Kokią gerą valandą žiūrėjau triušio, griaužiančio morką asmr video, kuris švelniai tariant šiandien buvo mano intelektualios veiklos viršūnė. Nors, geriau pagalvojus, nesileisiu į intelektualių veiklų aptarinėjimą, nes pusdienį spoksojau į bezdančius gyvūnus (arkliai ypač juokingi) ir žvengiau kaip sveiką protą pametusi sielos ir dvasios ubagė. Kodėl tokie video man yra rekomenduotini youtubėj? Nežinau. Nors… gal ir yra racijos – peržvelgusi savo istoriją suprantu, kad rekomenduojamų sąrašas buvo kruopščiai atrinktas atsižvelgus į mano peržiūrų perlus, tokius kaip “ar nėštukėms įmanoma atrodyti stilingai?“ (spoiler alert: aš net nesu nėščia, tik pavalgiusi) bei Eminem klipą “We Made You“ (neklauskit, nostalgija greičiausiai). Taigi, nebelieka nieko kito, kaip iš tokių šūdinų pasirinkimų išpešti aukso viduriuką ir man pradėti siūlyti žiūrėti į bezdančius arklius.
Čigoniško juodumo blakstienos
Praeitą savaitę baigėsi mano blakstienų tušas. Ši baigtis prilygsta trims uraganams ir šešiems žemės drebėjimams, nes kažkam teks mane pamatyti be čigoniško juodumo blakstienų (tikiuosi nenuskambėjo rasistiškai, nes tikrai to nenorėjau) kokią vieną dieną, kol douglas kurjeris man atveš naują tušą (tingi karvė tikrai nenušliauš į parduotuvę, kurioje išprotėjusios grožio konsultantės ją kamuos su savo “gal galiu padėti?“, kurie iš esmės yra malonūs, nes man praverstų pagalba, bet psichologinė, o jos tikrai negali tokios suteikti). O nuo tokio natūralių blakstienų vaizdo, mano mielieji, tikrai sunku atsigauti. Čia tas pats, kaip burtininkui pažvelgti basiliskui tiesiai į akis…. pažiūri į mane… ir miršti… greitai ir neskausmingai… Ką aš čia dabar šneku… Atsiprašau už Hario Poterio diarėją.
Neturiu problemų, bet turiu
Kaip jau visi spėjot suprasti, gyvenime aš neturiu daug problemų. Dažniausiai skundžiuosi tuo, kaip netikėtai misdama čipsais ir gerdama kolą vietoje vandens aš sustorėjau, ar kaip nevykstu į balius, kurių bijau. Šiandien grįšiu apšnekėti antrąją tragediją. Taigi, visi (dauguma) išvažiavo penktadienį po paskaitų į kažkokią sodybą, linksmai praleisti laiko, išgerti. Aš jau prieš dvi savaites žinojau, kad tikrai nevyksiu, nes esu asociali ir nemėgstu žmonių. Save visaip raminau, kad nieko nepraleisiu, kad viskas bus gerai. Ir taip buvo – minėtą penktadienį grįžau namo, suvalgiau čipsų, išgėriau nealkoholinio sidro, pažiūrėjau filmą, kuris sukėlė skaudžius vaikystės prisiminimus (“Saving Mr. Banks“ – disnėjiškas pozityvas, kurio centre – alkoholikas tėvas, kam labai prijaučiu) ir smigau it kūdikis. Atsikėlusi kitą rytą (meluoju – popietę) supanikavau – gi buvo BALIUS, kuriame nedalyvavau, o tai reiškia, kad praleidau pletkus ir dabar būsiu ne DĖMESIO CENTRE… Koks košmaras… Kad ir kaip smalsu man buvo tai, ką jie visi tą savaitgalį veikė, aš nusprendžiau apsimesti abejinga, tokia visa “chill cool lady“ ir visiškai nieko neklausti apie įvykusią šventę. Jeigu kažkas ir bandė man pasipasakoti, aš abejingai atsakydavau, kad man nelabai įdomu, nors viduje MIRIAU iš noro sužinoti visas detales. Ir taip, esu paskutinė idiotė, bet tą “aš niekur nedalyvauju ir vis tiek esu žiauriai sau fainas žmogus“ įvaizdį pavyko išlaikyti. Vidinė degradacija man garsiai ploja atsistojusi.
