Nustosiu akimirką malti šūdą ir papasakosiu jums apie tai, kodėl pastaruoju metu rašau taip mažai ir taip prastai. Tiesa ta, kad aš perdegiau. Elementariausiai pervargau, išsekinau savo ir taip intelektu nepažeistą galvą, pavargau ir reikalaudama iš savęs per daug patyriau karmą. Tik šį kartą ji smogė man pačiai ir nors esu linkusi į mazochizmą, šis smūgis tikrai skaudus bei nė velnio nemalonus. Karma iš manęs atėmė visą kūrybingumą ir meilę rašymui. Tai, kas buvo malonu anksčiau, dabar virto tikra kankyne – nenoriu rašyti ir tai neteikia džiaugsmo. Bet vis tiek stengiuosi nusikalbėti jums ir toliau – juk tai veikla, kuri buvo tokia maloni. O aš sentimentali ir pasiduoti karmai neketinu. Summa summarum – kūrybingumo nėr, noro nėr, beach body VIS DAR nėr (čia ne į temą, bet norėjau, kad tai žinotumėte).
Būti (bedarbe) ar nebūti (bedarbe)
Kaip visi puikiai žinom iš mano nesibaigiančių virkavimų apie tai, koks mano darbas šūdas, kokia bosė furija ir kaip nesu ten vertinama (netikriems fanams primenu – esu marketingo asistentė, arba trumpiau: tiesiog vergė), aš vis žadu iš savo nemylimo ofisiuko išeiti. Daug kas man sako: ,,nu ir eik, kas tau trukdo!“. Į šį nuostabų paraginimą aš visada noriu atsakyti šitaip: ,,mieli dalbajobai, palikti gerai apmokamą, bet šūdiną darbą yra sunku, nes gyvenant realybėje pinigų kol sėdi bedarbis ir ieškai tobulo darbo su tobulesniais bosais vis tiek REIKIA. O dabar susigrūskit savo paskatinimus sau į subinę ir apsiverkit, nes niekam jūsų įžvalgos nerūpi. Ačiū.“
Esu paprastas žmogus – žinau ko noriu, žinau kaip to pasiekti, pasiruošiu blogiausius variantus ir kantriai judu pirmyn. Deja, ne šviesos greičiu, o kokio šlubo vėžlio (įdomu, ar tokie gamtoje išlieka? Kaip ironiška – vėžlys ir taip lėtas, tai dar ir šlubu patampa), bet tai vis šis tas. Taigi, vėlais vakarais, kai dar turiu kvapo, sėdžiu prie savo CV ir ieškau darbo. Gero ar blogo, tai visai nesvarbu. Svarbu tik viena – kad kuo toliau nuo mano šūdino ofiso. Dabar mano tikslas – reklamos agentūros. Norėčiau būti kūrybininke, bet tai bomžų specialybė, tad bus gerai ir projektų vadovė, ar tiesiog dar vienas sraigtelis iš didžiulio marketingo aparato (su metais vis žemiau leidžias ir taip poplintusiniai standartai). Savaitgalį bombarduosiu visus savo nerealiu CV, tad tikiuosi, kad bent kažkas man atsakys (bent jau parašytų, kad manęs nepriims, nes esu bemokslė rašliavinėtoja iš žemiausios marketingo kastos aka asistentės pareigų). Palinkėkite man sėkmės ir laikykit kumščius. Nuoširdžiai – šiuo metu man kaip niekad reikia visų palaikymo, tad prašau nesidrovėti.
Žadėjau laikytis dietos, bet pamiršau
Nesuprantu kas darosi su manimi. Beveik kiekvieną mielą dieną sau prižadu, kad pradėsiu mesti svorį, kad jogą kas vakarą darysiu kaip kokia dvasinga veganė (tokia nesu, dešra 4 life) ir kad nevalgysiu visokio šlamšto. Kažkokiu stebuklingu būdu man kitą rytą dingsta atmintis, nerealistiniai pasižadėjimai išsitrina kaip po gero atminties praradimo atsitrenkus į medį, o čipsai ir šokoladai NEJUČIA ropščias į burną. Kaip tie visi sporto guru ir sveikos gyvensenos frykai sugeba ne ėsti, o valgyti?! Ir dar ne bet ką, o visokius brokolius bei salierus. Man taip neišeina – greičiau į Lietuvą ateis uraganas su trimis žemės drebėjimais nei aš kelias valandas sugebėsiu valgyti sveikai. Totali nesėkmė. Kol NASA tiria kosmosus ir ateivius, verčiau jie negaištų tam laiko ir padėtų man kovoti su šiuo apsiėdusios fenomenu. Pasitarnautų ne tik visuomenei, bet ir žmonijai. Aleliuja.
Aš sau nuobodu ir aš save užknisu
Gal kas žino kaip man tapti milijoniere? Be pastangų, sunkaus darbo ir nebūnant gražuole? Ai, taip pat be eskorto paslaugų bei meninių filmų pornhub’ėje. Ar kas turit kokių patarimų? Man atsibodo gyventi su riebalingu gelbėjimosi ratu ant pilvo, tai būtų labai puiku greitu metu tapti milijoniere, kad be sąžinės griaužaties galėčiau iš galvos mest tas sporto salės iliuzijas ir tiesiog nusisiurbt šen bei ten. Aišku, dalį savo milijonų paaukočiau Afrikos vaikams, nuvežčiau jiems kokios kolos, čipsų, “Cosmopolitan“ žurnalų ir paedukuočiau kaip gi gyvena vieniši, nusidegradavę europiečiai. Tada jie nustotų verkt dėl savo skurdo ir pasidžiaugtų, kad badas yra ne siaubas, o 21 amžiaus žmogaus siekiamybė.
Šią rašliavą rašau telefonu per paskaitą. Ką tik vos nepaspaudžiau garsinio perskaitymo mygtuko programėlėje… įsivaizduojat, bent dvidešimt žmonių būtų išgirdę, kad čipsais šerčiau Afrikos vaikus… Kaip manot, ar kitų akyse pasirodyčiau edgy panele, kuri turi kitokią pasaulėžiūrą, ar absoliučiai nejautria rasistiška degrade? Linkstu link antrojo varianto.
Lavonas, plaukikas ir troškintos paprikos
Pabaigai noriu pasakyti, kad stengsiuos iš visų jėgų išsikapstyt iš savo emocinio šūdo. Žinau, kad kažkaip išplauksiu – ar kaip lavonas, ar kaip plaukikas, to dar nenusprendžiau, bet gera žinia ta, kad abu variantai geba neskęsti (plaukikas moka plaukti, o lavonas plūduriuoti). Čia toks pozityvus.
O dabar susikraunu savo kuprinę, pabėgu iš pusės paskaitos ir ausinėse skambant Foster the People “Pumped up kicks“ (sena daina, bet kažko užvakar prisiminiau) bandau pasiekti savo namus, kuriuose manęs tikrai nelauks Kuba (mano šuo), bet bent bus troškintų paprikų.
Tiek kol kas.
Skanių kotletų.
– Nijolka.
Urtė Caspo 