Sveiki draugai ir nedraugai. Šį vakarą grįžtu su trumpa, bet užtektinai gėdina istorija, kuria ketinu pasidalinti. Tad užsisekit saugos diržus ir važiuojam.
Tai buvo malonus ketvirtadienio rytas, kuomet neskubėdama atvykau į Vilnių, švietė švelni vasaros saulė, mano dailiai sušukuoti plaukai priminė modelių perukus iš reklamų – viskas buvo nuostabu. Juokauju, tai buvo tragiškas ketvirtadienio rytas, kuomet apsirengusi beleką ir neišsiplovusi galvos išskubėjau į Vilnių, vėluodama į paskaitą geras dvi valandas. Tą šūdiną rytą prie viso pragaro prisidėjo ir netikėtai aplankiusios bobdienės, dėl kurių kaltės nuotaikų svyravimai mane veikė it amerikietiški kalneliai: valandą esu suicidė, kitą pusvalandį – psichologiškai pervargusi moterėlė, gailiai bliaunanti dėl savo absoliučiai nenusisekusio gyvenimo, o dar po dviejų valandų – supermenė, kuriai nereikia pagalbos, nes ji tokia vienintelė ir nepakartojama, nuo nieko nepriklausoma ir visus ji siunčia nahui. Žodžiu, jeigu dar nesame pažįstami, tai malonu susipažinti – aš Nijolka, nestabili psichopatė.
Apie ką aš čia kalbėjau? A, taip, prasidėjo mėnesinės, vėluoju, atrodau baisiai – nieko naujo mano fronte. Išskubėjusi iš namų kaip tikra atsakinga pilietė į užpakalines džinsų kišenes prisigrūdau naktinių higieninių paketų (tokie didžiuuuliai pampersai nepageidaujamam kraujo klanui, kuris kaip tragiško gyvenimo rauda, veržiasi iš po klyno, sulaikyti). Kodėl neįsidėjau savo pampersų į kuprinę? Ar kažkur kitur? Puikus klausimas – nes esu paskutinė idiotė, kurią šio veiksmo pasekmės lydės visą gyvenimą. Taigi, higieniniai paketai užpakalinėse kišenėse – judu visa laiminga į Vilnių siekti stulbinančios karjeros (ir kiti malonumai).
Atsidūrus Vilniaus centre (aka gedimino prospektas, arba kitaip – hipsterių gatvės podiumas, kuriame savo ir taip poplintusinę savivertę sužlugdyti lengva apsižiūrėjus aplinkui ir supratus, kokie visi gražūs ir stilingi, o tu ne), ėjau link savo pastato. Žingsniavau palengva, dėjusi ant visų paskaitų į kurias vėluoju (laiko neatsuksi atgal – jeigu esi beviltiškas nieko neplanuojantis padaras, turi išmokti gyventi su vėlavimo pasekmėmis ir priimti save tokį, koks esi, nes kiti tai tikrai nepriims), tylomis pasvarsčiusi, ko gi norėčiau pietums (buvo devinta valanda ryto – dievulis, nors ir neapdovanojęs manęs laiko planavimo įgūdžiais, padovanojo man valgymo planavimo sugebėjimus – galiu susiplanuoti pusryčius, pietus bei vakarienę dviems savaitėms į priekį be didelių sunkumų), pėdinau gražiuoju Vilniaus centru, kuris kartkartėmis dvoktelėdavo prasta kanalizacija (o tai kažkodėl absoliučiai nederėjo su stilingais hipsteriais).
Mano filosofinius pamąstymus staiga sudrumstė moteris, pradėjusi man šaukti: “panele, jūs kai ką pametėt, jums iškrito!!!“. Aš pagalvojau: “och, kokia geroji samarietė šita motera, palaiminta tavo diena, nuostabus žmoguti, greičiausiai telefoną arba raktus nuo buto būsiu pametusi, haha“. Kai pabandžiau susivokti, ką gi iš tiesų pamečiau, ar telefoną ar raktus, supratau, kad jie visi vietoje – reiškia, pamečiau kažką kito. Oho, galvoju – tai ką čia dar buvau su savimi pasiėmusi? Banko kortelę ar pinigų? Ką galėjau pamesti? Kai ta moteris, aka geroji samarietė pradėjo eiti link manęs, pamačiau jos rankose mėlyną higieninį PAKETĄ. TĄ PATĮ PAKETĄ KURĮ BUVAU RYTE ĮSIDĖJUSI Į UŽPAKALINĘ DŽINSŲ KIŠENĘ IR APIE JO EGZISTAVIMĄ PAMIRŠUSI. Pasirodo, kad aš GEDO PROSPEKTE, SUKNISTAM MIESTO CENTRE, KUR DAUG HIPSTERIŲ ir pastoviai vaikšto tas feisbuko fotografas V.Alesius, pamečiau PAKETĄ. Tą akimirką norėjau mirti, prasmegt su visais savo higieniniais paketais į kokią smegduobę, ar šiaip gėdos urvą… Ištiesusi man raudonųjų dienų herojų pampersą, geroji moteris jį atidavė, ištardama: “oi, čia mūsų moteriški dalykėliai, visiems pasitaiko (gal ne visiems, bet visoms tai tikrai…)“. Padėkojusi jai ir apimta didžiulės gėdos, greitai įlindau į pastatą ir prisiekiau sau, kad niekada gyvenime daugiau iš jo neišlįsiu su užpakalinėse kelnių kišenėse kyšančiais higieniniais paketais.
Reziumuojant – ko iš šios istorijos pasimokiau? Greičiausiai to, kad mėtyti higieninius paketus gedimino prospekte nėra pati protingiausia mintis, ypač jeigu nenoriu visą likusį gyvenimą praleisti viena ir neturėti tikrų, ne vien įsivaizduojamų draugų. Galiu tik pasidžiaugti, kad mėčiau bent jau ne panaudotus…
Tiek žinių šiandien.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 