityti kiekvienas šiuolaikinis žmogus ir kas to dar nepadarė yra absoliutūs apsileidėliai, gyvenantys urve ir krapštantys subines laisvalaikiu, nuskubėjau jos nusipirkti. NES GI NENORIU BŪTI APSILEIDĖLE IDIOTE, HAHA. Knyga tikrai nustebino – žmonijos raida aprašyta paprastai ir suprantamai, ne taip kaip istorijos ir biologijos vadovėliuose, kuriuos vos prilietus užmiegi greičiau nei nuo valerijono tinktūros. Jau įsigijau ir antrą knygos dalį “Homo Deus“, tiesa perskaityt dar nespėjau. Summa summarum – rekomenduoju.
“The Handmaids Tale“ antrasis sezonas. ŽINAU, KAD APIE TAI JAU RAŠIAU, BET NEGALIU… TIESIOG NEGALIU JO PAMIRŠTI… Nuo balandžio mėnesio, kuomet išėjo antrasis sezonas, kiekvieną savaitę turėdavau ko laukti. Antrasis sezonas nedavė miegoti taip pat kaip ir pirmasis, ašarų galbūt buvo net ir daugiau, o mintys nedavė ramybės, todėl reddite susiradau HMT bendruomenę, kurioje diskutuojama apie šį serialą, laukiama izraelietiškų bei turkiškų treilerių (nes jie atskleisdavo daug daugiau) ir kuriamos konspiracijos teorijos, kurios atėmė ne vieną miego valandą iš mano gyvenimo.
Simple Minds “Don’t You (Forget About Me)“. Iš anksčiau minėto serialo garso takelio atrasta grupė su daina, turinti sugebėjimą įstrigti galvon. Visur, kur eičiau, ką beveikčiau, galvoje girdžiu tuos “DON’T YOU.. FORGET ABOUT ME… I’LL BE ALONE, DANCING YOU KNOW IT BABY“. Toksiška, tad jeigu bijot įstrigusių galvon dainų – neklausykit.
“Fresh Post“ sveiko maisto restoranas Vilniuje. Tai absoliutus atradimas. Kadangi Vilniuje, kurio iš principo nekenčiu, tenka praleisti daug laiko, kuriuo metu spėju išalkti (storulkai reik užkrimst, žinot, neduok dieve viena diena BADE… kas mes, holokaustas?), reikia ieškoti vietinių skylių, kuriose būtų galima pavalgyti ir neapsinuodyti. Ši netikėtai atrasta vieta tiesiog STEBINA mano storą nuo taco’s išlepintą šikną nuostabaus skonio salotom. Mano mėgstamiausios – su džiovintais pomidorais ir mocarela. Taip pat jie plaka ir skanius “sveikuoliškus“ kokteilius, nuo kurių skonio nepradedi nekęsti savo gyvenimo, tad tikrai verti grieko. Savo sielos dvyniams, kurie minta picomis ir burgeriais, turiu pripažinti, kad tai ne tas pats, kas geras kebabas su česnakiniu (nenoriu skleisti dezinformacijos).
Liūdnas filmas “Loveless“. Jeigu norite filmo, kuris sukrėstų jus ir prišiktų į dūšią, būtinai pažiūrėkite šį rusišką (žinau, ir aš buvau skeptikė) šedevrą. Istorija pasakoja apie vaiką, kurio niekas nemylėjo ir jo beprasmį dingimą. Verkiau, užmigt po filmo negalėjau, tiesiog nuginklavo.
Somersby nealkoholinis sidras. Kadangi taip varau ant alkoholikų ir šiaip mėgstančių tūsinti, turiu gi kažkaip ir pati pasižymėti. Somersbis yra mano vasaros topų topinis atradimas. Nėra šlykštaus myžalais atskiesto spiritinio sidro skonio, o su ledukais geriasi iš vis PASAKIŠKAI. REKOMENDUOJU. Neprasigersit. Gal. Nesu jūsų motina ir tuo labiau nesu mokslininkė, kuri gali ištirti nealkoholinio sidro žalą jūsų sveiko gyvenimo būdo nualintiems organizmams.
Tiek tų mano vasaros favoritų. O aš, apsitempus savo treningus, einu žiūrėti pirmosios “Mamma Mia“ dalies jau kokį šimtąjį kartą. Nes net ir mano depresuojančiai sielai normuotai reikia romantikos. Ir Abbos dainų.
Skanių kotletų.
– Nijolka.
Urtė Caspo 