Neteisybė kine ir akloji ekstrasensė
Grįžtant prie filmų, norėjau padiskutuoti (viena su savimi) apie tai, kaip juose vaizduojami šlubi žmonės. Dažniausiai klišiniame filmo scenarijuje įvyksta kažkokia tragedija (avarija, cunamis, drebėjimas, teroro aktas, susišaudymas ir tt,), po kurios sužalotas žmogus tampa luošas ir piktas. Ilgai pykęs ant gyvenimo žmogus po kurio laiko nusprendžia nebegailėti savęs – pradeda reabilituotis, tada atsistoja ant kojų ir pasibaigia filmas. Noriu paklausti – kas per šūdas??? O kur asmenybė, o kur sėkmingos karjeros istorijos? Viskas dažniausiai pasibaigia atsistojimo lygmenyje – maždaug, žiūrėk, kaip viskas fainai, kokia laiminga pabaiga. Bet kas toliau? Tuo pačiu metu, kol luoši asmenys parodomi taip banaliai, prisimenu filmus apie akluosius, kuriuose atsiranda magiškos super galios, kaip kad viena po avarijos apakusi mergina tampa ekstrasense, išgelbėjusia penkiasdešimt žmonių nuo teroro akto, nes “užuodė“ bombą, paskui susiradusia seksualų vaikiną ir atlikusia rečitalį koncerte. Ir ką gaunam mes? Motyvacinį atsistojimo porno? BAISU. Net nekalbėsiu apie nebylius, kuriems atiduoti visi laurai – tereikia prisiminti “The Shape of Water“, kur nebylė valytoja įsimyli amfibiją ir su juo/ja pisas pusę filmo (pabaigoje patiria ir orgazmą, atsiprašau už spoilerius). Ir tai gavo Oskarą!! Visiška neteisybė filmų pasaulyje, akivaizdu… Čia toks pamąstymui.
Dievas ir skrajutės
Šiaip, gyvenimas visai gražus mano atžvilgiu. Praeitą savaitę savo pašto dėžutėje radau skrajučių apie Dievą, kurios apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom:
Pamačiusi tai supratau, kad neturiu jokio kito pasirinkimo, kaip tapti uolia krikščione, nes tokia puiki kompiuterinė grafika ir prabangus maketas nepalieka abejingų. Skrajutės dėka sužinojau, kad negaliu pasislėpti nuo Dievo (net ir tūlike), kad jis žino mano vardą (matyt moka naudotis Feisbuku) – o tai jau šis tas. O gal rimtai tai Dievas ir jo sekta man siunčia ženklus, kad turėčiau grįžti į doros kelią?
Labai atsiprašau
Šis įrašas yra viena didžiulė betvarkė, dėl ko nuoširdžiai atsiprašau. Kitą savaitę grįšiu visa jėgų žydėjime, su nuostabia medžiaga (juokauju, čia jau tikrai neįgyvendinamas pažadas) ir Pulicerio premijos vertu įrašu. O kol kas tenoriu pasakyti, kad iš Kubos burnos (mano šuns) trenkia žuvimi. Ir ne kokia lašiša, o kažkokia skardinėje suprakaitavusia silke. Juokingiausia tai, kad nešeriam Kubos žuvimi, tad tai arba vidinė paranoja, arba Kuba, sulaukusi garbaus šešių metų amžiaus, pradeda dvokti kaip pensininkė. O gal čia dvokia nuo manęs? Tada dar blogiau.
Tiek nusišnekėjimų šiandien.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 