Sveikučiai mažučiai. Kaip gyvenimėlis? Apsivėmėt? Puiku, dabar galiu grįžti į savo natūrą. Ach, sekmadienio vakaras skaičiuoja paskutines dvidešimt savaitgalinių minučių, šuo Kuba kriokia šalia, deadline’ai smaugia, galva riebaluota, vasarinės alergijos žudo, sąskaitos likutis graudžiai apgailėtinas (ką tik patikrinau), bet gyvenimas visai nieko. Tikiuosi ir jūsų visai nieko, nes kitaip egzistuoti tikrai nekažką.
Nistagma vs Instagram
Kaip dora pilietė, savanorė, altruistė, filantropė (juokauju, net dėl savęs šiknos negaliu kilstelt) nusprendžiau atsiliepti į mamos prašymą ir išmokyti ją naudotis Instagramu. Mintyse galvojau – kas čia tokio, juk feisbuką ji jau turi, tad dabar viskas bus žiauriai paprasta. “Ha, ha, ha“ – kaip bėras arklys ironiškai žvengia mano sužlugęs optimizmas ir sąžinė, kurios neturiu. Deja, lengva nebuvo. Pasirodo, esu tragiška mokytoja, o mano mama – dar tragiškesnė mokinė. Po dviejų dienų absoliučiai neintensyvių mokymų ji Instagramą su pasididžiavimu vadino “NISTAGMA“, kas išvertus iš medicininių terminų yra spontaniški, nevalingi akių judesiai. Greičiau jau Instagramui pabos senasis pavadinimas ir jie jį iškeis į akių ligą, nei kad mano gimdytoja, tyriausias žmogus šioje lodarių visatoje išmoks taisyklingai tarti programėlės vardą. Summa summarum – kaip matote, fail’inti man įgimta, bet bent jau stengiuosi.
Sušių tragedija
Kaip įprasta, kiekvieną savaitgalį namuose absoliučiai negaminam – nes nu O KAM? Niekas gamint nemėgsta ir nemoka, o geriausia ką aš sugebu tai – sutepti vaflius su kondensuotu pienu ir šventai tikėti, kad tai, ką “IŠKEPIAU“ prilygsta aukštosios konditerijos stebuklui. Suflė kas? Braškių mouse’as kas? Kol feisbuke pažįstami girsis savo iškeptais penkių sluoksnių tortais su skirtingais skoniais, dekoruotais mini makarūnsais bei uogų putėsiais, aš griaušiu savo kondensuotą vaflį iš pavydo sudribusi ant sofos. IR VISKAS DĖL TO YRA GERAI. Sudekit pragare, kulinarai ir visokio plauko kepėjai… Tikiuosi pragare jums VISI pyragai susmegs, haha (per piktai? Jeigu taip, atsiprašau).
Apie ką aš čia? A, namuose savaitgaliais gaminimo celibatas. Taigi, reikia iš kažkur užsisakyti maisto išsinešimui (vietoje netinka, nes savaitgaliais aš nužmogėju, nesiprausiu ir dvasiškai bei fiziškai degraduoju, o šiems procesams tikrai nereikia svetimų žmonių). Nusprendėm, kad pasilepinsime stebuklais iš JAPONIJOS, t.y. sušiais. Kadangi turiu vieną gerą sušių vietą, ten ir paskambinau. Padiktavau norimus sušių numerius ir su nekantrumu (nemeluoju) laukiau savo apsiėdimo. Deja, visa ši graži istorija baigės nelabai kaip – pardavėja supainiojo VISUS sušių numerius ir prigamino ne tai, ko norėjau. Niekas, ABSOLIUČIAI NIEKAS, neatitiko užsakymo. Sakysit, o Nijolka, kam čia bliauni, koks skirtumas, čia tik maistas, tau nevalgyt nepakenks, džiaukis detokso galimybe. Bliaunu ir skundžiuos dėl to, kad aš nevalgau lašišos ir žuvų, tad mano sušių užsakymai yra super extra vegetariški bei apgalvoti. Kiekviename sušyje buvo tunas, žalia lašiša – visos bjaurybės, kurių gyvenime savo noru burnon neįsidėčiau. Reziumuojant, pietūs buvo sugadinti, sušiai neskanūs, o visata siunčia man žinutę, kad laikyčiausi dietos. NU IR GERAI. Kad jūs žinotumėt, kaip širdį skaudėjo dėl tų netokių sušių, kokia sužlugdyta ir nuskriausta jaučiausi… Niekas, net ir baisiausios pasaulio tragedijos neprilygs šiai katastrofai… viduje miriau… vis dar neprisikėliau… Dar ir dabar prisiminusi tai nuliūstu… Gyvenime,,,, už ką tu man šitaip?????
Laisvės alėjoj prisiveisė musių
Kitą ilgojo savaitgalio dieną nusprendžiau reabilituotis po sušių tragedijos ir išeiti pasivaikščioti – na žinot, pasižmonėti miesto centre, trumpam patapti kažkokios visuomenės dalimi ir panašiai (spoiler alert – nepavyko). Nuvažiavau į Laisvės alėją, oras gražus, rodos imk ir džiaukis šią akimirka. Ir džiaugiausi, kokias penkias minutes, kol nuėjus į centrą mane apspito didžiulių musių pulkas, kurios pasirodo dar ir kandžiotis mokėjo. Nežinau, ar čia kažkoks blusų porūšis, bet visas laisvės alėjos ruožas skendėjo tose musėse. Iš kur jos atsirado? Kas jas čia užnešė? NEŽINAU, bet buvo nesmagu, šuo psichavo, prašė apginti nuo puolančių musių, tad susipakavusios savo šmutkes greitai išvykom namo. Vadinkit mane mieščione ir išlepusia merga (dėl to tik apsidžiaugsiu, koks mielas komplimentas), bet blusmusės manęs tokios gražios ir jaunos TIKRAI NEPAIMS.
Pabaiga jau netrukus
Negaliu patikėti, bet jau neužilgo (tiksliau, šio mėnesio gale) baigsis mano “Creativity in advertising“ studijos. Pamenu, kuomet jas pradėjau vėlyvą kovą, galvojau “dievaži, kaip viskas ilgai truks, spėsiu ir pražilt (nepražilau)“,bet štai, skaičiuoju paskutines dienas Vilniuje. Ir dėl to velniškai džiugu, nes šis miestas man neprigijo. Nepastebėjau Vilniaus grožio, nepamilau jo. Jis lyg impotentiškas meilužis, kurį paliktum dėl apypadorio kebabo. Pastebėjau tik žmones, daug gražių žmonių ir pajutau nuotekų smarvę centre. Tai viskas ką galiu pasakyti apie sostinę ir taip, žinau, kad ši nuomonė nėra madinga. Visgi, su Vilniumi meilės saitai taip lengvai nenusitrauks – turiu dvejus darbus, kurie yra būtent čia, tad dar kurį laiką nespjausiu į šulinį, iš kurio šią akimirką geriu. Žinote, kažkuri mano dalis tikėjo, kad per penkis mėnesius Vilniuje kažką atrasiu – galbūt naujų super draugų, pažinčių ar kažko, kas mane priverstų pasilikti. Bet neprivertė ir dėl to liūdna, nes viską teks ir toliau spręsti pačiai. Nieko negalėsiu apkaltinti dėl šūdinų savo pasirinkimų – štai tokie tie laisvės ir gyvenimo be įsipareigojimų didžiausi trūkumai.
Tiek žinių iš manęs šį vakarą.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 